Genealogija prasideda nuo pokalbio su mama

Visais laikais žmonėms buvo įdomu, iš kur jie kilę, kas yra jų protėviai. Šiaulių krašto bajorų sąjungos legitimacijos komisijos pirmininkas, LBKS senatorius Egidijus Radavičius, sudaręs ne vieną genealoginį medį, tikina, kad, norint sužinoti daugiau apie savo šaknis ir sutaupyti laiko, reikia mesti visus darbus į šoną ir pasikalbėti su mama.

Nuo Ievos ir Adomo

Pats pirmasis genealoginis medis, be abejo, yra Ievos ir Adomo, kurie, pasak krikščionybės atstovų, buvo pirmieji žmonės. Nors ne visos medžio šakos yra iki galo išvystytos, pasak E. Radavičiaus, Ievos ir Adomo sūnaus Seto šaka veda iki paties Nojaus. „Kaip žinome pagal Senąjį Testamentą, įvyko potvynis ir nuo Nojaus prasideda visiškai kitas žmonijos etapas, kita genealogija“, – tvirtina lektorius.

Vėliau tapo populiaru sudarinėti Egipto karalių, gyvenusių prieš 2 500 ir daugiau metų, medžius, tačiau remtasi tik nuotrupomis: Egipto karaliai nėra taip išsamiai surašyti kaip Senojo Testamento veikėjai.

Kalbant apie genealoginius medžius, kuriuos galima patvirtinti ir dokumentų duomenimis, seniausiuoju laikomas Lurijų giminės. „Tai yra žydiškos kilmės giminė. Ji traktuojama kaip seniausia pasaulyje, – kalba E. Radavičius. – Tyrėjas buvo Rosensteinas, žydų kilmės amerikietis. Jis ištyrė Lurijų giminę ir parašė Lurijų palikimo knygą: jis įrodo, kad Lurijos yra nuo paties Dovydo, žydų karaliaus iš Senojo Testamento. Jis buvo šiek tiek pasileidęs, turėjo daug žmonų, sūnų ir dukrų.“

Apgaulingi viduramžiai

Kita dokumentais įrodyta genealogija – Japonijos imperatoriškosios giminės. Šis giminės medis prasideda 660 m. pr. Kristų. Pasak lektoriaus, tuo metu dar niekas nevyko Europoje, tačiau Rytuose jau buvo hieroglifai, kuriais būdavo piešiami genealoginiai medžiai. O Europoje vienas seniausių – Didžiosios Britanijos monarchų giminės medis, dokumentuotas nuo IX amžiaus.

E. Radavičius tikina, kad jam vienas įdomiausių – Viurtembergo hercogo Liudviko III genealoginis medis. „Čia jau viduramžiai. Ką tai reiškia? Tai reiškia palikimą, paveldimas žemes, titulus, kilmę, – sako lektorius ir rodo, kur tame medyje galima rasti ir Jogailą su paskutine žmona Sofija Alšėniške. – Atkreipkite dėmesį į medžio meninį lygį: išpiešta, išgražinta, išdailinta. Dirbo galbūt net ne vienas dailininkas.“

Lektorius pastebi, kad viduramžiais, kai žmonės suprato, kad genealogija reiškia kilmę, palikimą, titulus, prasidėjo apgavystės: imta kildinti save net iš pusdievių, graikų, atplaukusių ir įsikūrusių prie Baltijos jūros. „Bando pateikti savo šeimą kaip vieną iš seniausių ir garbingiausių šeimų. Ne tik Lietuvoje – taip buvo visoje Europoje. Tačiau dokumentiškai negalima patvirtinti, kad ta šeima buvo protėviai – senieji graikai ar romėnai“, – sako E. Radavičius.

Atima ir laiko, ir lėšų

Kalbant apie artimesnius tiek teritorijos, tiek laiko atžvilgiu laikus, svarbu paminėti ne taip seniai sudarytą lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio genealoginį medį, siekiantį XVII amžių. Lektorius pasakoja, kad vienas žmogus tiesiog ėmėsi šio darbo – ir jam pavyko.

