„Gė­lės ma­ne iš­gel­bė­jo“

Kai Vi­li­ja Vaiš­vi­lie­nė ima kal­bė­ti apie aist­rą gė­lėms, jos akys su­drėks­ta. Ki­tą sa­vai­tę 59-ajį gim­ta­die­nį pa­si­tik­sian­čios mo­ters gy­ve­ni­me ko tik ne­bu­vo: mu­zi­kan­tės duo­nos, „štu­kų“ siu­vi­mo, Len­ki­jos tur­gaus, pre­ky­bos dė­vė­tais rū­bais, ke­lio­nių už jū­rų ma­rių, ai­bės sėk­mių ir ne­sėk­mių. „Bet tik gė­lės ma­ne pa­da­rė lai­min­gą“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris, Vi­jo­liuo­se ku­rian­ti uni­ka­lų gė­ly­ną – su tven­ki­niu, kriok­liu, na­tū­ra­lio­mis pie­vo­mis ir tūks­tan­čiais re­čiau­sių au­ga­lų rū­šių.

Gėlės tarp žolių – nauda keleriopa

Vilija vedasi per baltomis ir rausvomis saulutėmis nusėtą nešienautą pievą sūpuoklių link ir atvirauja, kad žmonės visiškai be reikalo preciziškai rūpinasi savo sodybų aplinka. Visi trokšta natūralios gamtos, kvepiančių pievų su dobiliukais, aguonomis, rasakilomis, tačiau vejas prie namų skuta lyg barzdaskute. Patys išnaikina natūralumą, o paskui lekia jo ieškoti kokiuose nors japonų soduose.

„Visą gyvenimą svajojau, kad tie, kurie turi nuosavus kiemus, suprastų natūralų gamtos grožį. Idealiai išpuoselėti aplinką, kad nė šapelio neliktų, – žmonių paikumas, išpuikimas. Gyvenime nieko idealiai nebūna. Aš nesu kaip visi. Kol dar kompiuterių nebuvo, sau pasakydavau, kad jei turėsiu sodybą, prie jos bus natūrali pieva. Dabar ir turiu“, – šypsosi ji.

Ir ne tik dėl kitokio grožio suvokimo yra gerai, kai dekoratyvinės gėlės auga pievoje, tarp žolių. Kirmėlės, šliužai ir vabalai sugraužia gėles todėl, kad jokių žolių nėra. „Mes auginame gėles, pilame skaldą, o kirmėlėms nėra ką graužti. Jie juk daugiau neturi ko ėsti“, – juokiasi Vilija.

Kitas dalykas, kuo gerai žolės tarp gėlių, – per didžiausius karščius gėlės nenudžiūsta. Gėlininkė sako sužinojusi ir trečią įdomų dalyką iš vieno botaniko: „Išravėjus švariai gėlynus, nebelieka galimybės iš augalų sėklų gauti hibridų. Kartais mano sode savaime pasisėja visiškai kitokių spalvų žiedų augalų. Jei išraučiau visas žoles, su jomis ir iš sėklų sudygusius hibridinius augalus išraučiau bei išneščiau į šiukšlyną.“

„Visada norėjau būti geriausia“

Už tai, kad moteris dabar gali atskleisti visą kūrybinį potencialą ir dėl to justi absoliutų džiaugsmą, sako galinti padėkoti savo šeimai. Ji gimė ir augo Lioliuose (Kelmės r.) aštuonių vaikų Vyšniauskų šeimoje. Tėvas buvo nuostabus siuvėjas, garsiausiems šalies aktoriams siūdavo kailinius, kostiumus. Maža Vilija nuolat namuose matydavo tuos neeilinius ir labai įdomius žmones, su jais bendraudavo, skaitydavo jų laiškus.

„Aš buvau tėvo numylėtinė. Jis mus, visus vaikus, leido mokytis muzikos į Kelmę. Broliai pasimokydavo ir mesdavo, tad tėvas puoselėjo viltį, kad aš būtinai būsiu muzikantė. Kai broliams liepdavo daržus ravėti, man liepdavo groti. O aš taip norėdavau į tuos daržus, bet negalėjau nepaklusti tėvo troškimui. Aš tėvą labai mylėjau“, – sako moteris.

