Gedimino gatvės Marijampolėje istorija iki 1940 metų

Nors Marijampolės kūrėjai Butleriai atsikraustė iš Prienų, bet šias apylinkes pasiekė senesniu ir tolimesniu sausumos keliu, vedusiu pro Buktos dvarą, o vėliau atplaukė Šešupe. XVIII amžiuje Prienų seniūnai į miestą atvažiuodavo ir nuo Varnupių pusės. O reikalų čia būta – seniūnė Pranciška Butlerienė kartais reziduodavo ir Kvietiškio dvare, iš kurio seniūnės vardu siuntinėjo laiškus.

Tačiau apylinkių mokesčių mokėtojų surašinėtojai, prekeiviai ir ūkininkai, įveikę gamtines kliūtis (ypač upelius ir pelkes), žiemą atvykdavo kitu, tiesesniu keliu, palaipsniui virtusiu miesto gatve. Keitėsi ne tik šios gatvės pavadinimai (caro laikais – Pelkėtoji, Prienų ir net, galbūt, trumpą laiką – Vilniaus, o vėliau – Gedimino), bet ir statiniai, tačiau ji išliko tiesi kaip styga.

Šio krašto urbanizacijos prologu tapo miško verslo įmonės – būdos, kurių daug būta atkarpoje, vedančioje iš Prienų į būsimą Marijampolę. Triobiškiuose kilo miško darbininkų trobos, Trakiškių pavadinimas atsirado nuo miške iškirsto trako. Nesunku suprasti ir kuo vertėsi Būdos Kuchtovos (dabar Kuktų kaimo) gyventojai. Neabejotina, kad iš tų gyvenviečių jau XVIII a. pirmoje pusėje buvo galima daugiau ar mažiau tiesiu keliu patekti į Starapolės centrinę aikštę. Tiesa, pravažumo galimybes apribojo upelis, kuris, kaip ir dabar, ties vadinamąją „Žaliuke“ kerta kelią.

Tuomet upelis buvo vandeningesnis, sunkiai įveikiamas, todėl miestelėnai stengėsi namus statyti į vakarus nuo jo, dabar netoli Palangos gatvės pradžios vamzdynu „įtekančio“ į Šešupę. Žinant, kad nesavarankiškas miestas priklausė Prienų seniūnui, galima teigti, kad miestus neišvengiamai turėjo jungti vis gerėjantys keliai. Vis tik urbanistikos istorikas A. Miškinis mano, kad tiesioginio kelio tarp Starapolės ir Prienų ilgai nebuvo, nes Prienai neturėjo Starapolės ar Marijampolės gatvių, pastarojoje nebuvo Prienų gatvės.

1759 m. LDK ir Lenkijos valdovas Augustas III leido marijonams vienuoliams šiaurinėje gatvės pusėje turėti nemažą žemės sklypą, pažymėtą „kapčiais“, kuriame privalėjo pastatyti kryžius. 1782 m. Prienų seniūnijos inventoriuje pažymima, kad Pelkėtojoje gatvėje gyveno 6 namų savininkai, kurių šeimose užrašyti 25 žmonės. Atrodo, kad didžioji jų dalis gyveno pietinėje gatvės pusėje. 1784 m. dokumente pirmąkart paminimas kelias, pro Trakiškius vedantis į Prienus. Šis kelias ir Pelkėtoji gatvė „riebia“ linija pažymėti ir Naujosios Prūsijos žemėlapyje, sudarytame XVIII a. pabaigoje.

Prūsų okupacijos laikotarpiu buvo sutvarkytas tiltas, kirtęs upelį, tačiau gatvės niekas negrindė ir XIX amžiuje. Tik šimtmečio pabaigoje, po didelio gaisro miesto centre, prasidėjo mūrinių namų statyba. Kad plytų prikrauti vežimai nesmuktų į ratais išmaltą gruntą, gatvės pradžią išgrindė akmenimis.

Didžioji dalis namų, stovinčių Gedimino gatvės pradžioje, iškilo XX a. pirmame dešimtmetyje (ant poros namų sienų yra tai patvirtinančios datos).

Šalia žydų tautybės žmonių gyvenamųjų namų (o ypač jų kiemuose) kilo prastos išvaizdos sandėliai, todėl kvartalas ir toliau atrodė niūriai. Kiek labiau pagyvėdavo, kai šeštadieniais žydai traukdavo į Policijos gatvėje stovėjusią sinagogą.

Jau už miesto ribos, dabartinių V. Kudirkos ir Gedimino gatvių kampe, stovėjo vienintelė stambesnė įmonė – Panemunskių plytinė, aliejaus spaudykla, statybinių medžiagų sandėliai, knygrišykla. Gyvenamąjį pastatą 1891 m. šie verslininkai įsigijo iš Hofmanų; pas juos 1870–1871 m. butą nuomavo gimnazistas Jonas Basanavičius (namas nugriautas apie 2016 m.).

Judėjimas gatve atkuto nutiesus geležinkelį 1923 m., tačiau gatvės galas ir toliau buvo negrįstas. 1925 metais Gedimino gatvėje gyveno 408 vyrai ir 435 moterys.

1927 m. naujame mediniame dviejų aukštų name atidaryta Antroji pradžios mokykla, gavusi „Žaliukės“ pavadinimą.

1933 m. šia gatve pradėjo reguliariai kursuoti autobusai į Prienus; nors ją išgrindė tik 1936 m.

Priešais Panemunskio įmonę lietuvė P. Lepšytė pastatė dviejų aukštų mūrinį art deco stiliaus namą, kuriame įrengė galanterijos ir maisto prekių parduotuvę (stovi ir dabar prie Žemaitės gatvės kampo). Prieš pat karą mūrinių namų skaičius viršijų medinių namų skaičių.