Gerda Berdešytė: Sugrįžusi į gimtinę, supratau, kad Lietuvoje turime daugybę galimybių veikti

Matydami gražius gaminius iš svetur, žiūrėdami filmus, kur išvaizdūs turtuoliai tik ir laukia savo pilyse vargingos merginos, manome, kad ten svetur galime rasti rojaus gyvenimą, patirti laimės spinduliais nutviekstą nesibaigiantį džiaugsmą. Palydėdami akimis išvykstančiuosius svetur, esame įsitikinę, kad tai būsimi turtingi savo verslo savininkai, kurių laukia orus gyvenimas.

Jums teko pagyventi Ispanijoje, kokius įspūdžius paliko tas kraštas?

Teko gyventi svetur – Ispanijoje, mano gyvenimas buvo darbas – namai ir kitokių galimybių ten nebuvo. Eiti dirbti savo mylimą darbą, gražinti moteris ir suteikti joms džiaugsmo, apie tai, net minties nebuvo. Buvau jiems atvykėlė iš kitos šalies, kuriai nebuvo galimybės parodyti, ką moku ir ką galiu. Mes turime būti tolerantiški visiems kurie pas mus atvyksta, jie, tai tokie pat, kaip mes, laimės ieškotojai svetur. O kodėl reikėtų ieškoti jos svetur? Visi mes galime pakeisti viską čia, namuose. Juk čia tik lopinėlis žemės, kuris yra pavadinta – Lietuva ir tik čia gauname tiek daug stiprybės. Tai mūsų tikri namai, tai žemė, kurioje taip lengva alsuoti ir jaustis oriu žmogumi.

Sugrįžusi į gimtinę, supratau, kad Lietuvoje turime tiek ir tiek galimybių daryti tai, ką mėgsti ir augti, kaip asmenybė. Kiekvienas žmogus, pasitelkęs ryžtą ir atkaklumą gali praskinti tuos kelius, kuriais nesidomėjo kiti verslo žmonės. Tikiu, kad nereikia laukti valdžios malonių ar kokių nors stebuklų, gerovės visuomenę kuriame ne kas kitas, o tik mes patys.

Kada suvokėte, kad kosmetika jūsų pašaukimas?

Suvokiau dar vaikystėje. Mano mama buvo šauni moteris, rūpinosi savo išvaizda. Jau nuo mažų dienų mano akį traukė gražūs kvepalų buteliukai, kremų indeliai, dažai, patiko kosmetikos priemonių aromatai.
Būdama vaikas – valandomis galėdavau stebėti kaip mama dažosi… rankos tarsi diktuodavo teptukams burtažodžius, spalvos derinamos tarpusavyje kurdavo neregėtus atspalvius, o jų prisilietimai švelniai nubučiuodavo jos veidą.

Šių stebuklų pabaigoje atsirasdavo jos nuostabi pasitikėjimu spinduliuojanti šypsena. Dar tada supratau, kad savo darbą siesiu su žmonėmis, ir jų šypsenos kurs mano laimę. Vėliau kiekvienos dienos darbas teikė vis didesnę kosmetologijos patirtį. Šis darbas man teikia begalinį džiaugsmą, kuriuo noriu dalintis su kitais.

Kokia jūsų nuomonė apie svajonės ir gyvenimo tikslo sąsajas?

Savęs ieškojimas, tikslo siekimas nėra lengvas kelias, bet, kuo daugiau bandysi ir darysi, atrasi savo kelią. Ryžto ir atkaklumo suteikia svajonė, kuri kirba kiekvieno iš mūsų širdyje. Netikiu, kai paklaususi pažįstamų žmonių – ,,kokia tavo svajonių veikla ? ,,koks darbas tau teiktu didelį malonumą?‘‘ , išgirstu neigiamą atsakymą: man atsako: ,,neturiu aš savo svajonių veiklos‘‘ arba ,,turiu savo svajonių veiklą, bet aš neturiu, kaip tai įgyvendinti“ – yra žmonių, kurie dar nerado savo veiklos, nes per mažai gyvenime save išbandė arba yra žmonės kurie bijo pradėti veiklą , bijo prarasti stabilumą, ar net bijo būti laimingi. Kita žmonių kategorija yra ta, kurie po pirmųjų bandymų ir nesėkmių nutarė nebesiekti užsibrėžto tikslo, kurie, nors ir kažkada turėjo svajonę, bet nepradėję sustojo – kelią užtvėrė nusivylimas.

Viskas įmanoma, tik eiti reikia pamažu, siekiant savo tikslo ir reikia laiko, mano svajonės tokios didelės, kad jos gali pasiekti dangų. Reikia svajoti, taip kaip svajoja maži vaikai. Juk vaikystėje, jeigu būtų kas pasakęs, kad nepasieksi savo svajonės ir nepakeisi pasaulio, protestuotum, nes tai tuo metu atrodo neįmanoma, rodos – kaipgi aš galiu Pasaulio nepakeisti, jeigu aš tai darysiu.

Jūs minėjote, kad kosmetika ne vienintelis jūsų susidomėjimas, tai kas dar nušviečia gyvenimą?

Menas visą gyvenimą mane lydėjo, turiu begales parašytu eilių, prozos tekstų, apsakymų ir sukurtų dainų – tai mano sielai kaip vaistai. Mokiausi muzikos mokykloje, po to mokinausi muzikos konservatorijoje specialybė – garso režisūra. Tai buvo man labai įdomu. Labiausiai patiko dainų kūrimas. Būdavo atsiskaitomasis darbas, tekdavo nunešti savo sukurtas dainas, aš tų dainų, kurios sukurtos nuoširdumo akimirkomis, nenešdavau, nes tai buvo mano sielos ašaros, visada pasilikdavau jas sau. Atsiskaitymui atsisėsdavau, greitai kažką sukurdavau ir nunešdavau.

Labai bijojau, kad mane įskaudins ir išjuoks, nes dainose, buvau tikroji nuoširdi ,,aš‘‘ , o ne ta, kurią aplinkiniai žmonės matė, tai buvo mano problema, ne visi žmonės yra linkę pasijuokti, tačiau baimė likti nesuprastai lydi visus kuriančiuosius. Jaučiu begalinį dėkingumą specialybės mokytojai Mildai, nežinau, iš kur ji turėjo tokią auksinę kantrybę ir taip puikiai suprato mane. Įgyta dar viena specialybė gelbsti nuo gyvenimo monotonijos, padeda atskleisti daugiau gebėjimų, patirti gražių įspūdžių. Kūrybai įkvėpimo teikia gimta šalis, gimta kalba, jos gamta ir tai, kad ji mano tėvynė.