Geležiniu žmogumi tapęs verslininkas: „Į šį sportą neateina bet kas, čia renkasi savo sričių lyderiai“

Niekas nepasiginčys su tuo, kad taisyklingas ir apgalvotas sportas – sveikatos šaltinis. Tačiau sportas naudingas ne vien tik fiziniais aspektais. „Sportas kartu stiprina asmenybės charakterį, lavina analitinio mąstymo, vadovavimo, planavimo, tikslo siekimo gebėjimus. Taip pat stiprinama disciplina, atkaklumas, pasiryžimas ir vidinė stiprybė. Šie įgūdžiai labai padeda ir profesinėje veikloje“, – tikina Aidas Jarušaitis, UAB „ES4B“ vadovas, Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas, vasarą dalyvavęs „Iron man“ (liet. Geležinio žmogaus) triatlono varžybose Estijoje ir įgijęs Geležinio žmogaus titulą.

Klasikinio triatlono varžybos, dar vadinamos „Iron man“ triatlonu – vienos sunkiausių vienadienių rungčių pasaulyje. Jas sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km minimas dviračiu ir 42 km bėgimas.

„Tai buvo išties sunkiausios, daugiausiai ištvermės reikalavusios varžybos, kuriose tik esu dalyvavęs. Neįmanoma suskaičiuoti kartų, kai dėl įvairių priežasčių jau norėjau viską mesti. Vis dėlto ir keliančios daugiausiai įspūdžių, todėl jau dabar norėčiau tai vėl pakartoti“, – sako A. Jarušaitis.

Jis pasakoja, kad jo sportinė veikla prasidėjo dar mokykloje, kasdien po pamokų lankant treniruotes bei dalyvaujant įvairių sporto šakų varžybose. „Be to, esu baęs krepšinio mokyklą, todėl sporto mano gyvenime tikrai visada buvo daug“, – teigia kaunietis.

Elektronikos inžineriją ir vadybą KTU studijavęs bei vėliau Europos integracijos studijas pabaigęs A. Jarušaitis prisimena, kad fizinės veiklos kiek apmažėjo studijų metais. Nors neigia mitą, kad technologiniai mokslai pernelyg sudėtingi ir nepalieka laiko aktyviam laisvalaikiui.

„Tai ne dėl to, kad dėl studijų neliko laiko. Mokykloje sportas buvo mano kasdienybė, o studijų metu fizinė veikla tapo labiau laisvalaikio užsiėmimas“, – sako A. Jarušaitis.

Visgi šiuo metu sportas vyro gyvenime užima labai svarbią vietą. Pasak jo, negavus fizinės veiklos, net sunku užmigti, nusiraminti ar susitelkti į darbus.

Mintis dalyvauti varžybose kilo palaipsniui

Apie „Iron man“ varžybas Estijoje A. Jarušaitis sužinojo prieš penkerius metus. Tuomet pagalvojo, jog tai – kažkas nesuvokiamo. „Neįsivaizdavau, kaip apskritai žmogus gali tai padaryti, nes vien jau nubėgti 42 km yra sunku, o kur dar plaukimas ir važiavimas dviračiu“.

Pamiršęs šias varžybas, jis ir toliau įprastai treniravosi, tačiau netikėtai patyrė traumą – plyšo kojos raiščiai ir laukė operacija.

„Visgi vienas kineziterapeutas patarė pabandyti sustiprinti raumenis ir galbūt išvengti operacijos. O sustiprinti raumenis reiškė minti dviratį – dviračio minimas yra mažiausią apkrovą sąnariams turinti sporto veikla. Po kiek laiko pastebėjau, kad jau numinu ir po 100 km.

Kaip tik tada atsiminiau „Iron man“ triatloną ir nutariau pabandyti įveikti šių varžybų distanciją – beveik 200 km. Mano bandymas buvo kelionė iš Klaipėdos į Kauną. Žinoma, tada neturėdamas pakankamai žinių, tik išalinau organizmą, tačiau distanciją nuvažiavau gana nemažu tempu“, – pasakoja KTU absolventas.

Po šio bandymo sekė ir kitų „Iron man“ rungčių išbandymas, t. y. plaukimo ir bėgimo. „Norėjau suvokti, kaip tai atrodo atskirai padarius. Įsitikinau, kad tai labai sunku, o juk kiekvieną rungtį dariau skirtingomis dienomis. Tikrajame triatlone viskas vyksta per vieną dieną. Todėl tąkart taip viskas ir baigėsi“.

A. Jarušaitis prisimena, kad prieš keletą metų gyvenime atsiradus asmeninių problemų, sportas tapo vis dažnesnis: „Sportuodavau iki išsekimo, bėgdavau, važiuodavau dviračiu ilgas distancijas. Tuo metu įveikiau ir „Baltijos žygio“ kelią: iš Talino į Vilnių atvažiavau dviračiu“.

Mintys apie tikrąjį triatloną vyrui gimė pernai, pradėjus galvoti, kad dviračiu 200 km lengvai gali numinti net grįžęs iš darbo, vakare.

„Tuo tarpu maratonus žmonės irgi pasistengę nubėga, tai maniau, kad ir aš kažkaip nubėgčiau. Taip pamažu su kolegomis sportininkais pradėjome dalyvauti įvairiuose triatlono varžybose: Trakuose, Tauragėje, Gdynėje, Maljorkoje, o šiais metais nusprendėme išbandyti ir tikrąjį „Iron man“ triatloną, nors prieš jį dar patyriau ir menisko operaciją“, – pasakoja A. Jarušaitis.

