Garbės piliečiams tautinis kostiumas – šventas

„Pažiūrėkite į šokėjų batus ir galvos apdangalus – sužinosite, kaip jie šoka. Dar neteko matyti, kad kolektyvas gerai šoktų ir prastai atrodytų“, – sako Violeta Laugalienė, kuri su vyru Romualdu ne per seniausiai pasipuošė Šiaulių miesto garbės piliečių regalijomis. 36-erius metus vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansambliui „Šėltinis“ vadovaujanti pora sulaukė kaip niekada daug dėmesio. Ypač po to, kai meras viešai paskelbė skirsiantis 72 tūkst. Eur Šiauliuose šokančių vaikų tautiniams kostiumams.

Šokėją iš rūbų pažinsi

„Seniau turėdavome savo metraščius“, – sako V. Laugalienė ir iš spintos traukia sunkius fotoalbumus. Verčia juos ir rodo, kaip prieš daugiau nei 30 metų puošėsi „Šėltinio“ šokėjai. „Matote, kokie trumpi sijonėliai būdavo. Dabar tokie sugrįžta į madą“, – šypsosi ji.

Pirmuosius tautinius kostiumus kolektyvas gavo dalyvaudamas Dainų šventėje. „Sovietiniais laikais visi kolektyvai, kurie pakliūdavo į Dainų šventę, būdavo nemokamai apdovanojami tautiniais rūbais: nuo karūnos iki apatinių sijonų, nuo karolių iki batelių“, – prisimena V. Laugalienė.

Vėliau tautinius rūbus šokėjams nupirko Šiaulių 5-oji vidurinė mokykla, dabar – Didždvario gimnazija, kurioje kolektyvas susibūrė. Buvo ir toks metas, kai tautinių rūbų likučius V. Laugalienė supirkinėjo iš žlungančių kultūros rūmų rajonuose bei kaimuose.

Kai kurie senus laikus menantys kostiumai, jų dalys išlikę iki šių dienų, bet jie arba yra praradę prekinę išvaizdą, arba stokoja unikalumo. „Pamenu, vienais metais Dainų šventėje buvome gavę labai gražius ir kokybiškus aukštaitiškus kostiumus – kai kurie kolektyvai ir šiol juos nešioja. Aišku, geriausia, kai kolektyvas turi savo veidą: pamatai, kaip apsirengęs šokėjas, ir jau žinai, iš kur jis. Pavyzdžiui, kartą mano vaikai filmavosi klipe su ansambliu „Jonis“. Po to man skambino žmonės, džiaugėsi, sveikino. Nustebau, klausiau, iš kur jie žino, kad ten „Šėltinio“ šokėjai. Pasirodo, iš rūbų“, – pasakoja V. Laugalienė.

Kaip sijonas „armonika“ virto

Dabar tautinius kostiumus kolektyvui gamina individualios siuvėjos ir audėjos, tačiau unikalumo tai negarantuoja. „Lietuvoje audėjų nėra daug. Kai užsakome medžiagą, jos pažada, kad ji bus skirta tik mums. Bet kai nuvažiuojame į tą pačią Dainų šventę, matome, kad kito kolektyvo kostiumai beveik tokie patys – gal tik vienas kitas siūlelis skiriasi. Jeigu nori išlaikyti savo kolektyvo veidą, turi prižiūrėti, kad niekam daugiau neišaustų tokios pačios medžiagos“, – aiškina vadovė.

Beje, šiuo atveju svarbi ne tik siūlo spalva. „Kartą užsakėme naujus rūbus, gavome, pasidžiaugėme, išsidalijome. Bet kai mergaitės išsilygino sijonus ir juos atsinešė, net išsigandau – buvo nebe sijonai, o kažkokios „armonikos“. Pasirodo, į medžiagą buvo įaustas siūlas, kuris belyginant susitraukia. Nei aš, nei mergaitės apie tai nežinojome. Teko visus sijonus išmesti... Užtat dabar turiu daug patirties, daug žinau. Netgi galiu atsisakyti mokėti, jeigu bus blogai padaryta“, – sako V. Laugalienė.

