Gediminas Beržinis: „Gyvename nuo bučinio iki bučinio“

Savaitraštis „Etaplius“ tęsia straipsnių ciklą „Kada paskutinį kartą?“, kuriame pristato Šiaulių miesto politikus – Tarybos narius. Kokie jie žmonės?

Kada paskutinį kartą?

– Žiūrėjote į žvaigždes?

– Pakruojyje. Gamtoje, gulėdamas ant pripučiamo didžiulio čiužinio, stebėjau per naktį žvaigždes. Buvo šilta, net nereikėjo užsikloti. Danguje mačiau aktyvų judėjimą. Šviečiantys taškiukai – žvaigždės – tai priartėdavo, tai dideliu greičiu nuskrisdavo, rėždamos ir ne danguje pėdsaką. Prisiminiau tėvelio Povilo Beržinio, pedagogo, mėgstamą posakį – „Aš žinau, kad nieko nežinau, o kiti net šito nežino“ (šypsosi).

– Lipdėte sniego senį?

– Lipdžiau. Žaidžiau žaidimą internete. Ir galvojau, ar sniego senis turi sielą. Dažnai pagalvoju, ar akmenys turi sukaupę atmintyje daug prisiminimų. Ar juos saugo, ar perduoda kam nors? Kaip bendrauja daiktai, esantys viename kambaryje? Kaip susikalba žuvys, avys, karvės? Apie ką jos kalbasi, išskyrus perspėjimus apie pavojų? Prisimenu, filmavau skerdykloje karves, kurios buvo užkabintos ant kablių ir jas tempė pjauti. Su viena jų susitiko žvilgsnis. Jis sakė: „Man baisu. Padėk man. Aš nežinau, kas dabar bus.“ Tai prisimenu visus dešimt ar dvidešimt metų.

– Padėjote kitam?

– Tai jau tapo mano įsipareigojimu visuomenei, bet yra ir mano natūralus poreikis. Yra pasakyta, kad jei turi gebėjimų, juos privalai išnaudoti, nes kelio pabaigoje bus pareikalauta atsiskaityti. Iš to, kuris gavo daugiau, bus ir pareikalauta daugiau. Paskutinė pagalba – paskambinusiai moteriai, netekusiai vilties nuosavame name įsirengti vandentiekį. Nerašiau tąkart raštų. Paskambinau vicemerui, jo patarimu – kolegei. Viskas išsisprendė per kelias dienas be laukimo, raštų pildymo, terminų ir spaudimų. Įvyko. Ir tai buvo didžiulis džiaugsmas man ir žmonėms, kurie taip pat patikėjo, kad stebuklai egzistuoja.

– Ką nors pasodinote?

– (Šypsosi) Dažnai sodinu kauliukus. Suvalgau slyvą, vyšnią ar kitą vaisių ir likusį kauliuką stengiuosi įkišti į žemę, kad jis užaugtų. Turiu tokią mintį, kad nebūtina užauginti sūnų, galima ir dukrą. Nebūtina pasodinti medį. Galima ir daug vaismedžių. Pastatyti namą? Galima ir palapinę. Svarbu, kad ji būtų pastatyta laiku ir vietoje. Improvizacija kiekviename veiksme, kūrybiškumas padeda man, o kartu ir aplinkiniams gyventi įdomiau ir prasmingiau, nenuskęsti rutinoje. Didžiulę įtaką turėjo dalyvavimas kūrybinių partnerysčių projekte. Ten sugalvojau ir mokau dabar savo paskaitų metu pūsti prieš vėją. Tiesiogine prasme (šypsosi).

– Sportavote?

– Sportuoju kasdien. Vaikystėje ir jaunystėje daug sportavau. Buvau šuolininku ir sprinteriu. Studijų metais, armijoje – štanga, dvipūdė, kultūrizmas. Rasti dvi–tris valandas per dieną – įmanoma. Ryte pusę septynių ar vakare pusę dešimtos, per pietus. Tai jau tampa būtinybe, nes tai kojos, tai rankos, tai pilvo presas, tai kaklas traška, tai keliai... Išlaikyti save geros formos reikalauja ne tik tuštybė, bet ir pilnybė (šypsosi). Jei supranti, kad valgyti reikia ne dėl to, kad mėgautumeisi, o dėl to, kad įkrautum „bateriją“, tai ir elgiesi atitinkamai. Prisiminiau savo tėvelio Povilo posakį – „Mes gyvename ne kad valgytume, bet valgome, kad gyventume“. Sportas – tai ausinės. Tai – gera muzika, tai – psichologinis užtaisas. Sportas – tai sekmadienis kasdien. Tai – geras miegas. Pabėgimas nuo nuobodulio ir nieko neveikimo. Susitikimas ir bendravimas su žmonėmis. Valios ugdymas. Kai gerai pailsi, tai gerai ir padirbi.