„Labai išsamiai viskas parašyta, kur kas yra gimę, kur ir kada kokios santuokos sudarytos. Tai yra išsamus, išsamus darbas, – tvirtina E. Radavičius. – Pagarba tam žmogui, nes tai atima ir laiko, ir lėšų. Darydamas tokį dalyką, žmogus turi turėti bendrą supratimą. K. Donelaičio giminė tikrai dabar yra išnagrinėta nuo iki, nieko nebegalima naujo atrasti.“

Kurdami giminės medį, net ir labiausiai patyrusieji neišvengia klaidų, duomenų neatitikimo, o sunkiausia jų rasti iki XVIII amžiaus. „Iki XVIII a. yra metrikos, tačiau mūsų, paprastų žmonių, tai neliečia, nes greičiausiai nerasime ten nei savo pavardžių, nei proproprotėvių. Daugiau remiamės bažnytiniais įrašais, gyventojų surašymais ir kitais šaltiniais“, – sako lektorius.

Pas kunigėlį

Genealogija remiasi tuo, kur mes gyvename, kur gyvenome ir kur mūsų protėviai gyveno, taigi, itin svarbu turėti galvoje, kad Lietuvos teritorija ne visada buvo tokia, kokia yra dabar: ieškant savo šaknų, gali tekti duomenų dairytis ir aplinkinėse valstybėse.

Be gyvenamosios vietos, labai svarbu žinoti ir asmenvardį – vardą ir pavardę. Žinant asmenvardį ir teritoriją, jau galima ieškoti informacijos aplinkinių parapijų bažnytiniuose įrašuose apie gimimus, mirtis, santuokas, krikštus. Tokių duomenų reikia ieškoti bažnytinėse arba dekanatinėse knygose.

„Kuo jos skiriasi? Bažnytinėje knygoje tai paėmė kunigėlis ir parašė. Kažkas atėjo, pasakė, kad Jonui Petraičiui gimė Anupras, – ir užrašė kunigėlis. Bet buvo kurijos reikalavimas daryti tos knygos kopiją, kuri keliaudavo į dekanatą. Tai yra labai gerai. Kaip žinome, daug bažnyčių yra sudegusių, sunaikintų. Jei bažnytiniai įrašai dingę, vis dar turime dekanatinius“, – pasakoja E. Radavičius.

Tiesa, jis pastebi, kad pasitaiko ir šiokių tokių niuansų. Pavyzdžiui, jei jaunas klierikas parrašinėdamas neperskaitė kunigo rašysenos, tai tą dalį tiesiog praleido – kartais net asmens pavardę.

Gražiai mezga ar mėgsta išgerti?

XIX–XX a. pr. taip pat būdavo sudaromi parapijiečių sąrašai. Jie suskirstyti pagal rajonus, kaimus. „Vyras toks ir toks, tiek ir tiek metų, žmona tokia ir tokia, tiek ir tiek metų, tokie ir tokie vaikai, – kokius duomenis parapijiečių sąrašuose galima rasti, aiškina lektorius. – Žmonės būdavo tik suskaičiuojami, nieko papildomo.“

Papildomų duomenų atsirado tarpukario laikais. Pavyzdžiui, viename Žemaitijos surašyme
E. Radavičius pasakoja radęs įdomesnės informacijos: prie vieno vyro nurodyta: „Žmona gražiai mezga.“ Toje pačioje knygoje: „Mėgsta išgerti.“

„Tai yra nuostabus dalykas: mes apibūdiname žmogų, jis nebėra tik statistinis vienetas. Aišku, tai yra paties kunigo iniciatyva – niekas jam nesakė to daryti. Turbūt pats sau kažkokias pastabas pasirašė“, – šypsosi lektorius.