Triatlono varžybose didesnė įtampa nei darbe

„Šios varžybos buvo tikrai labai sunkios. Neįmanoma suskaičiuoti kartų, kai dėl įvairių priežasčių jau norėjau mesti viską – atrodo, kad nebegali, kad jau viskas, tai pabaiga. Visada reikia atrasti jėgų tai iškentėti, surasti motyvaciją, kuri skatintų eiti toliau“, – sako kaunietis.

Tačiau jis tikina, kad visos ribos – tik mūsų galvoje, o realiame gyvenime tokia įgyta patirtis neįkainojama ne tik ugdant savo asmenybę, bet ir profesinėje veikloje.

„Per tas 10-15 valandų, kurių metu bandai įveikti „Iron man“ distanciją, praeini didžiulę psichologinę mokyklą. Pavyzdžiui, darbe per šią savaitę nebuvo jokios į tai panašios situacijos, kuri būtų tokia sunki. Ta motyvacija, kurią ten gauni, tave užgrūdina. Tai ištvermės sportas, kuriame privalai nuolat kovoti su savimi, todėl dabar daug paprasčiau žiūriu į visas problemas, patiriu mažiau streso, esu stabilesnis“, – teigia jis.

Pasak A. Jarušaičio, fizinių galimybių ribas patikrinančios veiklos ir profesinė veikla viena kitą ne tik kompensuoja, bet ir papildo.

„Kadangi mano vadovaujama įmonė nedidėlė, aš, kaip vadovas, sprendžiu praktiškai visas kylančias problemas. Tuo pačiu dar turiu matyti tikslą, vesti save ir visą įmonę į priekį. Visos darbe reikalingos savybės yra tiesiogiai susijusios su tuo, ką tu darai sportuodamas – ten šios savybės ir lavinamos“, – pažymi jis.

Užsispyrimas – būtinas

A. Jarušaitis taip pat pastebi, kad daug ištvermės reikalaujantį sportą renkasi panašūs žmonės, turintys kažką bendro. Kauniečio nuomone, įvyksta savotiška atranka – į tokią sporto šaką neateina bet kas.

„Bent jau varžybose tikrai daug žmonių, kurie yra savo srities lyderiai. Tai žmonės, nepalūžtantys pusiaukelėje ir galintys pasiekti užsibrėžtą tikslą. Jie ne tik sugeba pakalbėti, bet ir padaryti, atrasdami laiko tarp šeimos, darbo ir kitų veiklų.

Kiekvieną dieną atsiranda daugybė priežasčių dėl ko galėtum nesitreniruoti ar kažko nepadaryti: per karšta, lietus lyja, galvą skauda, šiandien nenoriu ir pan. Tai reikalauja labai daug laiko ir pastangų, atsidavimo, nepalūžimo, disciplinos – tai dalykai, kurių reikia ir norint būti savo srities profesionalu“, – įsitikinęs jis.

Be to, svarbu nepamiršti, kad triatlonas – multi-sportas, kuriame susilieja net trys sporto šakos. Todėl šis sportas reikalauja daug valios – juk pastovių treniruočių reikia kiekvienoje srityje.

„Sunku nepasiduoti ir neapleisti kurios nors sporto šakos. Kiekvienam triatletui yra šaka, kuri nepatinka arba yra jo sunkioji: atėjus jos treniruotės laikui, reikia kovoti su savimi, neieškant pasiteisinimų ir nebandant jos nustumti į šalį, jei nori pasiekti gerų rezultatų“, – tikina A. Jarušaitis.

Dalyvavimas triatlone – nauja mada?

Galima pastebėti, kad bėgimo varžybos, įvairaus ilgumo distancijų maratonai, važiavimas dviračiu tampa tam tikra mada. A. Jarušaitis sutinka, kad bėgimas ir dalyvavimas maratonuose tikrai tapo labai populiarus, tačiau triatlonas, o ypač „Iron man“ varžybos – daugiau asmeninė siekiamybė, o ne mada.

„Pats triatlonas su trumpomis distancijomis galbūt ir yra kažkiek tapęs mados reikalu, bet dėl „Iron man“ nesutikčiau. Tai yra labai ilgas procesas, kurio vien dėl mados nelabai padarysi“, – sako jis.

Pasak jo, apskritai dalyvavimas fizinių galimybių ribas patikrinančiose renginiuose, tokiuose kaip „Iron man“ triatlonai, susijęs su išėjimu iš komforto zonos ir pakliuvimu į tokią situaciją, kurioje reikia kovoti su savimi.

„Nėra taip paprasta. Nebus taip: sugalvojau, mėnesį pasitreniruosiu ir padarysiu. Tų norinčių, kurie sužinoję apie „Iron man“ susimotyvavo, atsiranda kažkiek daugiau, bet, kaip ir sakiau, tam reikia ilgai ruoštis“, – teigia A. Jarušaitis.

Kalbėdamas apie tolimesnius ateities planus, KTU alumnas tikina konkrečių planų dar neturintis, tačiau pagalvojantis ir apie „Iron man“ triatlono pakartojimą.

„Kadangi aš ne profesionalus sportininkas, visą gyvenimą to nedarysiu, tačiau tikiu, kad „Iron man“ triatloną galiu įveikti geresniu laiku. Tai kol kas ne planas, bet tokį slaptą norą turiu. Nekenčiu kasdienybės, todėl tokie iššūkiai mane motyvuoja eiti į priekį“, – sako jis.