„Geriau diagnozuoti šiandien, nei šlubuoti rytoj“, – sako ortopedas-traumatologas

Visiems tėvams, susilaukus mažylio, svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas. Ar jam viskas gerai? Toks klausimas pirmomis vaiko gyvenimo dienomis sukasi kiekvienos mamos galvoje. Geriausias patarėjas ir padrąsintojas pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais – šeimos gydytojas ar pediatras, kurie įvertina kūdikio išsivystymą ir siunčia konsultacijoms pas kitus specialistus. Ateina laikas ir gydytojo ortopedo-traumatologo konsultacijai, kurios metu įvertinamas skeleto ir raumeninės sistemos išsivystymas. Bene pati dažniausia siuntimo pas ortopedą priežastis – įtariama klubų sąnarių displazija. Kokia tai liga, kaip dažnai ji diagnozuojama kūdikiams, kalbamės su Mindaugu Jasiukevičiumi, VUL Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės ortopedu-traumatologu. Gydytojas dirba ir Marijampolėje, Lino Bieliausko šeimos klinikoje, kuri įsikūrusi Uosupio gatvėje 5X. Pas šį specialistą jau konsultavosi tikrai nemažai marijampoliečių mamų. Telefonas registracijai: 8 343 57785.

– Kas yra klubų displazija?

– Neišsivystęs, nestabilus klubo sąnarys. Kliniškai išskiriamos trys grupės: šlaunikaulio galva ne visiškai apgaubiama gūžduobės ir tai galima pastebėti tik echoskopijos metu. Antroji grupė – šlaunikaulio panirimas, trečioji – visiškas šlaunikaulio išnirimas.

– Ar ši liga dažna?
– Ji nustatoma iki 3 proc. naujagimių. Kitaip tariant, iš 1000 naujagimių laiku nediagnozavus klubų displazijos turėsime 30 asmenų su negalios požymiais.

– Kokios klubų displazijos priežastys?

– Trumpai apibendrinant, pagrindinė klubų displazijos priežastis yra specifinė (sėdmeninė) vaisiaus padėtis gimdoje. Įtakos turi ir šie faktoriai: pirmas nėštumas ir gimdymas, priešlaikinis gimdymas, daugiavaisis nėštumas, vyresnis gimdyvės amžius, moteriška vaisiaus lytis – moteriškų hormonų įtaka, sąlygojanti sąnario kapsulės raiščių laisvumą. Taip pat tai įtakoti gali ir mažas vaisiaus vandenų kiekis, didesnis kaip 3,5–4 kg kūdikio svoris, paveldėjimas, standus naujagimio suvystymas ištiestomis kojomis ir įgimtos pėdų, stuburo patologijos.

– Ar galima diagnozuoti klubų displaziją kliniškai?

– Mano nuomone, nėra jokio ryšio tarp klinikinių požymių ir klubo displazijos. Kitaip tariant, diagnozuoti klubų displaziją be klubų echoskopijos patikimai negalima.

– Tuomet kokia, įtarus šią ligą, turėtų būti tyrimų seka?

– Pirmiausia klinikinė apžiūra, paskui echoskopija, vėliau atliekama klubų rentgenograma (labai retai, pagal reikalingumą).

– Kokio amžiaus vaiką geriausiai tirti dėl klubų displazijos?

– Vaikui ir jo tėvams palankiausias laikas nuo gimimo dienos iki pusės metų amžiaus. Gydytojams atrasti ligą ir gydyti geriausia, kai kūdikis 1–3 mėnesių amžiaus. Tiriant vėliau vaiko gydymas tampa sunkesnis, komplikuotesnis.

– Ar gali klubų displaziją pastebėti patys tėvai ar šeimos gydytojas?

– Gali pastebėti, tačiau tuomet reikia kuo greičiau kreiptis į vaikų ortopedą-traumatologą, kad šis patikslintų diagnozę.
Pagrindiniai požymiai, kuriuos gali pastebėti tėvai ar šeimos gydytojas, yra ribotas naujagimio kojų atvedimas į šonus per klubų sąnarius, kojų ilgio skirtumas, galima kirkšnių ar sėdmenų raukšlių asimetrija, traškėjimo garsas klubo sąnario srityje. Jei vaikas jau pradėjęs vaikščioti – galimas šlubavimas, vienos kojos sutrumpėjimas.

