Gegužės 7-oji – ir Spaudos ąžuolo atgimimo diena (papildyta)

Gegužės 7-ąją Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyrius visuomenę ir žurnalistus pakvietė susitikti Prisikėlimo aikštėje. Kadangi šią dieną Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, o gegužės 9 d. sukako 95 metai, kai buvo pasodinti Spaudos medžiai, prie naujojo ąžuolo, atsodinto nudžiūvusiojo vietoje, įsmeigtos atminimo lentelės. Viena jų skirta spaudos atgavimo 120-mečiui, o kita – priminti, kokios asmenybės sodino šios dienos nesulaukusį ąžuolą.

 Pratęstas simbolių gyvavimas

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena tuometės Rusijos valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.

Minint spaudos atgavimo 120-metį, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Šiaulių apskrities skyriaus pirmininkė Jūratė Sobutienė pasiūlė iniciatyvą, skirtą ne tik šiai sukakčiai pažymėti, bet ir pagerbti tuos, kurie prieš beveik šimtą metų šventė leidybos laimėjimus, sodindami simbolinius ąžuolus Aušros alėjoje. Kartu nutarta įamžinti vietoje senojo spaudos darbuotojų ąžuolo pasodintą medį, primenant, kad jį kone prieš 100 metų su bendražygiais sodino Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – žinomas kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas.

Pasak J. Sobutienės, taip Šiaulių apskrities žurnalistai siekia pratęsti gyvavimą simbolių, kurie yra labai svarbūs kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui.

„Visi žinome Lietuvos istoriją, žinome, kad net 40 metų buvo draudžiamas lietuviškas žodis. Įdomu tai, kad per tą laikotarpį kaip tik išaugo, suklestėjo lietuviška leidyba. Dabar gyvename kitokiame laikotarpyje – niekas lietuviškai rašyti mums nedraudžia, nevaržo, bet žiniasklaida išgyvena ne pačius geriausius laikus. Galvokime geriau taip: jei kažkur kažką nukapoja, iškasa, atsodina, tai ir mes gyvensime taip pat“, – viltingai kalbėjo LŽS Šiaulių skyriaus pirmininkė.

J. Sobutienė atkreipė dėmesį, kad nudžiūvusio Spaudos ąžuolo, nesulaukusio 100 metų, vietoje buvo atsodintas naujas ąžuolas. Jį sodinusi įmonė įsipareigojo, kad jei ąžuolas numirtų per dvejus metus, atsodins ne mažesnį, nei buvo.

„Turime pareigą šį naująjį ąžuolą prižiūrėti. Jis užsienietiškas – olandiškas, neaugs plačios lajos. Dabar įsmeigsime lentutes, o vasarą ateisime palaistyti“, – šypsojosi J. Sobutienė, besidžiaugdama atėjusiu būriu žmonių, kurių dauguma jau nebedirba žiniasklaidoje.

Bet, kaip sakoma, nėra buvusių saugumiečių, nėra buvusių žurnalistų.

Prieš 95-erius metus buvo šventė

Diena, kai Šiaulių centre 1929 metais buvo sodinami ąžuolai, virto savotiška švente. Ąžuolai buvo pavadinti Spaudos medžiais, nes to meto Šiauliuose vyko aktyvus leidybinis gyvenimas – leidžiamos knygos, žurnalai, laikraščiai, todėl ąžuolai ir buvo skirti spaudai priminti.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos duomenimis, Aušros al. kampe augęs pirmas ąžuolas – spaudos darbuotojų ąžuolas. Jį sodino senieji spaudos darbuotojai: savaitraščio „Momentas“ (1928–1930) redaktorius Jurgis Janulaitis ir Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – žinomas kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas.

Pastarojo visuomeninė veikla buvo įvairiapusė – jis buvo vienas iš „Kultūros“ bendrovės ir žurnalo „Kultūra“ įsteigėjų, Šiaulių kraštotyros draugijos įsteigėjas, leidinių „Šiaulių metraštis“ ir „Gimtasai kraštas“ redaktorius, „Aušros“ muziejaus organizatorius.

Kitą ąžuolą sodino poetas ir knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1887–1967), poetas aušrininkas ir 1863 m. sukilimo dalyvis Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937), palaidotas Šiaulių senosiose kapinėse, bei Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (1871–1941) – spaudos darbuotojas, mėgėjų teatro organizatorius, knygų autorius. 1919–1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“.

Trečiąjį ąžuolą sodino miesto ir apskrities savivaldybių atstovai: tuometis miesto burmistras Jackus Sondeckis (1893–1989) – Lietuvos ekonomistas, visuomenės veikėjas, savivaldybininkas. Taip pat buvęs pirmasis Šiaulių miesto burmistras Kazys Venclauskis (1880–1940) – advokatas, visuomenės veikėjas bei tuo metu ėjęs Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antanas Pranculis – šiaulietis, atsargos karininkas, žuvęs Archangelsko srityje 1942 m.

Paskutinis iš keturių ąžuolų – mokyklų atstovų ąžuolas. Jį sodino Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius, medelių sodinimo entuziastas Juozas Orlauskas (1887–1970), berniukų gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris (1881–1963), kuris ėjo šias pareigas 1922–1929 metais, ir Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektorius Kazimieras Ubeika (1884–1942), nepriklausomybės laikotarpiu buvo ir miesto burmistru.

Ąžuolo šaknys net menininkams netiko

Dėl Prisikėlimo aikštėje vykusių remonto darbų būtent P. Bugailiškio ir J. Janulaičio sodintas ąžuolas žuvo. Ąžuolai paprastai gyvena 1 200 metų.

Kovo mėnesį brandžių medžių – ąžuolo ir dviejų klevų – nupjovimas sukėlė didžiulę šiauliečių pasipiktinimų bangą. Šiaulių valdžia nusprendė medžius nupjauti, nes klevai dar rodė šiokius tokius gyvybės ženklus, o nuo žuvusio ąžuolo kamieno jau byrėjo gabalai žievės.

Valdininkai vėliau žadėjo, kad iš nupjauto istorinio Spaudos ąžuolo menininkas Adomas Žudys sukurs meninį akcentą, kuris bus eksponuojamas viešai. Taip pat planuota, kad ąžuolo šaknys keliaus į vieną svarbiausių architektūros renginių pasaulyje ir taps Lietuvos paviljono „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ ekspozicijos Venecijoje dalimi.

Deja, nuėmus paviršinį sluoksnį, pasimatė, kad medžio šaknys gerokai nukapotos ir nebeatitinka kūrėjų vizijos, kurią jie tikėjosi įgyvendinti. Todėl menininkai atsisakė sumanymo panaudoti šiaulietiško Spaudos ąžuolo požeminę dalį savo projekte.