Gamtos fotografija – žvilgsnis į šalia glūdinčią paslaptį

Kas yra gamtos fotografija? Koks vaizdinys iškyla, išgirdus šį žodžių junginį? Marga gėlių pieva, nutvieksta vasaros saulėtekio, rasoti žiedai, kylantys iš rūko… Išties, dažniau fotografuojama augalija – gamtos fl ora. Tai ir lengviau – nereikia tykoti, maskuotis, ilgai laukti… Gamtos fotografijai atstovauja ir veikiau medžiotojus primenantys aistruoliai – tokie kaip kraštietis Albertas Bartašius, Panevėžio apskrities gamtos fotografų grupės narys.

Susitikimas su A. Bartašiumi – dalis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje švęsto Dailės galerijos 45-mečio. Fotografijos mokytojai Aidai Garastaitei pristačius svečią, leidomės į girią. Akimirkai išties pasimiršo, kad vis dar esame klasėje… 

Fotografijos kelionės pradžia – nuo peizažų. Na, o paskui jau sunku susilaikyti – Albertas ėmė fotografuoti viską gamtoje… Laikui bėgant, pilnėja ir žinių apie gamtą bagažas – teigiamas šalutinis padarinys: „Miške būdamas, jau galiu daugmaž pasakyti, koks paukštis gieda.“ Reikšmės, matyt, turi ir tai, jog Albertas – muzikantas, tad klausą turi aštrią. Nors ir dabar dar būna, kad grįžęs namo varto knygas ir žiūri, ką nufotografavęs, – kas per paukštis. Juk rūšių – daugybė. 

Svečias dalijosi patirtimi, įspūdžiais, rodydamas fotografijas. Jose – galybė paukščių, žvėrių: tulžys, keršulis, dagilis, barsukai, pilkoji meleta… Ir vietos, kuriose gyvybė „pagauta“ – pačios įvairiausios. Ne tik pelkėti miškai, bet ir pakelės, paties fotografo namai. Kad išvystume gamtos gyvenimą, toli važiuoti dažnai nereikia… 

Pasakoja, jog sykį pietaudamas pro langą medžio viršūnėj pastebėjo jūrinį erelį. Toks vaizdas ne dažnai pasitaiko… Į metus kartą. 

Dažnai sakoma – visko jau yra prifotografuota. Gulbių, ežių, meškų… kam dar stengtis? Albertas dalinasi mintimi, jog svarbu – kaip nufotografuota. 

Vienas jo pirmųjų kadrų – paukščio tikučio. Važiuodamas ties Valakėliais, didelėje lauko baloje prie kelio pamatė kažin kokius ilgakojus paukščius. Kitą rytą, auštant, atsivežė technikos, atsigulė, užsimaskavo, ir ėmė laukti. Netrukus tikučiai ėmė leistis visai šalia. Net per arti – vos per metrą, o objektyvui sufokusuoti reikėjo bent pustrečio metro minimalaus atstumo. „Bet adrenalino – labai daug“, – kaip šiandien prisimena Albertas. Nuo to, matyt, ir „užsikabino“… 

Į fotografijos medžioklę išsiruošus. Ką reikia žinoti? 

Fotografija peržengia žmogaus kūno galimybes. Tarkime, leidžia pamatyti zyles iš taip arti, kaip galbūt tik jos pačios viena kitą temato… Tam, žinoma, reikia techninio pasiruošimo. Nors galima eksperimentuoti ir su tuo, ką turi – nebūtina iškart pirkti labai brangios įrangos. 

Alberto „amunicija“ – iš toli pritraukiantis teleobjektyvas ir kamufliažinė maskuotė. Geriausia tokia, kuri uždengia visą kūną, baltus odos plotus ir švelnina griežtą siluetą (tarkime, pečių liniją). Pavyzdžiui, galvos apdangalas su kyšančiais lapeliais. Svarbu ir staigių judesių nedaryti. Ypač jiems jautrios – gervės. Nors šių paukščių dabar daug, jas nufotografuoti – iššūkis. 

Laukti gyvūno ar paukščio dažniausiai netenka labai ilgai, nes didžioji dalis gamtos fotografijos – žinojimas. Žinai, kur ir kada važiuoti, nuvyksti – ir už valandos dviejų gali tikėtis pasirodant gyvybės. Naudojami ir masalai. Tarkime, kiaulienos šmotas – suopiui privilioti. Bet ir tada jis nebūtinai atskris. Būna, porą mėnesių masalo niekas nepaliečia. Dažnai ir jokio kadro neišeina padaryti. Tai Albertas vadina žvalgybine fotomedžiokle – vietų, pėdų ieškojimu, žinių kaupimu. 

Kiekvienas paukštis, gyvūnas turi, pavadinkime, savo gyvenimo ritmą, taip pat – jam būdingą elgesį. Visa tai žinoti turi ne vien zoologai, biologai, bet ir gamtos fotografai. Albertas pasakoja, kaip sunku nufotografuoti pelėdas, nes jų maskuotė – meistriška. Nors kartais užtenka pakelti galvą į medžių viršūnes, sausuolius – ten gali tupėti žvirblinė pelėda. Albertas pasakoja ir apie naminės pelėdos „medžioklę“. Važiuodavęs į Skaistgirį, sėlindavęs per mišką (vienas gamtos fotografo privalumų – išugdytas gebėjimas vaikščioti taip, kad nė šakelė nesutraškėtų) – vis girdėdavęs ją ūbaujant ar praskrendant – tik sparnai tyliai oru prasklęsdavo, šešėlį mesdami… O fotografą pelėda mato bene per kilometrą. 