– Ar klubų echoskopija pavojinga ligoniui, nekenksminga?

– Tai nėra jonizuojanti spinduliuotė. Nepavojinga.

– Ar Grafo metodika – tai vienintelis echoskopinis klubų displazijos diagnostikos metodas?

– Tai apie 1970 metus sukurta metodika. Viskas pasaulyje keičiasi, tobulėja. Tai nėra vienintelė metodika. Ji paremta gūžduobės kampų matavimu. O reikia vertinti visumą – gylį, kampus, kaulėjimą, šlaunikaulio galvos osifikaciją, atvedimą. Tai pavadinčiau bazine, prieš 50 metų sukurta metodika, visų metodikų „močiute“.

– Ką daryti tėvams, jeigu jų vaikui diagnozavo klubų displaziją?
– Pirmiausia nepanikuoti. Tai nėra apsigimimas, nėra neįgalumo požymiai visam gyvenimui. Tai tik laikina būklė. Būtina kreiptis į specialistus profesionalus. Galima išklausyti ir antrą, ir trečią nuomonę, tik reikia žinoti, kur kreiptis. „Perkonsultuotojai“ neretai gali būti nebaigę ortopedijos-traumatologijos rezidentūros. Galite patekti pas medikus, tiesiog linkusius į hipodiagnostiką. Dažniausiai jie turi vieną atsakymą: „Sveikas. Ko čia atėjai?“.

– Kada pasireiškia klubų displazijos komplikacijos?

– Ne iš karto. Dažniausiai po 2–3 metų, kai pastebima, kad vaikas šlubuoja, viena koja trumpesnė.

– Į ką patartumėte kreiptis, kad netektų gydyti komplikacijų?

– Į gydytojus, kurie dirba universitetinėse ligoninėse arba didžiosiose Lietuvos ligoninėse. Supraskite, tai labai „siaura“ patologija. Neretai ir Santaros klinikose susirinkę gydytojai priima sprendimus šeši prieš keturis ar aštuoni prieš du. Nuomonės gali skirtis ir dėl diagnozės, ir dėl gydymo, tačiau svarbiausia rezultatas, kad nenukentėtų pacientas.

– Kokie pasiekimai Lietuvoje gydant klubų displaziją?

– Berods, 2017 metai buvo „lūžio“ tašku, kada Santaros klinikose dėl klubų displazijos nebuvo operuotas nė vienas pacientas. Kodėl? Dėl gerėjančios diagnostikos. Santaros klinikose šiais metais labai gerai šią patologiją diagnozuoja ir gydo 8–9 gydytojai, dar keli aktyviai mokosi. Kaip pavyzdį galiu pateikti Estiją – ten klubų echoskopijas atlieka 2–3 gydytojai, todėl pas juos išnirusio klubo atviro atstatymo operaciją galėčiau pavadinti iš esmės rutinine, kasdienine.

– Kaip gydomas pacientas, kuriam diagnozuota klubų displazija?

– Jeigu tai lengva displazijos forma, vaikas iki 3 mėnesių amžiaus, o mama nėra linkusi greitam gydymui su Freiko pagalve, skiriamos klubų mankštos savo poliklinikoje gydytojo reabilitologo priežiūroje. Paminėsiu, kad būna labai didelės eilės pas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojus, todėl dažnai šeimos samdosi kineziterapeutus ar masažistus. Jeigu efekto po vieno mėnesio nematoma, skiriamos korekcinės priemonės: vadinamieji Pavliko dirželiai ar Freiko pagalvės. Aš skiriu tik Freiko pagalves, nes man taip gydant nebuvo nė vienos komplikacijos. Vyresniems nei 7–8 mėnesių vaikams ortopedinės korekcinės priemonės retai padeda, reikia taikyti gydymą stacionare.

– Koks tai gydymas?