Siūlo melstis

XX a. vykdyti gyventojų surašymai. 1942 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, jį Lietuvoje vykdė Vokietijos administracija. „Vokiečiai labai daug dėmesio kreipė vyrų ir jaunuolių surašymui, kai kur net nebuvo surašytos moterys – žmonos, dukros. Ką tai rodo? Vokiečiai turbūt ruošė mus darbams, armijos papildymui, kažkokiems išvežimams. Žodžiu, buvo reikalinga vyriška darbo jėga“, – sako E. Radavičius.

Jis vardija ir kitus sąrašus, kuriuose būtų galima pasidairyti savo šaknų, sudarinėjant genealoginį medį. Vienas iš jų – 1927 m. prezidento rinkimų, tiesa, ne visos Lietuvos: tada neturėjome Vilniaus krašto, dalies Suvalkijos. „Žemaitija visada stovėjo, niekuomet nebuvo padalyta, niekas nuo jos nebuvo atplėšta. Jeigu mūsų šaknys Žemaitijoje, galime drąsiai ieškoti visuose sąrašuose – rasime. Aišku, Šiaurės Lietuvos duomenų irgi be galo daug“, – tikina lektorius.

Kas kelerius metus būdavo sudarinėjami dvarų inventoriai – jų yra be galo daug. Surašyta, kas dvare yra: kiek arklių, plūgų, noragų, taip pat ir aplinkinių kaimų gyventojai. Nors dvarų inventorių sąrašų labai daug, E. Radavičius siūlo skirti jiems laiko ir... melstis. „Jeigu ieškote žmonių, tikrai nereikia nusisukti nuo dvarų inventorių surašymų. Reikia tik, aišku, melstis, kad tas, kuris surašinėjo, gražiai rašė, o ne keverzojo. Žmonės, kurie rašė, greičiausiai negalvojo, kad kažkam XXI a. reikės skaityti“, – šypsosi.

Kosmosas!

Kur dar ieškoti informacijos? Jei protėviai bajorai ar karininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų kariuomenės surašymuose. Tiesa, reikės žinoti, iš kokio pavieto jūsų protėviai, perspėja lektorius. Paprastų gyventojų surašymai imti vykdyti nuo 1795 m., trečiąjį kartą padalijus Abiejų Tautų Respubliką, tačiau išliko ne visi.

Tiriant savo genealogiją ir duomenų ieškant teismų knygose, didžiausias iššūkis – senoji rusėnų kalba. „Ten kosmosas! – juokiasi E. Radavičius. – Suprasti labai nelengva.“ Buvo žemės teismas (testamentai, paveldėjimai, žemės ar dvarų pirkimai) ir pilies teismas (tai, kas susiję su kriminalais: nužudymai, atėmimai, vagystės).

„Testamentuose yra informacija, kas ką turėjo, kas ką paveldi, kas kiek pinigų gauna, jei negauna žemės, ir t. t. Jeigu randame savo proprotėvių testamentus, tai yra šeimos istorija. Jeigu esame susidomėję ir norime savo vaikams arba anūkams palikti, tai labai geras dalykas. Kaip patirtis rodo, dažniausiai susidomime per vėlai: na, va, nebėra tėvų, iškeliavę – kur aš buvau prieš 15 metų? Va, senelių nebėra, galėjau prieš trejus metus paklausti“, – sako lektorius.

Paklausti lengviau

E. Radavičiaus susidarytos statistikos duomenimis, susidomėjimas dažniausiai ateina, kai žmogus sulaukia kokių 40–45 metų. Tada, nors ir galėtų paklausinėti mamos ar tėčio, dėl didelio darbų ir kitų reikalų kiekio atidėlioja. O po kelerių metų jau nebeturi kieno paklausti.

„Ką tada daro? Iš pradžių paliūdi, o po to vis tiek ima ieškoti. Bet lengviau yra paklausti. Čia ir dabar mesti visus darbus į šoną, kol gyvi giminaičiai, mamos, mamų seserys, tėvai, seneliai. Tai yra lobynas, – tvirtina E. Radavičius. – Jums pasakos valandų valandas. Tai nėra sausa istorija, kurią perskaitote vadovėlyje ir užmirštate, – tai yra jūsų šeimos istorija.“