Dar vienas triukas – slėptuvės įrengimas, kur gali laukti žvėries, kurį nori nufotografuoti. Na, o, tarkime, lapiokų nė tykoti nereikia. Jie – smalsūs, lengvai nufotografuosi ir šiaip sau pakelėj sustojęs. Lengva fotografuoti ir kėkštus – užtenka savo kieme pasistatyti maskuojančią palapinę po ąžuolu, kur jie renka giles, ir porą valandų palaukti, kol šie atvyks „į darbą“. Taip pat galima kieme pasidaryti dirbtinę balą ir tykoti paukščių, skrendančių atsigerti. 

Puiku, jei močiutė gyvena vienkiemyje. Užsiėmę gamtos fotografija, ir apsilankysite dažniau… 

Albertas sako, jog slėptuvės ir tereikia. Na, ir saulėgrąžų sėklų negailėti paberti. Be to, gerai namuose, palapinėje ar kitoje patalpoje, iš kurios galite fotografuoti, pasidaryti mažą skylutę objektyvui. 

O slėptuvę gervėms fotografuoti tenka statyti maždaug prieš mėnesį. Tarkime, liepą pastačius, tik rudeniop paukštės ima toje vietoje būriuotis. Jos, beje, – neįtikėtinai punktualios. Jei joms įprasta atskristi į nendryną aštuntą valandą vakaro, tiksliai tada tūkstantiniai būriai galingų paukščių ir atplūsta. Tuomet jau reikia laukti iki galo – kol jos ryte išskris. Negali naktį sušalęs atsikelti ir eiti nakvoti į automobilį. Gamtos fotografo etika – būti nepastebimam, palikti vietą tiksliai tokią, kokią radai. Sujudėjęs išgąsdinsi tuntą gervių ir jos čia ilsėtis gali nebegrįžti kelias savaites, o gal ir niekada. 

Taigi, Albertui teko nakvoti gervių būryje… Tai – viena įspūdingiausių gyvenimo naktų, pripažino jis. Nusileidusios toliau, pamažu jos atbrido visai arti. Nors naktis – aklinai juoda, girdėjo, kaip čia pat šnopuoja… „Jų gyvenimas – labai įdomus. Atrodo, pasikalba tarpusavy, dūsauja… Visokių garsų – milijonas“, – žibančiomis akimis pasakoja fotografas. Ryte, kai jau šį tą galėjai įžvelgti – matė, kaip paukščiai dar miega ant vienos kojos, pakišę kaklą po sparnu, kaip fl amingai. Ir tuojau prasidėjo „budinimo procedūra“, kaip įvardija Albertas. Viena gervė garsiai suklykia ir kitos ima lįsti iš „guolių“, atliepti tai. Viena surėkia darsyk, pabunda dar daugiau gervių. Ir taip, kol atsikelia ir pasisveikina visos… Ir staiga – vėl tyla. Tada – mankšta, plunksnų kedenimas, pusryčiai… Vyksta gyvenimas. 

Gamtos fotografai iš arti mato, kas vyksta gamtoje

Pasakodamas apie gamtos fotografi ją, Albertas dalinosi ir patirtimi, susidūrus su brakonieriavimu, įžvalgomis apie gamtos saugojimą. Žinome, kad stumbrai – stambiausi Europos gyvūnai – įtraukti į Tarptautinę raudonąją knygą. Visai netoli, Panevėžio rajone, ganosi Pašilių banda. Šių galiūnų, kuriuos ir Albertas yra įamžinęs, yra ir laisvėje – Kėdainių, Radviliškio rajonuose. Tačiau dalis krenta nuo brakonierių šūvių… Kartu – ir senoji istorija, mituose apdainuota galia. 

Fotografas pripažįsta kartais bijąs pasilikti miško glūdumoje. Buvo, prasibrovęs į durpyną, ieško pėdų (tai – turbūt geriausias būdas orientuotis, kur kokį gyvūną galima rasti. Pasitaiko išmintos ištisos autostrados…) – žino, kad čia gyvena vilkai, gal paryčiais prašmėžuos bent vienas. Įlindęs kur visai nepasiekiamon vieton, laukia. Neramu darosi, tačiau ne dėl keturkojų – aplinkui pasigirsta šūviai. Brakonieriai turi naktinio matymo įrangą, tačiau ji terodo spalvotą plotelį ten, kur yra gyvybė. Ar žvėris tai, ar žmogus, – neskiria… 

*** 

Gamtos fotografai – tylūs paslaptingo gamtos pasaulio stebėtojai. Susiduriantys su pavojais, laukine gyvybės jėga ir amą atimančiu grožiu. Bei atspindį to atnešantys mums – gyvenantiems visai šalia…