Garbės piliečiai sveikina Vilnių su jubiliejumi: tai – viduramžių brangakmenis ir feniksas

Vilniui švenčiant 700 metų jubiliejų, sostinės garbės piliečiai linki kurti ir puoselėti darnų, atvirą visiems miestą, būti tvirtove jo piliečiams ir atvykėliams.

BNS susisiekus su daugeliu gyvų šiuo titulu apdovanotųjų, linkėjimus Vilniaus jubiliejaus proga perdavė šalies vadovai Valdas Adamkus bei Vytautas Landsbergis, architektas Algirdas Kaušpėdas, rašytojai Kristina Sabaliauskaitė ir Tomas Venclova, vienas MO muziejaus steigėjų Viktoras Butkus. Linkėjimai Vilnių pasiekė ir iš tolimesnių kraštų – juos siunčia buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas (Jonas Boldvinas Hanibalsonas).

Buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras J. B. Hannibalssonas:

„700 metų, bet vis dar savo gyvenimo aukštumoje – žydintis. Svarstau, ar Vilnius kada nors buvo toks gražus? Sugrįžkime akimirkai atgal į istorinius 1991-uosius. Kadaise galinga Sovietų Sąjunga nusprendė kartą ir visiems laikams nuslopinti jūsų siekius atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Atsakydamas į V. Landsbergio kreipimąsi, aš pasinaudojau galimybe būti su jumis tomis lemtingomis dienomis. Niekad nebūsiu toks senas, kad pamirščiau šią patirtį. Jūs, vilniečiai ir Lietuvos žmonės, išėjote į gatves susikibę už rankų, dainuodami dainas, ir susidūrėte su žudančiomis okupanto mašinomis – neginkluoti, bet bebaimiai, vardan laisvės ir žmogaus orumo. Tai buvo istorinis momentas, pakeitęs pasaulį.

Man sugrįžus į Islandiją, žmona Bryndis manęs paklausė: „Kaip sekėsi Vilniuje?“ Atsakiau: „Vilnius yra grožio karalienė, bet sudriskusiais apdarais“. Nuo svetimos nepriežiūros papilkęs veidas buvo įkyrus. Tačiau viduramžių brangakmenio žavesio po šiuo fasadu nepavyko paslėpti. Vėliau, 2010-ųjų pradžioje, tapęs kviestiniu mokslininku Vilniaus universitete, su jumis susipažinau geriau. Gyvenome pačioje senamiesčio širdyje, mėgaudamiesi malonia atmosfera, patraukliais restoranais ir užeigomis, klausydamiesi gražios muzikos ir dalyvaudami sudėtingose ​​diskusijose su daugelio tautybių kolegomis ir studentais. Mano studentai buvo intelektualiai budrūs, smalsūs ir darbštūs. Tai buvo praturtinanti patirtis.

Siunčiu tuos paprastus susižavėjimo ir sveikinimo žodžius iš iškilusios Akropolio kalvos senovės Atėnų širdyje, kurioje su žmona lankomės. Senovės Graikija sukūrė ilgalaikį palikimą ateities kartoms – įkvepiančią Vakarų civilizaciją. Mano mėgstamiausias miestas Vilnius yra paminklas šios civilizacijos renesansui. Galite didžiuotis savo praeitimi. Ir jūsų vaidmuo nutraukiant sovietinės priespaudos košmarą taip pat yra istorinio masto. Blogio imperijos mirties kančios, šiuo metu vykstančios jūsų kaimynystėje, yra perspėjimas mums visiems nepasiduoti ilgalaikėje kovoje už laisvę“.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis:

„Vilnius – karalių ir poetų miestas. Karvedžių – nuo Mėlynųjų Vandenų iki Salaspilio didvyrių – ir atviros tolerantiškos tautų bei tikėjimų valstybės kūrėjų. Neleiskime, kad karalių Vilnius nusmuktų iki buržujų sukčių kyšininkų sambūrio. Tai būtų tolygu atverti miesto vartus priešui, o už tokį darbą pagal Lietuvos Statutą buvo baudžiama kaklu.

