REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Kovo 24 d. 15:02

„Gatvių erelis“, tapęs „Dakaro“ legenda

Šiauliai

Vytauto Pilkausko nuotr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT


295608

Lietuviškoji „Dakaro“ legenda, dalyvavusi šiame ralyje 12 kartų, du kartus įveikusi asmeninį ir Baltijos šalių rekordą, lenktynininkas Benediktas Vanagas į Šiaulius atvyko susitikti su gimnazistais. Jis su jaunuoliais dalijosi pagrindiniais sėkmės dėsniais, meistriškumo triukais. Ir ne tik dosniai, bet ir atvirai, atsakydamas į gausybę klausimų ir neslėpdamas savo klaidų, nes tik iš jų mokėsi.

„Gatvių erelis“

Į susitikimą su lietuviškąja „Dakaro“ ralio legenda susirinko pilna salė jaunuolių net iš kelių Šiaulių gimnazijų. Pradžioje mestelėtas klausimas-klišė „Kaip tapote lenktynininku?“ Benedikto Vanago nesutrikdė. Priešingai, labai nuoširdžiai, lyg matydamas auditorijoje patį save, vyras pasakojo, kad lenktynininku tapo netyčia. Nuo 14 metų važinėjo tėčio automobiliu, slapta pasiėmęs raktelius, ir jam, nutrūktgalviui paaugliui, tada tai atrodė kietai.

„Lenktynininku tapau netyčia. Buvau gatvių siaubas, kelių ereliais ar gaideliais dabar tokius vadina. Tada man atrodė, kad esu pats greičiausias Vilniuje. Dabar tikrai tuo nesididžiuoju. Atsimenu, kaip važiuodavau į mokyklą automobiliu aplink visą kvartalą kokias 7 minutes, nors nueiti per kiemą galėjau per 2–3 minutes. Tada kietai, dabar juokingai tai atrodo“, – pats iš savęs prieš paauglių auditoriją juokėsi 47-erių B. Vanagas, daugiausia „Dakare“ pasiekęs Baltijos šalių lenktynininkas.

„From hero to zero“

Iš padebesių į realybę 18-metį Benediktą tuomet nuleido senas lenktynininkas. Dabar ryškiausia ralio žvaigždė Lietuvoje gimnazistams atskleidė vieną pirmųjų asmeninių pralaimėjimo istorijų, kurią teko išgyventi pirmuoju lenktyniniu automobiliu. Ir gana skausmingai ne fiziškai ar finansiškai, bet emociškai. Pasak jo, tai buvo istorija „from hero to zero“ (liet. „nuo didvyrio iki nulio“).

„Nusipirkau pirmą lenktyninį automobilį, ryškiai geltoną „Škodą“, ir nuvažiavau į pirmą treniruotę Kačerginės Nemuno žiede (trasa prie Kauno). Pasiėmiau trenerį, pagyvenusį lenktynininką, kad mane patreniruotų. Visą dieną važinėjome ta trasa, – pasakojo Benediktas Vanagas seną įvykį, kai po treniruotės abu – ir jis, ir senas treneris – nusprendė įveikti ratą kaip galima greičiausiai. – Lėkiau, cypė padangos. Įveikiau 3 kilometrus per 1 minutę ir 30 sekundžių.

Treneris sėdo į tą pačią mašiną ir tai padarė per 1 minutę ir 20 sekundžių. Skirtumas 10 sekundžių. Tai neskamba kaip labai daug, bet įsivaizduokite, kad mes kalbame tik apie vieną ratą. Ir jei mes kartu startuotume tokiais pačiais automobiliais mašinomis trasoje, tai, kai jis finišuotų, manęs dar net horizonte nesimatytų.

Tai mano visas gyvenimas sugriuvo: juk aš iš ryto atvažiavau savo nauju automobiliu ir tuoj visiems parodysiu, kaip reikia važiuoti, ir paaiškėjo, kaip kažkoks pensininkas man pakrovė malkų. Tokia istorija „from hero to zero“, kai ryte atsikeli herojus, o nueini miegoti kaip visiškas lūzeris.“

Asm. archyvo nuotr. (3)

Sėkmę lemia užsispyrimas ir klaidos

Toks pradedančiojo akibrokštas Benedikto nesužlugdė, o tik dar labiau uždegė. Pasak jo, lenktynininku jis tapo todėl, kad turėjo labai daug ambicijų ir tik po 2–3 metų patekdavo tarp prizininkų. Aišku, tam prireikė įveikti dešimtis tūkstančių kilometrų trasose.

Todėl dabar, jei kas klausia, kokia yra sėkmės formulė ar dalykai, lemiantys sėkmę, jis dabar atsako žodžiu „užsispyrimas“, kuris jį patį labai nustebino, perskaičius mokslinio tyrimo straipsnį. Bet ir jo paties profesinis kelias tam antrina.