– Verkėte?

– Paskutinį kartą verkiau, duodamas interviu renginyje „Šiauliai – Sekminių miestas“, kai manęs, kaip vieno iš organizatorių, paklausė, kaip mane pristatyti. Ar kaip politiką, Tarybos narį, ar kaip krikščionį kataliką? Pradėjau kalbėti ir pradėjo byrėti ašaros, nes negaliu paveikti tiek daug, kad mes susėdę spręstume problemas ne taip, kaip sprendžiame dabar: susiskirstę į partijas, judėjimus, frakcijas, koalicijas. Tai jau įpareigoja elgtis savo būrelio ribose. Sąžinė tam nepritaria. Vidinis prieštaravimas yra visada. Kas aš esu? Ir ar mano sprendimas yra teisingas, remiantis santykiu su savimi, su Viešpačiu, Jėzumi Kristumi, su visuomene. Beje, tai geriausia schema – kryžius, einant išpažinties. Šie trys vektoriai padeda susikaupti.
Išmokė mane šios gudrybės ir išminties mano dvasios tėvas kun. Vidas Bernardas Sajeta.

– Bučiavotės?

– Bučiuotis mėgstu. Kiekvieną kartą išeidamas iš namų, pasibučiuoju su žmona. Jei ateinu pas dukrą Laimutę, bučiuojamės visi. Net ir su žentu. Taip išreikšdami savo meilę, pagarbą ir nuoširdumą. Bučinys – tai ir savotiškas atsiprašymas už tai, kas buvo, bet gal nepastebėjau ar nepajaučiau ir galėjau įskaudinti sau artimą žmogų. Tai toks nunulinimas savo santykių ir emocijų, toks taško padėjimas ir naujo laiko skaičiavimas, įsipareigojimas. Galima sakyti, gyvename nuo bučinio iki bučinio.

– Nuoširdžiai juokėtės?

– Nuoširdžiai juokiuosi, feisbuke skaitydamas taiklius bičiulio Jono Mackevičiaus parašymus. Jie – labai specifiniai. Be „antro galo“ ir gilia, labai gilia mintimi. Dažnai – su keliais dugnais. Kai supranti juoko esmę, žviegi iš laimės ir žmogaus išminties. Jis jas kuria pats. Būna, kad ir nurašo, bet tie juokeliai būna to paties lygmens.

– Skaitėte knygą?

– Knygas skaitau kiekvieną vakarą. Užsidedu ausines ir skaitau, kol užmiegu. Kaitalioju temas. Domina santykių problematika. Skaitau paskaitas ta tema, todėl renku mintis, sąvokas, naujadarus. Žiūriu, kaip kinta visuomenė, požiūris į šeimą, bendradarbiavimą ir bendravimą, kaip seksas tapo meile, kaip pagarba iš aistros kartais ir neišsivysto. O tai gal todėl, kad nėra pirminių žinių ir vertybės dažnai suprantamos kaip kažkas nuobodaus, o ne laipteliai į dvasinį pasaulį, kuris ir yra išsigelbėjimas iš spaudžiančio gyvenimo skausmų ir kančių. Mane patį stebina vidiniai pokyčiai, nes tą patį imu suprasti visiškai kitaip.

– Buvote kine?

– Į kiną einu dažnai. Vienas mano pomėgių, darbų – filmų kūrimas. Žiūrėdamas ir pramogaudamas, renkuosi deimantus. Operatoriaus rakursus, vizualius sprendimus, režisieriaus, aktoriaus talentingus darbus, detales. Fiksuoju scenarijaus, scenarijaus autoriaus originalius posūkius, raišką, montuotojo vaizdo ir garso ritmiką, tam tikrų vietų išryškinimo formas. Galva ir dirba, ir kartu ilsisi. Kino pagal pavadinimą, aprašymus nesirenku. Pasižiūriu tik, kad būtų nematytas. Tinka ir animacija. Sau padarau staigmeną, žiūrėdamas filmą, kurio net žanro nežinau. Dažnai tai būna premija sau už gerą darbą. Tada dar ir suvalgau, ko negalima – picą. Ir išgeriu, ko negalima – kokakolą.

– Atostogavote?

