Gar­siau­sio Lie­tu­vos fa­ro gink­lai

Praė­ju­sį sek­ma­die­nį Pa­du­by­sio kai­me (Kel­mės r.) vy­ko šven­tė – nuo pri­klau­so­my­bių ken­čian­čių as­me­nų bend­ruo­me­nei va­do­vau­jan­tis Ža­nas Ta­lan­dis su žmo­na Li­na krikš­ti­jo aš­tun­tą vai­ką – Do­mi­ce­lę. „Ne­ga­liu su­si­vok­ti – po­li­ci­nin­kas ta­po vy­ro, ku­ris pu­sę gy­ve­ni­mo ka­lė­ji­muo­se pra­sė­dė­jo, duk­ros krikš­to tė­vu. Pats Ža­nas net bai­siau­sia­me sap­ne to ne­bū­tų su­sap­na­vęs“, – juo­kia­si pa­rei­gū­nas Da­lius Mac­ke­la, prieš de­šimt­me­tį iš­gar­sė­jęs lai­do­je „Fa­rai“. „Etap­lius“ vy­ras at­sklei­džia kor­tas, kaip jam ati­te­ko gar­siau­sio Lie­tu­vos fa­ro ti­tu­las bei iš kur jis se­mia­si jė­gų.
 

Jaunuoliai, įstoję į Lietuvos policijos mokyklą, esančią Kauno r., visi be išimties susitinka ir su garsiausiu Lietuvos faru tituluojamu Daliumi Mackela. 45-erių Policijos mokyklos Profesinės taktikos skyriaus vyriausiasis specialistas jau gali eiti į užtarnautą poilsį, bet sako jaučiantis vis dar galintis dalytis patirtimi.

„Būdamas Policijos mokyklos Profesinės taktikos skyriaus vyriausiuoju specialistu, dėstau įvairaus amžiaus kursantams. Žmones ruošiame tapti pareigūnais, kurių vieni yra baigę vidurines mokyklas, o kiti jau ir aukštąsias. Taip pat vedu kvalifikacijos kursus jau esamiems pareigūnams, kursus specialios paskirties pareigūnams. Krūvis didžiulis, bet prisiliečiu beveik prie visų pareigūnų. Mokau kursantus, kurie kasmet papildo ir Šiaulių apskrities policijos gretas“, – sako jis.

– Yra toks posakis: „Geras katalikas nebus geras žurnalistas, bet blogas katalikas nebus geras žurnalistas.“ Policininkui tai irgi tinka?

– Kažkas panašaus – negali būti geras ir teisingas. Vien tik geras būdamas gali žalos pridaryti. Pareigūno pareiga ne tik pagelbėti, bet ir užkardinti. Kitaip žmogus nesupranta. Čia kaip ir su alkoholiku – gali jį glostyti, guosti, bet tada neatveri jam tiesos akių. Palaikydamas toleruoji jo gyvenimo būdą. Kokia čia pagalba? Reikia žmogui tiesą pasakyti, kuri jį supurtytų. Kad atsispirtų nuo dugno ne padais, o pirštų galais.

– O kada įvyko Daliaus atsivertimas?

– Buvau septyniolikos ir man tada viskas buvo labai gerai. Dažnai žmonės galvoja, kad tikėjimas yra močiutėms, kurios neturi kito užsiėmimo, arba tiems, kurie suserga, ištinka bėdos, tad ima šaukti Dievo pagalbos. Man nebuvo taip, bet atėjo suvokimas, kad didžioji bėda esu aš pats, mano gyvenimo būdas. Aš apgaudinėjau artimuosius, buvau nesąžiningas. Mokėjau gyventi dvilypį gyvenimą. Namuose šilkinis, mokykloje – padauža. Tėvai niekaip negalėjo patikėti, kad toks geras vaikas, kuris namuose piešia, kone lėlytes siuva, mokykloje išdaužė dešimt langų. Gyvenau gatvės primestą gyvenimo būdą. Kai supratau, kad griaunu savo artimųjų, kurie mane labai myli, gyvenimus, pradėjau tyrinėti, ką man daryti su savo gyvenimu. Kiemo draugai į kalėjimus pradėjo patekti. Ir man perspektyva buvo tik tokia.

