| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Rubrikoje „Nusimetę uniformas" kviečiame skaityti interviu apie vyresnįjį leitenantą Aurimą Pocių, kuris žaisdamas krepšinį komandoje LKA-karys.lt, buvo pakviestas žaisti 2019 metų Pasaulio kariškių žaidynėse Kinijoje ir atstovauti Lietuvos kariuomenei, bei jo kelią kariuomenėje.
Kaip sugalvojote tarnauti Lietuvos kariuomenėje?
Gimnazijos dvyliktoje klasėje sugalvojau eiti karininko keliu ir pasidomėjau apie šią profesiją. Buvo pristatymas Litexpo studijų parodoje, tačiau aš pats negalėjau dalyvauti, nuvažiavo draugas. Kitą dieną pasiūlė važiuoti į Karo akademijos rengiamą atranką kartu su juo. Deja, kaip bebūtų keista, draugas atrankos nepraėjo, o aš praėjau. Tai taip ir prasidėjo mano kelias kariuomenėje, dabar jau 7 metus tarnauju. Draugas juokiasi, kad tik per jį aš dabar kariškis, nes jis man pasiūlė į atranką važiuoti ir stoti į karo akademiją.
O kodėl būtent kariuomenė?
Na, kažkaip nuo vaikystės uniforma traukė. Dar būdami berniukai žaisdavom karinius žaidimus, domėjomės. Tai tokia maža vaiko svajonė ir išsipildė.
Įdomu tarnauti? Gal buvo įvykis, kuris labiausiai įsiminė?
Taip. Tokių įvykių yra daug, bet geriausia, kad galiu žaisti krepšinį ir turėjau galimybę atstovauti Lietuvos kariuomenę 7-osiose Pasaulio kariškių žaidynėse Kinijoje, kuriose laimėjome pirmą vietą. Tai šis įvykis įsimintiniausias ir įdomiausias. Tiek pati kelionė į Kiniją, tiek ir žaidynės.
Tęsiant toliau temą apie krepšinį, ar vis dar žaidžiate komandoje LKA-karys.lt?
Žaidžiau 6 metus, nuo pat pirmo kurso Karo akademijoje. Visa komanda kiekvienais metais keitėsi, tačiau iki šio sezono likau, bet kadangi mūsų komandos vadovas išvyko ir neatsirado kito entuziasto, kuris vėl suvienytų komandą, tai komanda šiek tiek iširo, žaidžia silpnesnėje lygoje. O aš kaip tik gavau pasiūlymą iš kitos komandos, norėjosi žaisti aukštesniame lygyje, kol dar galiu. Bet ateityje, manau tikrai bus proga sugrįžti į „Kario" komandą.
O kada atsirado krepšinis jūsų gyvenime?
Žaidžiu nuo mažų dienų, tėtis pastatė krepšį kieme, tai taip ir pradėjau mėtyt. Labai pasisekė, kad aplink gyveno nemažai berniukų, kuriems patiko krepšinis ir galėdavom kiekvieną vakarą susitikti ir žaisti. Nuo penktos klasės pradėjau lankyti sporto mokyklą Radviliškyje, vėliau 4 metus žaidžiau už Radviliškio vyrų komandą. Atvažiavęs į Vilnių mokytis Karo akademijoje, čia aktyviai įsitraukiau į komandos veiklą. Žaidžiau ir kitose Vilniaus komandose, tai taip mane ir įtraukė žaidimas.
Grįžtant prie 2019 metų Pasaulio kariškių žaidynių, kaip vyko atranka?
Kario komandos treneris pulkininkas leitenantas Marius Kulgauda gavo pasiūlymą surinkti ir vesti komandą į žaidynes Kinijoje. Buvo atranka, į kurią sukvietė žaidžiančius karius, tiek profesionalus, tiek iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Per atranką sudarė galutinę komandą, dar mėnesį treniravomės ir išvykom į Kiniją. Mūsų komanda buvo išties stipri, pusfinalyje nugalėjome šeimininkus kinus, o finale - JAV karius.
Ar įtemptos buvo tos dvi savaitės Kinijoje?
Tikrai įtemptos, varžybos būdavo kiekvieną dieną, o dar treniruotės, mankštos rytais. Kad ir kaip nenorėjom mankštų, bet treneris norėjo, kad kuo daugiau sportuotume. Kinijos beveik nematėme, buvo labai intensyvus režimas. Mūsų diena būdavo pilnai suplanuota ryte mankšta, tuomet pusryčiai, treniruotė, pietūs, kažkiek miego, o vakare varžybos, grįždavom vėlai ir iškart miegot eidavom. Ritmas buvo labai įtemtas, ypač kai pralaimėjom brazilams ir nebegalėjome klysti. Tada grupėje laimėjome visas kitas varžybas ir patekome į pusfinalį.
Tai vis tiek, kažkiek Kinijos pamatėte, tiesa?
Taip, maždaug 3 valandos per dvi savaites. Buvau nuvažiavęs į Kinijos vargingus kvartalus, kur žmonės tikrai prastai gyvena, buvau net ir tuose turguose, kuriuos vėliau pamatėme interneto filmukuose kaip galimus viruso židinius... Tai tikrai taip, šiek tiek Kinijos pamačiau. Įsimintina buvo.
Kaip jaučiatės dabar, kai miestas, kuriame buvo žaidynės, yra linksniuojamas per visus naujienų portalus, kaip viruso šaltinis?
Na nežinau, jaučiuosi sveikas, džiaugiuosi, kad nieko neparsivežiau. Buvo keista, kai pamačiau žiniasklaidoje, kad Uhane atrastas viruso šaltinis. Keista, kai atsidarau nuotraukas ir matau miestą, kuriame gyvena apie 12 milijonų gyventojų ir atsimenu, kiek jų gatvėse būdavo, o dabar atsidaręs naujienų portalus pamatau, kad visur tuščia, izoliuota, nevažiuoja traukiniai, metro. Dažnai su komandos draugais susirašom, aptariam naujienas, kaip viskas skiriasi dabar ir per žaidynes Uhane, tai konstatuojame, kad vistik laiku pabuvom ir išvykom.
Asmeninio archyvo ir Lietuvos kariuomenės nuotraukos
0 0 1 0 0 5 0
1 1
0 0 0 0 0 2 0
0 0 5 0 2 0 0 0 0 0 0 0 0 8 0 0 0 2 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