Įdomus faktas: nors repetuoja Žemaitijoje, „Šėltinio“ šokėjų rūbai aukštaitiški. Violeta juokiasi, kad „kaltinti“ dėl to, matyt, reikėtų vadovę: „Aš pati kilusi iš Aukštaitijos. Aukštaitiški rūbai man yra patys gražiausi. Jie šviesūs, skaidrūs, labai elegantiški. Nors pagalvoju, kad galėtume turėti ir žemaitiškų rūbų komplektus.“

Apsirengti per tris minutes

Aprengti 350 „Šėltinio“ šokėjų – nelengva užduotis. Išmokyti juos gerbti ir prižiūrėti tautinį kostiumą – dar didesnis iššūkis. „Tautinis kostiumas – šventas dalykas, vertybė, todėl jį vilkint negalima valgyti, sėdėti. Kostiumas visada turi būti švarus – aš galiu bet kada prieiti prie vaiko ir patikrinti apykaklę. Berniukų kelnės turi būti išlygintos, su kanteliu. Kad jūs žinotumėte, kaip mano Romas pyksta, kad vaikai nemoka tų kelnių pasikabinti. O jie žiūri didelėmis akimis ir nesupranta, ko tas vadovas nori. Juk kas dieną tokių kelnių niekas nebenešioja – tik džinsus“, – šypsosi Violeta.

Kiekvieną dieną nenešiojami ir kiti tautinio kostiumo atributai, todėl „Šėltinio“ pirmokėliai mokomi pasipuošti... laikui. Tai turi padaryti per tris minutes. „Gal ir juokingai skamba, bet turėjome karčios patirties. Kartą nuvažiavome į koncertą Panevėžyje. Reikia eiti į sceną – nėra kam šokti. Vaikai su vienais apatiniai sukinėjasi, nežino kaip apsirengti – anksčiau, matyt, mamos padėdavo. Tada buvo didžiulis stresas. Aš ir kitos mokytojos klupčiodamos tuos vaikus rengėme“, – prisimena Violeta.

72 tūkst. Eur nesitiki

„Šėltinio“ vadovė įsitikinusi – pagarba tautiniam kostiumui, įskiepyta nuo mažų dienų, niekur nedingsta. „Štai viena mūsų buvusių šokėjų mama pasakojo, kad jos dukros sienos nukabinėtos nuotraukomis, kur ji vilki tautiniais drabužiais“, – pavyzdį pateikia vadovė.

Tiesa, jeigu bandytumėte surasti nuotrauką, kurioje pati Violeta vilki tautinius rūbus – nepavyktų. Pašnekovė jų paprasčiausiai neturi – sako, kad jai šis kostiumas kol kas yra per didelė prabanga. „Prieš eidami atsiimti garbės piliečio apdovanojimo, mes su Romu visą savaitę svarstėme, ar nepasipuošus tautiniais rūbais. Patys neturime, todėl planavome skolintis, bet paskui susimąstėme: kaip gi čia atrodys, jeigu mes, Laugaliai, „Šėltinio“ vadovai, išeisime su kokio nors kito kolektyvo arba kapelos rūbais. Žmonės nesupras, nei ką mes reprezentuojame, nei ką norime pasakyti“, – įsitikinusi ji.

Nedalyvavusiems iškilmingoje ceremonijoje pasakysime, kad tąkart R. Laugalis vilkėjo kostiumu, o jo žmona – elegantiška mėlyna suknele. Beje, tą vakarą daug dėmesio jiedu sulaukė ne tik dėl garbingo apdovanojimo, bet ir dėl mero siurprizo – jis pažadėjo iš Savivaldybės biudžeto skirti 72 tūkst. Eur šokančių vaikų tautiniams kostiumams.

„Meras man paskambino, kai aš buvau Kroatijoje. Paklausė, kiek metų mes su Romu vedę. Atsakiau, kad 36. Sako, aha, 2 kart 36 yra 72. Vadinasi, šokantiems vaikams skirsime 72 tūkst. Eur“, – sako Violeta ir priduria, kad toks skambutis buvo vienas didžiausių siurprizų per 36-erius darbo metus.