Mano brolis (Valdas Mackela (1972–2017) – teologijos mokslų daktaras, – aut. past.) jau buvo atsivertęs, išbandęs visokias religijas nuo baltų iki krišnaitų, pradėjo kviesti ateiti ten, kur renkasi tikintys žmonės. Prašiau jo nenusišnekėti, bet supratau, kad viena kalbu, o kita galvoju. Pasekiau jį iki vieno susirinkimo, bet neišdrįsau durų praverti. Kiti kartai buvo sėkmingesni – sužinojau, kada brolio ten nebus. Vienas nuėjau, kad gėda nebūtų. Ir „pramušė“ kažkur giliai viduje. Tai nepaaiškinama. Ne muzika, ne kalbos, ne giesmės, bet papuoliau. Pradėjau tyrinėti paslapčia. Paauglys buvau aktyvus, kieme pakankamai autoritetingas, buvau menininkas. Nežinojau, ką apie mane draugai, tėvai pagalvos, bet padariau sprendimą: jei sugebėjau tiek daryti blogo, pasižiūrėsiu, koks aš vyras, kiek galiu padaryti gero.

Išvažiavau į Tiberiados vienuolyną Belgijoje. Ten buvo daug darbo, tylos, maldos, bendravimo, bet supratau, kad man reikia kažko kito. Sugalvojau tapti policininku. Apie artimo meilę buvau prisiklausęs ir man atrodė, kad policijoje, toje struktūroje galiu legaliai padėti žmonėms. Norėjau būti geras policininkas. Tai buvo iššūkis, pusė draugų net nebepasižiūrėdavo į mano pusę. Bet tai buvo laikina. Po 10–15 metų mano vaikystės draugai tapo mano feisbuko draugais. Kažkas yra sakęs, kad, pažvelgęs į mano feisbuką, manęs nesupranta, nes mano draugai –
nuo buvusių prostitučių iki vyskupų. Reikėjo daug kantrybės ir daug meilės.

– Kursantams kalbate ir apie Dievą?

– Ne. Pagrindinis dalykas, ką noriu jiems įskiepyti be to, kad mokau juos šaudyti, gaudyti, laužyti, griauti, padėti, tai bendrauti. Nes pagrindiniai pareigūno ginklai – gebėjimas bendrauti, rasti kalbą ir žmogiškumas. Nė vienas nebus geras pareigūnas, jei neturės pagrindinių žmogiškųjų vertybių. Jei būsi formalus pareigos atlikėjas, žmonės tai pajaus. Kalbu apie paprastus dalykus, kas pareigūnui yra žmogus. Atvažiuoji į šeimą, kurioje sutuoktiniai susipykę, ir turi bendrauti, tarsi jie būtų tavo artimi pažįstami. Reikia nuoširdžiai kalbėti, ieškoti būdų padėti. Pareigūno darbas yra apie tai. Nesvarbu, tave keikia, sutinka kaip priešą, nekenčia, durų neatidaro, reikia padaryti viską, kad žmogus patikėtų, pajustų, kad jis pareigūnui rūpi. Tada gali padaryti viską.

Turiu bičiulių, buvusių narkomanų, tokių, kurie kalėjimuose kone 20 metų sėdėjo, su visais susikalbu. Yra kažkokia tiesioji, kur žmonės, nesvarbu, kokios profesijos, kokį gyvenimo būdą gyvena, susitinka iš tikrųjų. Žmonės neturi jausti, kad pas jį atvažiavo antrankiais žvanginantis, įstatymais mojuojantis pareigūnas. Atvažiavo žmogus, kuris bando padėti, turėdamas atitinkamų žinių, patirties. Nesutikau per visus tarnybos metus nė vieno žmogaus, kurio neįmanoma sušildyti.

– Ar bendravimui su žmonėmis turėjo įtakos filmavimasis laidoje „Farai“, gautas titulas, kad esi garsiausias Lietuvos faras?

– Jokio titulo aš neturėjau. Laida buvo pradėta filmuoti prieš 20 metų. Laikmetis buvo toks, kad policininkas buvo laikomas jėgos struktūra. Apie policijos ir visuomenės draugystę išvis nebuvo galima pagalvoti. Tai buvo priešingos stovyklos, visuomenė bijojo policijos, šis santykis buvo nesveikas ir paranojiškas.

Ir kartą, atvažiavęs į darbą, pavėsinėje pamačiau sėdinčius operatorius, žurnalistus. Sako, laidą sugalvojo filmuoti, o niekas iš pareigūnų su jais važiuoti nenori. Žurnalistai, pasirodo, mano seni draugai, Katalikų studijoje dirbo. Laukė ekipažo, departamento prašymas buvo kurti tą laidą, bet visi atsisakinėjo vykti. Ir man žurnalistų labai labai pagailo. Pagalvojau, kad reikia pagaliau išdrįsti liudyti, kad dirbi žmonėms. Parodyti, kad visa policija dirba visuomenei, kad jie riboti žmonės, bet bando pagelbėti.

