Gatvės vaikai ir jų gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje

Gatvėje gyvenimas nesaugus, pilnas įvairių pavojų. Galbūt nejaukiai pasijaučiame, kai sutinkame gatve praeinantį benamį. Bet ar pastebime gatvėje esančius vaikus, kartais prašančius išmaldos, pardavinėjančius gėlės, laikraščius?

Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie dienos metu dažniausiai šlaistosi gatvėmis, kartais buriuojasi į grupes, užsiima nusikalstama veikla. Kuo ypatingas yra gatvės vaikų gyvenimas? Kaip tokius vaikus integruoti į švietimo sistemą? Ar turime pakankamai socialinių pedagogų, kad galėtume išspręsti šią problemą?

Pirmiausia, reikėtų apibrėžti gatvės vaikų sąvokos reikšmę. „UNICEF išskiria dvi pagrindines gatvės vaikų grupės: Vaikai gatvėje ir Gatvės vaikai. Vaikai gatvėje – tie, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima, nakčiai grįžta į namus.

Tai elgetaujantys, gatvėse dirbantys vaikai, taip pat vaikai, beveik visą savo laiką leidžiantys gatvėje ar kitose vietose: kompiuterinių žaidimų salonuose, gyvenamųjų namų rūsiuose, prekybos centruose ir pan. Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, kurie labai mažai arba visai nepalaiko ryšių su savo šeima, benamiai vaikai, apleisti ir / ar palikti tėvų, pabėgę iš namų (globos namų) vaikai, migrantų vaikai“, – pasakoja Lietuvos edukologijos universiteto socialinių mokslų daktarė Giedrė Misiūnienė.

Daugiausia gatvės vaikų – miestuose. „Mokslininkai pažymi, kad daugiausia antivisuomeninių vaikų elgesio apraiškų įžvelgiama miestuose, nors juose yra didžiausia veiklos, užimtumo, neformalių grupių, informacinių technologijų ir pan. pasirinkimo tinklas, suteikiantis įvairias savęs realizavimo galimybes pagal interesus ir poreikius“, – teigia G. Misiūnienė.

Kodėl gatvės vaikai atsiduria gatvėje? „Dažniausiai šie vaikai artimoje aplinkoje yra matę ir patys patyrę įtemptus, žeminančius santykius, fizinį ir emocinį smurtą, žalingus šeimos narių įpročius, tėvų nerūpestingumą. Grubumas ir žiaurumas šeimoje, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis, auklėjimo klaidos, blogos, nestabilios materialinės sąlygos ar gyvenamoji vieta įtraukia vaikus į gatvės gyvenimą. Kad išgyventų, jie pradeda uždarbiauti gatvėje, vagiliauja, teikia seksualines paslaugas ir tampa seksualinio smurto aukomis. Jie buriasi į grupes, kurios gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau dažnai nusikalstama neturint ką veikti“, – pasakoja G. Misiūnienė.

Gatvės vaikai išsiskiria iš kitų vaikų. Kokios savybės yra būdingos gatvės vaikams? „Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis. Kalba pakankamai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas. Būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė – pinigai. Visos mintys ir pastangos nukreiptos į tai, iš kur jų gauti. Kas juos dar labiau stumia į nusikalstamą veiklą“, – dalijasi įžvalgomis dėstytoja.

Grąžinti vaikus į visuomenę ir švietimo sistemą yra pakankamai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas. Ypač svarbus – mokytojas. „Šie vaikai nedrausmingi, įžūlūs, neturintys ir nepripažįstantys autoritetų, turintys savo „advokatus“, nes nepasitiki suaugusiaisiais, negerbia jų, netgi niekina (tai susiję su negatyvia patirtimi). Todėl labai svarbus mokytojo požiūris į vaiką: jei laikysimės standarto ir reikalausime iš jo taip, kaip iš kitų, tai susidursime su pasipriešinimu, konfrontacija.

Šiems vaikams būdinga gera orientacija socialinėse situacijose, jie yra apsukrūs ir aktyvūs, jeigu įžvelgia asmeninę naudą. Tai galima panaudoti nukreipiant juos pozityvaus elgesio link, ir tik nuo pedagogo kūrybiškumo priklauso, kokios programos ir priemonės bus pasirinktos. Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo efektyviau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę.

Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones. Šis modelis savivaldybės lygmeniu jau funkcionuoja, tačiau pagalbos specialistų poreikis ir kokybės klausimai vis dar labai aktualūs. Kiek tokia komanda yra susitelkusi, bendradarbiaujanti, kokias prisiima atsakomybes? Kaip vyksta monitoringas stebint rizikos grupei priklausančio vaiko socialinius, psichologinius, edukacinius pokyčius?“, – kelia klausimus G. Misiūnienė.

Socialinis pedagogų mokykloje trūksta. Kas ateityje spręs šias problemas? „Mokykloje dažniausiai šių vaikų problemų sprendimo koordinatoriumi paskiriamas socialinis pedagogas. Tačiau probleminių situacijų daugėja ir švietimo pagalbos poreikis yra labai išaugęs. Mūsų universitetas palaiko glaudžius ryšius su socialiniais pedagogais mentoriais, kurie atsakingi už pedagoginėse praktikos vietose esančius studentus. Studentų refleksijose teigiama, kad esantys švietimo pagalbos specialistai dėl per didelių krūvių nepajėgūs atliepti poreikio (didėjantis vaikų su emocijų ir elgesio sunkumais, mokymosi ir kitais sutrikimais skaičius ir pan.).

Bejėgiškumo būsena, šokas, „kova su vėjo malūnais“ – būsenos, kurias išgyvena socialiniai pedagogai, nes susidarančios situacijos tampa vis labiau nenuspėjamos, problemos sudėtingėja. Remiantis LEU Socialinio ugdymo katedros vykdytais longitudiniais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų tekti apie 200 vaikų, deja, Lietuvoje vienam socialiniam pedagogui tenka dvigubas krūvis – 400 mokinių“, – pasakoja LEU dėstytoja.