– Operacinėje, bendrinėje nejautroje atliekama uždara išnirusio šlaunikaulio repozicija su arba be pritraukiamųjų raumenų sausgyslių perpjovimu, visais atvejais pritaikoma fiksacija cirkuliariu koksitiniu gipso tvarsčiu 2,5–3 mėnesiams.

– Kuo skiriasi displazijos gydymas mankštomis ir, tarkime, Freiko pagalve?

– Konkrečiai dėl šios patologijos esu konsultavęs daugiau kaip 20 tūkst. pacientų, tai pastebiu pagrindinį skirtumą – greitį, kitaip sakant, su Freiko pagalve pabuvus mėnesį, tokį patį efektą galima pasiekti taikant klubų mankštą tik ilgiau, per 3-4 mėnesius.

– Klubų echoskopiją turi atlikti echoskopuotojas ar vaikų ortopedas-traumatologas?

– Kaip aš sakau, protingi echoskopuotojai ir ortopedai-traumatologai klubų echoskopijų dėl displazijos neatlieka. Tai atlieka vaikų ortopedai-traumatologai, tada būna mažiausia klaidų tikimybė. Kodėl? Galiu argumentuoti savo nuomonę: tai nėra vien tik echoskopinė diagnozė. Tai ir klinikinis tyrimas, kurio echoskopuotojai neatlieka. Tai vienas labiausiai su klinikiniu vaizdu susijusių tyrimų, sausas „grafo kampų“ matavimas ne visada atspindi tikrovę. Dažnai tenka matyti Lietuvoje ir užsienyje, kai klubų echoskopiją atlieka echoskopuotojas, o sprendimą taikyti gydymą ortopedinėmis korekcinėmis priemonėmis priima vaikų ortopedas-traumatologas. Patikėkite, labai dažna hiperdiagnostika, neretai gaunasi „sugedusio telefono“ efektas, kai echoskopuotojai pagal „grafo kampus“ įtaria displaziją, o vaikų ortopedai-traumatologai parodo tėvams echoskopuotojo išvadą ir skiriamas neadekvatus gydymas. Pasikartosiu – vienas gydytojas turi matyti visumą – tėvus, jų mąstymo tipą, klinikinį ir echoskopinį vaizdą ir, beje, būti vienas atsakingas už diagnozę, gydymą, komplikacijas.

– Kokios gali būti neigiamos pasekmės gydant su ortopedinėmis korekcinėmis priemonėmis?

– Mano nuomone, Freiko pagalvė yra geresnis metodas, nei Pavliko dirželiai, kadangi neleidžia privesti šlaunų, pasiekiama didesnė abdukcija (atvedimas per klubus). Esu matęs keletą nesėkmingo gydymo su Pavliko dirželiais atvejų. Su Freiko pagalve man dar neteko matyti komplikacijų. Esant mažai Freiko pagalvei, jos kraštai remiasi į šlaunies vidurį ir narina šlaunikaulį (turėtų centruoti). Esant per didelei Freiko pagalvei, galima šlaunikaulio galvos nekrozė. Freiko pagalvė turi būti tokio dydžio, kokio turi būti. Kolegų, vaikų urologų teiravausi, ar jie prisimena per 20–30 darbo metų nors vieną komplikaciją, tai sakė, jog nepamena. Visi kiti supermamų teiginiai apie sulėtėjusį vaikų psichomotorinį vystymąsi ar kreivas kojas – tarp gydytojų rimtai nediskutuojami, daugiau sukelia šypseną nei turi realaus pagrindo.

– Kokios išvados?

• Ištirti būtina visus, nepriklausomai nuo klinikinio vaizdo.
• Nustačius klubų displaziją – nepanikuoti.
• Tai labai lengvai gydoma patologija, ypač jauname amžiuje.
• Dėl labai siauros specifikos – kreiptis į specialistus, dirbančius universitetinėse ar stambiose regioninėse ligoninėse.
• Hiperdiagnostika ir gydymas – tai žymiai geriau nei hipodiagnostika, ko pasekoje susiformuoja negili, su amžiumi tapsianti artrozine, vėliau protezuota gūžduobė.
• Geriau diagnozuoti šiandien, nei šlubuoti rytoj.