Visame pasaulyje policija samdo prodiuserines kompanijas, kad kurtų laidas, viešintų pareigūnų darbą, kad žmonės patikėtų pareigūnais, nebijotų. Iš pagarbos draugams bei supratimo, kad žurnalistai yra įrankis, kuris padės policiją pamatyti visiems, sutikau.

Tariausi su kolegomis, visiems buvo baisu, ar to, ką nufilmuos, vėliau nepanaudos prieš pareigūnus. Bet aš sakiau, kad žmonėmis reikia ir galima pasitikėti. Taip ledai ir pajudėjo.

Pradžia buvo žvėriškai sunki. Apsinuogini prieš visą Lietuvą. Jie pamato ir tavo klaidas. Kaimynai pradeda kalbėti, nebelieka privataus gyvenimo. 10 metų tave per televizorių rodo, žmonės sužino, kur su šeima gyveni. Kalėjimuose kalbėdavo, kad „tą“ tai pasigaus. Ir aš apie tai žinojau. Rizikavau savo šeimos, artimųjų gerove. Nes išdrįsau liudyti apie darbą, kuris skirtas, kad Lietuvoje gyventume geriau ir teisingiau.

– Tai buvo misija?

– Savotiška misija. Neužteko mano dienos darbo nufilmuoti. Operatorius įvykyje turėdavo būti pirmas. Patruliuoji aštuonias valandas, kažkas nutinka kitame Kauno gale ir leki, kad būtum istorijos pradžioje. Eteriui tik tokia istorija įdomi.

Bet šiandien galvoju, kad tie kolegos, kurie išdrįso liudyti apie savo darbą, pramušė ledus. Policija žmonėms kitokia pradėjo atrodyti. Visi pamatė, kad pareigūnai ir šypsosi, ir pasikalba.

Dabar būsimiems pareigūnams sakau, kad jei jie įsivaizduoja uždirbti daug, lai pasiieško kito darbo. Po pirmo rimtesnio iškvietimo, kai teks rizikuoti, jie ims suprasti, kad per mėnesį verti 10 tūkst. Eur algos. Iššūkių būna tokių, kokių jokia pinigų suma neįvertinsi. Bet toks mūsų darbas. Romantikos čia nėra. Juk į policiją nepaskambina žmogus, kuris pasako, kad viskas jam gerai, bet atvažiuokite. Skambina, kai blogai. Visą laiką negatyvas.

Bet būna labai gera išgerti kavos puoduką, sau pasakius: padarėme viską, ką galėjome. Gali darbe sėti viltį. Čia tobula terpė. O viltis yra ten, kur ją atradome. Ten ir yra visa ko šaltinis. Kai tą supranti, esi stiprus. Ar esi mokytojas, ar duobkasys, ar žurnalistas.

– O ką galvojate apie lengvųjų narkotikų legalizavimą?

– Galvoju tą patį, kaip ir mano broliai narkomanai – blogai. Kieno klausti tokio klausimo reikia? Jų. Prieš savaitę bendravau su narkomanu, kuris bando gydytis, bet jam sunkiai sekasi. Jį gydo raminamaisiais vaistais, tai nėra labai gerai.

Jis nuo „žolės“ pradėjo. O kadangi vis norisi daugiau, norisi labiau, giliau, taip prasideda. Seime kalbama ne tik apie kanapes, o apie visų rūšių narkotines medžiagas. Tai apgaulė. Kažkam sumažės ikiteisminių tyrimų, darbo bus mažiau, bet man tai panašu į leidimą pardavinėti alkoholį jaunimui nuo 15 metų. Nes, na, jaunimas vis tiek pabando, tai gal ir leiskime... Bet tada kyla klausimas: ar mes bandome padėti, ar bandome pataikauti? Pataikaujant gero nebus. Vartojimo tai nesumažins, o tik paskatins.

– Jūsų tėvai neseniai atšventė auksines vestuves. Su žmona Milda, kuri yra tikybos mokytoja, auginate tris vaikus. Tėvų šeima jums geriausias šeimos pavyzdys?

– Taip, jie 50 metų kartu. Nebuvo lengvas jų gyvenimas, bet jis – gražus šeimos liudijimas. Jie daug dirbo. Dabar tik pradedu dėkoti savo tėvams už tai, ką man sakė, kai buvau devynerių, devyniolikos, dvidešimt devynerių. Seniau galvojau, kad aš geriau suprantu, o jie peraugę. Džiaugiuosi, kad galiu jiems padėkoti už tai, ką jie darė dėl manęs. Suvokimas ateina tik dabar. Koks skaudulys tiems, kuriems suvokimas ateina dabar, o jie neturi kam padėkoti, supratę, kad tėvai tada buvo teisūs, kad gero norėjo.