Baigusi muzikos mokyklą, kurioje išmoko groti akordeonu, įstojo į Klaipėdos konservatoriją studijuoti chorinio dirigavimo. Kaip ir patiko, bet tada nelabai suprato, kaip iš tokio darbo įmanoma duoną valgyti. Mosikuoji rankomis ir pinigus gauni? Be to, pateko tarp puikių muzikantų, tad konkurencija liūdino, vertė nusivilti.

„Turėjau tokią savybę – visada norėjau būti geriausia, pirma. Išmokusi groti maršą, kaime pasisiūliau groti vardynose. O kai buvau aštuntokė, į kaimą atvažiavo cirkas „Gintaras“. Jų muzikantas prisigėrė ir dingo... Tada mane pakvietė pagroti cirko pasirodymuose. Nustebau, bet tada galvojau, kad jei mane pakvietė, vadinasi, esu kaime geriausia... Grojau tą patį kūrinį gal 50 kartų. Atsibodo, bet gavau 25 rublius. Tai buvo beprotiški pinigai“, – savo tuometį pasaulio supratimą atskleidžia Vilija.

Tėvų šeimoje mergaitė paragavo ir išskirtinio gyvenimo, ir pinigų skonio. Jos brolis Bronius buvo jūreivis, sovietmečiu visai šeimai atveždavęs importinių rūbų, audinių. Tėvas, dar grodavęs ir šventėse, uždarbį patikėdavo suskaičiuoti mylimiausiai dukrai, o už skaičiavimą padovanodavo rublį.

„Ateini ir vos neverki“

Kai studijas baigusi Vilija ėmė dirbti Šiluvos kultūros rūmų meno vadove, muzikos vadove darželyje, muzikos mokytoja mokykloje ir fortepijono mokytoja muzikos mokykloje, jai jau buvo prabudusi aistra gėlėms. Tik laiko joms nebuvo. Dar neturėjo šeimos, tačiau kolūkio „viliuku“ būdavo vežiojama po kaimus, kad organizuotų visokias sovietines šventes.

„Man kaip ir patiko, turėjau ansamblius, bet nepatiko vaikščioti į kiekvieną trobą ir kviesti saviveiklininkų. Ateini ir vos neverki, kad ateitų dainuoti. Prašinėdavau visaip, šiaip ne taip žmonės sueidavo. Bet dar buvo reikalavimai tų visų komunistinių požiūrių. Reikėjo dainų apie Leniną, komunizmą, o aš norėjau lyrikos“, – sako pašnekovė.

Ir tada atsitiko lemtingas nutikimas. Lietuvių kalbos mokytoja Sinkevičienė sugalvojo surengti gražiausiai tvarkomų sodybų konkursą ir viktoriną apie augalus. „Mums reikėjo surinkti daugybę informacijos apie augalus. Aplankiau ir gražiausią sodybą. Viskuo susižavėjau“, –
sako moteris.

Pašaukimas – kurti, pažinti, bendrauti

Šiluviškis Vilijos vyras turėjo giminaitę Bronę, grįžusią iš Sibiro, kuri neturėjo mados apkalbėti žmonių. Todėl kalbėjo apie augalus. „Tiek man apie juos pasakojo. Tuos, kuriuos valgė: miškinį česnaką, auksinę šaknį ir kt.“ – sako ji.

O kai Vilijai, jau ištekėjusiai ir apsigyvenusiai Šiauliuose, 1985-aisiais buvo pasiūlyta mėnesio kelionė į vidurinę Aziją traukiniu, ji kategoriškai nukirto, kad važiuos. Su vyru augino 9 mėnesių dukrą, bet gyvenimas ankštai nuomojamame kambaryje su už sienos žviegiančiomis kiaulėmis buvo taip išvarginęs, kad moteris nebegalėjo neįkvėpti pasaulio.

Sutarė su anyta, jai paliko dukrą, nekreipė dėmesio į jokius prieštaravimus, pykčius ir išvažiavo. „Žinote, aš labai stebiu reiškinius. Kai lyja lietus, žinau, kad tai ženklas, jog reikia pailsėti. Žmones sutinki, įvykiai nutinka ne be priežasties“, – sako ji.

Vilija kelionėje susipažino su kitų tautų žmonėmis, organizavo koncertus, renginius. „Kai grįžome į Vilnių, nebenorėjau važiuoti namo. Norėjau sėsti į kitą traukinį ir išvažiuoti. Man atrodė, kad važiuoti, kurti, bendrauti, pamatyti – mano pašaukimas“, – sako ji, pridurdama, kad, žinoma, kelionėje ją užbūrė ir nematyti augalai.