„Sėkmėje yra daug ingredientų, bet pats svarbiausias – užsispyrimas. Tai be galo svarbus dalykas. Kai eini ir tau nepasiseka, tu nuleidi rankas ir pasakai „čia ne man“. Kas turi būti, kad nemestum reikalo, kai sunku? Kai kas kalba apie motyvaciją. Man ji asocijuojasi su kitu žodžiu – „tikėjimas“. Kiek tu tiki – tiek tu ir motyvuotas. Jei besąlygiškai tiki, kad pasieksi tikslą, tai nesvarbu, kiek kartų nukrisi, tu vėl kelsiesi. Ir kai pasieksi tikslą, kažkas iš šono sakys: „Jam pasisekė“, bet nematys, kiek kartų buvai nukritęs“, – apie vidinį tikėjimą savimi sakė Benediktas.

B. Vanagas nesutinka su liaudies patarle, jog protingas mokosi iš svetimų klaidų, o kvailys – ir iš savų nepasimoko.

„Nesu matęs nė vieno protingo, kuris būtų išmokęs visko iš svetimų klaidų. Turi atsistoti ant asmeninio grėblio, gauti gumbą, tau turi skaudėti ir tada suvoki klaidą bei išmoksti pamoką. Jei mums neskauda, mes nieko neišmokstame. Juokiamės iš kitų klaidų ir patys lipame ant tų pačių grėblių. Suklysti yra vienas geriausių dalykų, nes klaida padaro mus geresnius, mes išmokstame pamoką“, – ir įspėjimą „Žiūrėk – nesuklysk“ B. Vanagas laiko netikusiu.

10 tūkstančių valandų triukas

Viena pagrindinių žinučių, kurią veža ralio legenda jaunimui, – sėkmė niekam neateina šiaip sau, retas kuris atsibunda ryte žymus, sėkmingas ir turtingas. Bet kokiam meistriškumui išugdyti reikia laiko ir darbo.

10 tūkstančių valandų – tokį triuką dar paaugliui Benediktui atskleidė dziudo imtynių treneris: „Meistro taisyklė yra 10 tūkstančių valandų taisyklė.“

Bet tada jam per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. Benediktas esmę suprato po daugelio metų ir sako, kad ši taisyklė atėjo iš Rytų kovos menų, bet tinka, siekiant meistriškumo bet kurioje srityje.

„Jeigu kažką nuoširdžiai darai 10 tūkstančių valandų, supranti, kad nieko nesupranti. Bet aplinkiniai tave pradeda pagarbiai vadinti meistru, geriausiu savo srityje, profesionalu. Tavo kompetencijos tampa reikalingos, tau nereikia išvažiuoti į Didžiąją Britaniją ar kur kitur pardavinėti savo raumenų jėgos, nes ten daugiau už ją moka. Bet didelius pinigus mums moka ne už darbą, juos moka už atsakomybę. O tam turi turėti kompetencijų, turi kažką gerai suprasti tam tikroje srityje. Nesvarbu, kuo nori būti – kariu, sportininku, menininku, mokslininku, tyrėju, teisininku, mokytoju, gydytoju, turi būti profas, o tam reikia 10 tūkstančių valandų“, – sakė vyras.

Ir visai nemažai užtrunka, kol gali vadinti save, o ir kiti pripažįsta tave, meistru.

„Jei kažkokiam procesui skiri 10 valandų kiekvieną mielą dieną, taip darai 7 dienas per savaitę ištisus metus, tai per vienus metus surenki maždaug apie 3,5 tūkst. valandų. Tai išeitų: treji metai po 3,5 tūkstančio valandų ir jau daugiau nei 10 tūkstančių valandų – ir tu profas? Tačiau neįmanoma skirti kokybiškai ir intensyviai veiklai daugiau nei dvi valandas. Jei taip, tai po 2 valandas kasdien, įskaitant šeštadienį ir sekmadienį, išeina 15 metų“, – profesinio meistriškumo aritmetiką pateikė B. Vanagas.

Vyras sakė, kad lenktynininko sportinį kelią pradėjo gana vėlai, tik nuo 18, o ne nuo 6 metų kartingais.

„Tai kuo aš būčiau buvęs sulaukęs 18 metų? Išsikelkite sau tikslą ir kuo anksčiau pradėkite rinkti tas savo 10 tūkstančių valandų, nes vienas reikalas – jas šiaip prabūti, visai kitas – nuoširdžiai atidirbti“, – neatidėlioti sėkmės jaunuolius ragino Benediktas.

Lenktynės – (ne)ekstremalu

B. Vanagas gimė ir augo kartu su sese chorvedžio ir medikės šeimoje. Jis buvo truputį pasiutęs, bet ambicingas paauglys, domėjosi sportu ir automobiliais.