Primenu: Pirmasis Lietuvos Statutas priimtas Vilniuje, valstybės Seime, 1529 metais. O lietuvių ir rusėnų karaliaus Gedimino laiškas Europai datuotas Vilniuje 1323 metais. Kilmė įpareigoja, susigrąžink auksinę Barboros karūną. Vilniau, gerbk save, ir pasaulis tave gerbs.

Kodėl tu neturi Valstybės aikštės su Laisvės paminklu žmonėms, kurie tą valstybę kūrė ir gynė? Kodėl tu neturi paminklo Tautų teisuoliams, žmonių gelbėtojams didžiosios nelaimės valandą? Nemeluok pristigęs laiko. Esi M. K. Čiurlionio, Lietuvos dvasios šauklio, miestas, bet nedrįsti net aerouosto pavadinti tuo vardu.

Suprantu, kodėl nedrįsti turėti paprasto paminklo pirmajam prisikėlusios valstybės prezidentui. Tebesi per jaunas, dar subręsi. Iš tikrųjų sakau jums, vilniečiai, gerbkite savo nuostabų miestą, ir pasaulis jus gerbs“.

Prezidentas Valdas Adamkus:

„Kaip turbūt visi gerai žinote, esu gimęs ir augęs Kaune. Vilnius mums, tuometinių laikų gimnazistams ir jaunuoliams, buvo tikslas ir svajonė vienu metu. Realus miestas už šimto kilometrų, be kurio mes negalėjome nurimti. Ir kartu – tarsi čiurlioniškas vaizdinys su savo gatvelėmis ir pilimis, su visomis čia gyvenančiomis tautomis, su alsuojančia istorija ir dabartimi. O pats pirmą kartą Vilnių pamačiau 1972-aisiais metais. Pamačiau ir likau nuliūdęs ir prislėgtas. Vilnius buvo pilkas, liūdnas ir apleistas. Tačiau slogiausią įspūdį kėlė ne šiukšlės gatvėse, vienodai pilki namų fasadai, bet visur skambanti rusų kalba.

Liūdniausia buvo matyti žmones – pavargusius, piktus, įtariai nužvelgiančius, nelaimingus. Žmones, nemylinčius vieni kitų ir nemylinčius savo miesto. Todėl galite suprasti mano jausmus, kai matau šiandieninį Vilnių. Jaukų, gyvą, modernų, europietišką miestą, pilną vaikų, jaunimo ir senjorų, pilną besišypsančių žmonių.

Kai girdžiu gatvėse savo kalbomis kalbant turistus iš įvairiausių pasaulio šalių. Kai eilinį kartą įsitikinu, kad vilniečiai ir sostinės svečiai – tai geranoriška ir atvira bendruomenė. Tokią įsivaizduoju mūsų sostinės ateitį, to ir linkiu mūsų Vilniui.

Likti atviru ir svetingu miesto svečiams ir kartu – jaukiu ir patraukliu vilniečiams. Likti moderniu ir dinamišku, o kartu – žaliu ir ramiu. Vilniumi, kuris buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale ir kuris buvo laikomas išskirtine, šiek tiek bohemiška Vidurio Europos erdve“.

Architektas Algirdas Kaušpėdas:

„Vilnius man – tėvas, brolis ir mokytojas. Jei ne Vilnius, nebūčiau pasirinkęs architektūros studijų. Tiesą pasakius, architektu tapau daug anksčiau, dar būdamas vaikas ar paauglys, kai galėdavau valandų valandas klajoti po Vilnių, tyrinėti ir stebėtis, koks paslaptingas, koks stebuklingas tai miestas.

Šiandien Vilnius – ne tik istoriškas, bei ir naujoviškas: labai europietiškas, labai laisvas ir labai gyvas. Vilnius klesti. Tai, ko gero, gražiausias Vilniaus laikotarpis per visą 700 metų istoriją. Belieka tik džiaugtis ir didžiuotis Vilniumi –  pelnyta Lietuvos sostine.

Ko palinkėčiau? Griauti sovietinius kvartalus ir vietoje jų kurti XXI amžiaus Vilnių – darnų, tvarų kupiną įvairovės ir kūrybos. Ir dar, – palinkėčiau išsirinkti merą, kuris išdrįstų atstatyti Vilniaus Aukštutinę pilį. Tebūna Vilnius šviesus ir jaunas!“.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė:

„Vilnius yra mano namai ir mano tikrovė, mano šeimos istorijos, mano atsiminimai, mano meilė ir skausmas, ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis: apie ką berašyčiau, vienaip ar kitaip mano tekstuose „pasirašo“ Vilnius, kad ir kviestinio personažo pavidalu. Man tiesiog nėra gražesnio miesto pasaulyje ir tą supratau dar vaikystėje: jo šviesoje, formose, įvairovėje ir kontrastuose yra kažkokia nepaaiškinama harmonija, o Vilniaus baroko mokyklos architektūra ne veltui yra pasaulinio lygio reiškinys, aprašomas atskiru skyriumi pasaulio dailės istorijoje. Myliu net keisčiausius Vilniaus bruožus ar trūkumus: kad miesto viduryje gali aptikti didžiules kalvas ir beveik laukinės augmenijos plotus, užklupti šimtmečių senumo medinę architektūrą ar apgriuvusius praėjusių amžių kiemus.

Dėl miesto istorinių traumų ir praradimų skauda, bet tuo pat metu negali nesigėrėti gaivališka miesto galia atgimti net po didžiausių negandų. Tai – miestas-sapnas, miestas-Feniksas, kurio istorijos neįmanoma perskaityti ir suprasti nemokant daugelio kalbų. Jis – tarsi maža Europa vidury laukinių Lietuvos miškų, sukurtas – ir tebekuriamas – imigrantų iš daugelio šalių. Todėl čia rasi mažų vokiškos gotikos kampelių, ir itališko baroko, ir prancūzų klasicizmo, ir Kijevo stačiatikybės, ir rusiško okupacinio paveldo. Į Vilnių daugelis bėgo, bet taip pat daugelis ir buvo iš Vilniaus išvaryti, todėl tiek daug pasaulio tautų Vilnių brangina, atranda jame savo istorijos gijas, apie jį svajoja, jį tebesapnuoja.

Lygiai ir šiandien prie Vilniaus gyvavimo prisideda daugybė tautų – matome užsienio investicijomis atnaujintus kvartalus, viso pasaulio virtuves, įvairių šalių ambasadų ir kultūros centrų veikla reikšmingai prisideda prie miesto kultūrinio gyvenimo. Todėl tikras vilnietis niekada nebus šovinistas, bet visada – poliglotas.

Šis tautų lydinys, Vilniaus atvirumas jas ir priimti, ir paversti savomis, ir yra vienas žaviausių bruožų. Kaip ir vilniečių kūrybinė ambicija – mes visuomet savo mastelį nustatinėjame ne pagal kaimyno tvorą ar kitus Lietuvos miestus, o pagal pasaulio sostines. Pagaliau pagyvenę laisvėje, nušlifavę talentus svečiose šalyse dabar Vilniuje turime pasaulinio lygio kultūrinį gyvenimą ir kūrėjus, dėl kurio Vilnius, kad ir būdamas mažas, niekada nebus provincialus.

700-ojo jubiliejaus proga Vilniui norėčiau palinkėti labiau puoselėti savo geriausias miesto istorines tradicijas, saugoti paveldą. Būti visiems svetingu, gerbti atvykėlius, juos įkvėpti, lavinti, tobulinti jų talentus, bet turėti atsparumą ir visuomet sugebėti išlikti savigarbos bei elegancijos nepraradusiu Miestu.

Poetas Tomas Venclova:

„Vilnius švenčia 700 metų sukaktį ir tie septyni šimtmečiai buvo garbingi, bet didžiąja dalimi – labai skaudūs ir sunkūs. Norėčiau, kad artėjantys šimtmečiai būtų tokie pat darbingi, bet žymiai laimingesni. 

Dar ankstyvojoje jaunystėje viename eilėraštyje pavadinau Vilnių „vieninteliu miestu“, toks jis visada buvo ir yra“.

Vienas „MO“ muziejaus įkūrėjų Viktoras Butkus:

„Vilnius – miestas kuriame augau, mokiausi ir dirbau. Pamenu sovietinį Vilnių, nušiurusį ir nešvarų. Ir kaip stebuklą dabar, kasdien augantį ir gražėjantį. Linkiu savo gimtam miestui dinamizmo, jaunatviško  šurmulio, o vilniečiams – jį saugoti ir branginti.