Beje, kartu į vidurinę Aziją važiavo ir draugė Bronė. Ši moteris, kai gaudavo pensiją, pasilikdavo, kiek reikia, pinigų maistui, o likusius išleisdavo gėlėms. „Pas ją būdavo tokia augalų kolekcija, kad aš sėdėdavau valandų valandas, žiūrėdavau, klausydavau pasakojimų. Gaudavau iš jos gėlių, bet neturėjau, kur jų auginti“, – paaiškina.

Gimusi po laiminga žvaigžde

Vilija atvira – duso nuo gyvenimo ankštame bute, troško išsiveržti iš slegiančios kasdienybės. Todėl nusprendė padaryti viską, kad užsidirbtų pinigų. Aiškiai suprato, kad darželio muzikos mokytojos ir vairuotojo algų nepakaks įsikurti nuosavame name.

Naktimis ėmė siūti, vėliau prekiauti turguje. O pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais įkūrė savo verslą – pirmoji Šiauliuose urmu pradėjo prekiauti dėvėtais rūbais.

„Puoliau visa galva, supratusi, kad tai puikus būdas užsidirbti. Tuomet važinėdavau į Lenkiją su mezginiais, o lenkai dėvėtais rūbais jau prekiavo. Pirkau, vežiau čia, pardavinėjau. Galiausiai surizikavau, nusipirkau rūbų toną iš Vokietijos. Dar nežinojau, ką darysiu, bet žinojau, kad tai labai gerai. Visada, ką bedarydavau, žinojau, kad labai gerai“, – nusijuokia, pridurdama, kad tėvas jai visada sakydavo: „Viliute, tu gimei po laiminga žvaigžde.“

„Aš tuo tikėjau. Tą laimingą žvaigždę pagavau tada, kai tėvas man pasakė: „Būti laimingam reiškia tikėti, kad tu laimingas.“ Jei gimei, vadinasi, turi misiją. Buvo ir nesėkmių, ir nusivylimų, bet man sekėsi. Drabužiai man atnešė be galo daug pinigų, pažinčių. Bet laimės –
ne itin daug. Žinojau, kad mano gyvenimo tikslas – ne škurlius pardavinėti. Dėl pinigų pragyvenau vieną gyvenimo laikotarpį, o dabar jis baigėsi. Dabar esu laiminga, augindama augalus. Dabar dėl pinigų nebegyvensiu“, – sako ji.

Gėlės – viskas, kas brangiausia

Pirmaisiais nepriklausomybės metais praturtėjusi Vilija su šeima aplankė Ameriką, Kanadą, lankė botanikos sodus, vežėsi į Lietuvą neregėtų augalų. Kai apsilankė lietuvio ir japonės sode, kuriame augalai auga tarp žolių, suprato, kad jos nuravėti gėlynai – lyg plastikiniai.

Ėmė lankytis turguje, pirko iš močiučių retų, senų lietuviškų augalų ir juos augino savo sode, daugino – šimtus įdomiausių lietuviškų augalų. Nematytų augalų buteliukuose parsiveždavo ir iš Majamio, Austrijos, Vokietijos, Ukrainos, Turkijos ir užgrūdindavo mūsų klimate.

Vilija su savo gėlėmis net buvo išvykusi į mugę Vilniuje. Tuo metu augino per tūkstančio pavadinimų augalų, mokėsi jų vardų lotynų kalba. Nusivežusi maždaug 300 rūšių augalus, gavo respublikinį apdovanojimą už gausiausią kolekciją.

„Galvoju, kad depresija serga tie, kurie neturi jokios vaizduotės. Jie sėdi prie lango ir galvoja, kaip blogai. Nepatirti to, ką žmonės patyrė per pandemiją, man tik gėlės padėjo. Gyvenau, kaip gyvenau. Dabar einu pas gėles ir niūniuoju. Iš vidaus man viskas išeina“, – sako ji.

Vilija gyvenime sunkiai sirgo, net kelis mėnesius iš lovos nesikėlė, iki šiol jai sunku atsitūpti. „Be proto myliu dvi dukras, du anūkus, bet mane išgelbėjo gėlės. Eidavau, kalbėdavau su jomis. Gėlės – viskas, kas brangiausia. Kaip vaikai, kurie visada laukia“, – vėl ašarą braukia moteris.