„Mano tėvukas buvo muzikas, mama – medikė, sesuo – menotyrininkė, o aš toks… gal groju nervais. Svarbiausias dalykas, ko išmokau iš tėčio, – nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kad turėtumei aistrą tam, ką darai“, – už šį auklėjimo braižą dėkingas tėčiui Juozui kalbėjo B. Vanagas.

Lenktynininko profesija, reikalaujanti aukšto meistriškumo, atsidavimo, disciplinos ir net fizinių pastangų, be visa ko, dar yra ir pavojinga. Tą ne kartą patvirtino ir nelaimingi atsitikimai trasoje: ir ant skardžio kabėjo, ir ant stogo vertėsi.

Tačiau pats B. Vanagas nustebino pareiškimu, kad lenktynių jis ekstremalia veikla nelaiko.

„Gyvenime ekstremalu yra daryti tai, ko tu nemoki. Jei moki vairuoti, tai lenktynės nėra ekstremalu. Jei galvojate, kad lenktynininkas yra žmogus, kuris rizikuoja savo gyvybe, tai taip nėra. Lenktynininkas yra žmogus, kuris gerai žino fizikos dėsnius, supranta, ką daro automobilis, ir moka tuo naudotis. Jis pasieka rizikos ribą, bet jos neperžengia. Jei jis padarys klaidą, tada jau gali atsisveikinti su gyvybe. Turi išmokti neperžengti linijos“, – savo atsakomybę bet kuriuo momentu suvokia ralio lenktynininkas.

A. Rutkausko nuotr.

„Dakaras“ – komandos darbas

„Dakaro“ kopomis dideliu greičiu skriejančiame automobilyje sėdi vairuotojas ir šturmanas. Rodos, jie tik du smėlio platybėse ir labai svarbu vienas kitu pasitikėti. B. Vanagas sako, kad yra ne visai taip.

„Taip, mes dviese esame automobilyje, bet mūsų komanda „Dakare“ – iki 20 žmonių. Jei nori ką nors gyvenime nuveikti, esi individualistas, tai gali padaryti ir vienas. Bet jei nori nuveikti ar pasiekti gyvenime daug, tai tau reikia komandos, reikia žmonių šalia.

Ir čia veikia inžinerinis principas, kuris sako, kad komanda (arba mechanizmas, agregatas) yra tiek stipri, kiek stipri silpniausia jo grandis. Tarkime, yra geras vairuotojas, geras šturmanas, geras automobilis, bet vienas iš mūsų technikų, kuris dirbo prie automobilio naktį, padaro klaidą ir mums, iš tūkstančio kilometrų distancijos nuvažiavus šimtą, nuskrenda ratas, tai mūsų „Dakaras“ baigtas, nesvarbu, kokie geri buvome. Nėra nė vieno, kuris yra mažiau svarbus, visi labai svarbūs“, – apie pasitikėjimą ir kiekvieno svarbą komandiniame darbe kalbėjo B. Vanagas.

Ir visur svarbiausias, anot meistro, pasiruošimas iki tol, nes kai jau esi prie starto linijos, jaudintis nebėra ko. Abiturientams ant nosies jų „Dakaras“ – baigiamieji egzaminai. Tad pagal analogiją B. Vanagas patarė ramiai ruoštis iki jų, o ir jiems atėjus – nebesijaudinti.

„12 kartų mano gyvenime buvo „Dakaras“ ir sirgaliai, išlydėdami oro uoste, plodami per petį, linki pasistengti ten. Bet paskui supratau, kad mes, atvažiavę į „Dakarą“ (kaip ir jūs, atėję į egzaminą), galime padaryti ir pasakyti tik tai, ką jau esame pasiruošę, mokame ar žinome. Tai iš esmės jaudintis ir išgyventi nereikia, nes tu pasiruošęs arba nepasiruošęs“, – racionaliai jaudulį supakuoja Benediktas.

Neturi žymusis lenktynininkas prieš varžybas jokių prietarų, talismanų ar ritualų, nebent jais galėtume pavadinti pusryčius.

„Man labai svarbus kiekvienos dienos ryto ritualas yra pusryčiai. Vilniuje einu kiekvieną rytą į savo mėgstamą užkandinę. Rungtynėse pusryčiauju vienas, nes tai mano susikaupimo laikas. Manęs dar dažnai klausia, ar turiu kokių talismanų lenktynėse. Mano sėkmės talismanas – pasiruošimas. Mes, nuvažiavę į „Dakarą“, ten atliekame 10 procentų darbo, 90 procentų darbo yra prieš tai. Tai, kas matosi „Dakare“, – tik ledkalnio viršūnė, didžioji jo dalis po vandeniu“, – dar vieną labai svarbų sėkmės principą pabrėžė rekordininkas.