– Mano atostogos, kaip supratote, yra kasdien. Nedarau to, kas man nepatinka. Ilgą laiką dirbau televizijoje. Buvo smagu, gera, prasminga ir įdomu. Tačiau ateina laikas ir darbui „baigiasi baterija“. Tiesiog pajaučiu tai. Galima sakyti, kad čia mane jau darbas visko išmokė. Laikas eiti kitur, į kitą darbą – mokyklą, Savivaldybę. Niekada netinginiauju, tačiau ir nepersidirbu. Nors tai dar vis būna – charakteris toks. Todėl dienotvarkėje numatau jau tik tris–keturis darbus, kad neskubėčiau iš vienos vietos į kitą, o vakare – kristi su permušimais ir nepavalgymais, ar naktiniais persivalgymais (šypsosi). Anksčiau mėgdavau keliauti. Dabar – viskas kitaip. Supratau, kad tai – savęs apgaudinėjimas. Gėris, grožis, kvapai, istorija, ypatingi pojūčiai ir visa kita yra viduje. Išmoksti tai pajausti visiškai paprastomis formomis.

– Žaidėte su vaikais?

– Su vaikais žaidžiu gimnazijose. Tai – mano darbas ir pomėgis. Labai aiškiai suprantu, kad privalau atiduoti savo gebėjimus jauniems žmonėms. Per žaidimą, stimuliacijas, paskaitas, kurios virsta praktikomis. Žaidimas – tai mokymas to, ko jie nori. Išsiaiškini, kokiame lygmenyje poreikiai, ir pirmyn. Be atsiribojimo, be „atstumo“, su absoliučia meile ir nuoširdumu. Jei pajaučiu, kad kurio nors vieno komponento nėra, stengiuosi pasitaisyti, o jei nebėra – baigiu užsiėmimą. Esu Kalėdų Senelis su didžiule praktika. Tai darau jau daug metų ir su didžiule meile. Man tai be galo patinka.

– Čiuožėte pačiūžomis?

Pačiūžomis nečiuožiau jau daug metų. Vaikystėje žaisdavome ledo ritulį ant užšalusio prūdo. Su lazdomis, išlaužtomis iš krūmo. Vėliau atsirado ir pirktinės lazdos, ir tikri, guminiai rutuliai. Visas dienas praleisdavome lauke žaisdami. Ne maistas būdavo svarbiausia. Parbėgdavome trumpam. Ir vėl į lauką su sumuštiniu. Mėgstamiausi sumuštiniai būdavo duona su sviestu ir uogomis. Būdavo be galo skanu. Arba duona su sviestu, pabarstyta cukrumi (šypsosi). Grįždavome vėlai vakare. Kelnės būdavo sušalusios į „kaulą“, bet ligos kažkaip nepuldavo.

– Buvote pas gydytoją, sirgote?

– Praeitą savaitę. Pas gydytoją nueinu pasikonsultuoti. Kai pradėjau sportuoti, svoris pradėjo kristi. Treneris dar ir pareguliavo maistą. Fizinis krūvis – didelis, maisto mažėja, tai yra ir įtarimas, kad gali neužtekti reikalingų medžiagų. Nors universalūs papildai tapo dalimi mano raciono, bet pereinamasis periodas toks sudėtingas, reikalaujantis ne tik trenerio, bet ir gydytojo patarimo. Baltymai – po šaukštuką. Tačiau viskas ne taip paprasta. Organizmas protestuoja, džiaugiasi, liūdi ir pyksta. Aplinkiniams mano duona ir vanduo – natūralus ir geras maistas – nelabai suprantamas. O kai tu valgai po to cepelinus ar kugelį. O paskui – visą dieną tik pienių galvutes? (Šypsosi) Bandyti suprasti, pagauti, pajausti save, savo kūną, organų veiklą yra be galo įdomu ir atsakinga, kad nepadarytum didelių klaidų.

– Vėlavote?

– Vėlavau prieš mėnesį – sąmoningai. Ir ką – nieko neatsitiko. Kai sužinojau, kad perfekcionizmas – iš vaikystės atsinešta liga, eksperimentuoju. Kai susimeta daug darbų į vieną dieną – ramiai išlaukiu tos dienos ir dažniausiai jie patys susidėlioja. Koks vienas – pats išeina. Likę – kuo puikiausiai susitaria. O anksčiau būdavo – iš anksto nervinuosi, perkėlinėju, perplanuoju. Kartais susipykstu su savimi, su žmonėmis, su kuriais susitarta...Gyvenu ir mokausi.

– Jautėtės įsižeidęs?

– Jaučiausi įsižeidęs neseniai. Kol po minutės situaciją apverčiau ir pakeičiau požiūrį. Gerai, kad išmokau tų technikų. Dažniausiai tai būna tada, kai kas nors nenori daryti taip, kaip aš noriu (šypsosi). Prisimenu istoriją su savo bičiuliu Džeriu. Jis ir muzikologas, ir kultūrologas. Originalus žmogus. Be prisirišimų prie gyvenamosios vietos, profesijos ir kt. Jis man iš JAV parašė į feisbuką, kad pakeisčiau savo požiūrį į gėjus. Mes vienas kitam nieko neįrodinėjome. Tiesiog parašai ir palieki jį su ta mintimi gyventi, nes tu jauti, kad jam tai galėtų būti svarbu ar mąstymas tuo klausimu yra kitoks. Po poros savaičių jis mirė ir liko man jo nuostata šiuo klausimu. Ją turiu gyvą širdyje.

– Įžeidėte kitą?

– Sąmoningai neįžeidinėju. Tačiau gyvendamas supratau, kad kartais mano mąstymas gali įžeisti kitą žmogų. Tarp kiekvieno iš mūsų yra gili praraja. Mes turime gyvenime visiškai skirtingas starto pozicijas, vaikystę, jaunystę. Turime genuose užprogramuotus skirtingus gebėjimus, o per gyvenimą skirtingas patirtis. Padarėme skirtingas išvadas iš situacijų ir turime unikalią poziciją visuomenėje. Todėl ir gyvenimo pajautimas, ir supratimas yra visiškai skirtingi. Vienam taupymas yra šykštumas. Kitam meilė – tai yra seksas. Trečiam – gyventi būryje yra teisinga, kitam norisi lengvo gyvenimo su daug pinigų. Vienam kitą suprasti nėra šansų. Net tai išsiaiškinti nėra šansų. Na, gal šansų yra, bet prasmės? Todėl kiekvienas mano posakis, elgesys, gyvenimo būdas gali įžeisti kitą. Nebekreipiu dėmesio į tai, kas ką apie mane pagalvos. Stengiuosi gyventi pagal dekalogą ir kaip visi žmonės stengiuosi nešti gėrį kitiems. Kartu gaudamas atlygį sau, net to nesiekdamas.

– Buvote bažnyčioje?

– Vakar. Išlydėjau į kitą vyskupiją savo brolį, dvasios tėvelį Bernardą Vidą Sajetą. Žinau, kad dvasiškai tobulėti vienas pats negali, nes labai greitai atsitrenki į „lubas“. Bažnyčia yra manyje. Supratau, kad viskas gyvenime yra tuštybių tuštybė, kaip sakė rusų klasikas. Gyvenimo tikslo ieškojimas ir yra vienas iš gyvenimo tikslų. Kad ištarčiau tuos žodžius, dešimtmečius ieškojau atsakymų. Sekmadieniais turiu garbės skaityti Dievo žodį. Matau prasmę kaip politikas vienyti žmones. Tai darau ne tik kaip pasaulietis, bet ir esu aktyviai įsijungęs į ekumeninę veiklą. Tikiu stebuklais. Manau, esu pozityvus. Esu kelyje. Gaila, kad kunigai negauna pensijų ir pasakysiu paslaptį – jauni kunigai nenori kurti šeimų. Jie kunigystę priima ne kaip darbą, bet kaip pašaukimą, dainą, giesmę. Turiu brolį Saulių, kuris taip ir sako: „Aš gimiau, kad šlovinčiau Viešpatį.“ Kiek daug žmonių, skaitydami tai, jį supras?

– Pagyrėte save ir džiaugėtės, kad esate naudingas politikas?

– Pagiriu save, kai padarau konkretų darbą. Žmonės mane išrinko, tikėdami manimi. Jie į mane sudėjo lūkesčius. Todėl aš kiekvienam esu įsipareigojęs vykdyti jo valią. Kai susitinku ar bendrauju feisbuke, kitur – pabrėžiu, kad laukiu užduočių asmeniškai man, jei manote, kad galiu padėti. Oficialūs politiniai įsipareigojimai yra, bet yra ir asmeniniai, kad žmogus galėtų kreiptis į konkretų žmogų. Tas darbas yra nematomas, nes girtis tuo nemėgstu, nors šiaip esu plepys. Naudingas politikas – sąvoka reliatyvi. Naudingas tautai, naudingas savo politinei grupuotei, naudingas savo rinkėjams, naudingas visiems šiauliečiams, naudingas visos Lietuvos žmonėms, naudingas neturtingai gyvenantiems, naudingas, kad išsaugotų taiką, naudingas jaunimui, naudingas senimui ir t. t. Tiesiog gyvenu. Turiu pareigų, jas vykdau. Nespekuliuoju jausmais. Turiu sąžinę, kuri kontroliuoja mano veiksmus. Suvokiu atsakomybę. Kompetencijų užtenka. Atsakau tiems, kurie klausia ir nori patarimo. Myliu gyvenimą ir džiaugiuosi, kad gimiau savimi.

Parengė Oksana Laurutytė

„Kada paskutinį kartą?“ – naujienų portale Etaplius.lt