Vertybės – valstybingumas ir Vytis

Jaunuoliams smalsu, kodėl tokio lygio lenktynininkas nesusigundė emigruoti, apsigyventi kitoje šalyje ar važiuoti kitos šalies komandoje. B. Vanagas pripažino turėjęs pasiūlymų išvykti ir į užsienio šalis, ir dalyvauti kitų šalių ekipažuose, dirbti turtingesnėse komandose, valdančiose didesnius biudžetus ir turinčiose didesnes technines galimybes, bet yra tikras patriotas.

„Man labai patinka Lietuva ir man labai patinka Vilnius. Aš iš čia niekur nenoriu išvažiuoti. Kur bebūčiau, visais įmanomais būdais stengiuosi grįžti į savo lovą“, – kalbėjo gimtus namus įsimylėjęs lietuvis, pabuvojęs ne viename krašte.

Valstybingumas, šalies simbolika ir Lietuvos saugumas B. Vanagui iš tiesų svarbios vertybės, kurias jis deklaruoja ne tik žodžiais: aktyviai dalyvauja krašto savanorių veikloje, populiarina istorinę šalies vėliavą ir jos simbolį Vytį.

„Man labai patinka Vytis, nes tai istorinis Lietuvos simbolis. Kai matau Vytį, jis pasąmoningai neša tris žinutes: Vytis turi aiškią kryptį, Vytis yra veržlus, Vytis yra profas. Jis valdo kompetencijas: valdo žirgą, dėvi šarvus, turi skydą ir kalaviją. Gal kai kam jis atrodo labai kariškas simbolis, bet aš jį matau ne tik kaip karį, bet ir kaip teisininką, dailininką – bet ką, kuris siekia tikslo“, – aiškią ir tvirtą valstybinės simbolikos poziciją išdėstė lenktynininkas, tūkstančius kilometrų įveikęs su Lietuvos vėliava.

Todėl klausimą, kaip jaučiasi „Dakare“, atstovaudamas Lietuvai, B. Vanagas apvertė savaip.

„Aš, ten važiuodamas, jaučiuosi tiesiog atlikdamas savo darbą. Ir važiuoju į „Dakarą“ ne atstovauti Lietuvai ten. Aš važiuoju „Dakare“, kad atsiųsčiau žinutę čia, į Lietuvą: aš noriu, kad jūs pasirinktumėte savo kryptį ir būtumėte geriausi profesionalai joje. Galbūt kažkas iš jūsų po 20–30 metų bus Lietuvos prezidentas, gal kariuomenės vadas, gal sėkmingiausias verslininkas, meistriškiausias amatininkas, gerbiamiausias mokytojas ir t. t. Labai tikėtina, kad tai bus kažkas iš jūsų, jei pradėsite rinkti tas 10 tūkstančių meistriškumo valandų“, – asmeninius socialinius tikslus ir lietuviškas ambicijas „Dakare“ vežiojasi B. Vanagas.

Aplenkęs patį save

Benediktas Vanagas – žymiausias lietuvis „Dakare“, du kartus sumušęs asmeninį rekordą, kuris kartu iki šiol tebėra ir geriausias Baltijos šalių lenktynininkų rezultatas.

2019 metų „Dakare“ Benediktas dalyvavo kartu su šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu. Tada jie bendroje įskaitoje užėmė aukščiausią iki tol lietuvių pasiektą – 11 – vietą. Daugiau jo nepagerino niekas. Kol šiemet to nepadarė B. Vanagas – po 5 metų jis aplenkė pats save.

Šiųmetis 2024-ųjų „Dakaro“ ralis B. Vanagui buvo jau dvyliktas! Už tai jis gavo „Dakaro“ legendos titulą. Kad tai ne šiaip skambūs žodžiai, patvirtino ir naujas asmeninis bei Baltijos rekordas: Benediktas šią žiemą važiavo su šturmanu iš Estijos Kuldaru Sikku ir grįžo su nauju rekordu – 8-ąja vieta Baltijos šalyse.

Jam ir toliau tenka lenktyniauti, kad aplenktų pats save.

„Kiekvienas tolimesnis rekordas labai stipriai nutolsta. Lengva pagerinti save, kai esi pradedantysis, bet kai jau pasieki rezultatų, tai juos pralenkti nebėra taip paprasta. Bet mes dar nusiteikę pagerinti rezultatus“, – taško nededa „Dakaro“ legenda.


Foto galerija:

A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.
A. Rutkausko nuotr.
Asm. archyvo nuotr.
Asm. archyvo nuotr.
Andriaus Laučiaus nuotr.
Vytauto Pilkausko nuotr.
Andriaus Laučiaus nuotr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA