Gamtos fotografas: „Mano sėkmės paslaptis yra nesėkmė“

Dėl žadą atimančio kadro jis gali ketvirtį kilometro šliaužti sniegu, valandų valandas kantriai laukti stingdančiame šaltyje, paras praleisti palapinėje miške ar su automobiliu po visą Lietuvą vaikytis debesį. Toks yra iš Šiaulių kilęs gamtos fotografas Marius Čepulis. Įstabiausių laukinės gyvūnijos ir augalijos kadrų autorius sako – įamžinti šias akimirkas yra fantastiškas jausmas, kadangi neretai dėl jų pergudrauja sumaniausius gyvūnus, o kartais tiesiog nusišypso sėkmė.

Kokia per visą karjerą padaryta nuotrauka yra paties mėgstamiausia, kodėl gamtos fotografai neturi įprasto gyvenimo ir kuo privalu pasirūpinti, išsiruošus fotografuoti laukinio pasaulio? Apie visa tai ir daug daugiau pasakoja pats M. Čepulis.

– Dalyvavote daugybėje konkursų, pasakodamas apie gamtą ir fotografiją, apvažiavote daugiau nei 300 šalies mokyklų, dabar dirbate aplinkos ministro patarėju, su komanda filmuojate ir televizijos laidą. Todėl esate ne tik fotografas – daug dėmesio skiriate ir švietimui, edukacijai. Kaip pavyksta viską suspėti?

– Fotografuoju jau daugiau nei tris dešimtmečius, rimtai tuo užsiimu apie 13 metų. Kai pradėjau, turėjau vieną tikslą – tiesiog padaryti gražią nuotrauką. Tačiau vėliau tai atsibodo. Sudalyvauji keliuose konkursuose, išleidi porą albumų ir viskas. Taigi fotografuoti dėl paties veiksmo – neįdomu. Man patinka per fotografiją šviesti žmones – toks šiuo metu yra pagrindinis tikslas. Noriu parodyti, kokia nuostabi Lietuvos gamta, kiek čia turime gražių vietų. Kartu galiu žmonėms pasakyti, kodėl ir kaip privalu saugoti gamtą, noriu juos šviesti apie laukiniame pasaulyje vykstančius biologinius procesus. Turiu tikslą ir paneigti vyraujančius tam tikrus mitus, pavyzdžiui, kad zuikis yra bailus, o rupūžės ryja braškes.

Aš turiu savo kasdienį darbą, žmoną, keturis vaikus, katiną, krūvą hobių, televizijos laidą apie gamtą. O gamtoje viskas turi savo grafiką – elnių rujos pikas, lašišų nerštas, netgi žibutė, lendanti iš po sniego, kurią neseniai fotografavau. Tad bandau viską suderinti. Nors laiko daug nėra, bet privalai jo rasti ir būti ten, kur vyksta įvykiai. Tiesa, dabar to laiko labiausiai ir trūksta, tačiau norisi suspėti į tuo metu vykstantį gamtos spektaklį. Šiuo metu būtent tai yra sunkiausia gamtos fotografijoje.

– Nepažindami gamtos, apie ją susikuriame įvairiausių stereotipų. Tačiau puikiai parodote, kad gamta gali nustebinti. Kaip pavyksta atrasti ir įamžinti jos stebuklus?

– Vienoje savo fotografijų įamžinau stumbrą. Tuo metu lauke buvo 27 laipsniai šalčio. Pastebėjęs stumbrų bandą viduryje laukų, iki jos šliaužiau beveik 250 metrų. Norėjau nufotografuoti keletą šių didingų gyvūnų, tačiau atsisukau pasižiūrėti į savo pėdsakus, kuriuos palikau šliauždamas, ir išvydau, kad jais atkeliauja dar kokių 30 stumbrų banda. Fotografuoti tokius gyvūnus yra fantastiškas jausmas. Užplūsta pasitenkinimas savimi – esu kietas, nes apgavau stumbrą, kuris be galo jautrus, turi daug geresnę uoslę ir klausą nei mes, žmonės. O aš sugebėjau prišliaužti ir priartėti prie jo per 3–4 metrus taip, kad nepabėgo. Toks buvimas šalia nepaprastai žavi.

– Ar daug pasiruošimo reikalauja šis darbas? Kokius daiktus, be fotoaparato, visada pasiimate su savimi?

– Peizažų, vabzdžių fotografavimas, makrofotografija – visa tai reikalauja savito pasiruošimo. Mano kuprinėje visada sudėta reikiama technika, skirta skirtingiems atvejams. Jei einu fotografuoti paukščių į slėptuvę, pasiimu vieną objektyvą, šiltus drabužius, miegmaišį. Tuo metu, lakstydamas po mišką ir ieškodamas žvėrių, pasirūpinu, kad nekvepėčiau muilu ir šampūnu, turiu maskuotę, specialią aprangą, kuri nei per šilta, nei per šalta. Tokiu atveju pasiimu lengvą fotoaparatą, kad galėčiau bėgti ilgai ir greitai, tam reikalingi ir guminiai batai. Savo ruožtu makrofotografijai apranga nesvarbi. Reikalingas tik specialus fotoaparatas ir objektyvas. Prireikia ir atsikelti laiku, anksti ryte. O fotografuojant peizažus, būtina žinoti vietą ir ten važiuoti, iškart pamačius gerą apšvietimą. Būna, gaudau audras, lakstau su automobiliu po visą Lietuvą ir vaikausi vieną debesį.

– Matome, kokius rezultatus toks pasiruošimas sukuria. O kokį kadrą vadinate savo favoritu?

– Šarka sniege. Tai – viena pirmųjų geresnių mano nuotraukų, fotografuota kokiais 2013 metais. Tada pakelėje radau partrenktą negyvą stirną, o būtent ji ir priviliojo tą šarką. Daug nuotykių bei įsimintinų kadrų turėjau ir fotografuodamas žiemą. Pamenu 2011-uosius, kai pusnyje fotografavau stirnas. Sniego buvo tiek, kad jis siekė šių gyvūnų nugaras. Fotografavau Nidoje, tokių pusnių nemačiau nuo vaikystės. Atsimenu, fotografuodamas bridau, šliaužiau, kad tik galėčiau įamžinti šiuos gyvūnus. Tai – žiemos žavesys, kurį dabar pristatau savo parodoje Kauno „Akropolyje“, visi norintys nuotraukas gali aplankyti nemokamai iki vasario 5 dienos. Parodoje dalijuosi keliasdešimtčia nuotraukų iš to, ką pavyko užfiksuoti per 12 metų, lakstant po apsnigtą Lietuvą, besivoliojant pusnyse, šliaužiojant paskui stumbrus, bėgiojant paskui sniegenas ir gaudant snaiges.

– O kokias svarbiausias pamokas fotografija suteikė? Ką būtumėte norėjęs pats žinoti, prieš pradėdamas fotografuoti?

– Kai pradėjau, buvo tokių, kurie sakė – čia nesąmonė, visi paukščiai jau nufotografuoti, ką tu darysi, ką fotografuosi? Tačiau tai – visiška netiesa. Niekada viskas nebus nufotografuota. Fotografija yra momentai ir jų skirtingų atsiranda milijardai kiekvieną sekundę. Todėl net viso gyvenimo neužtektų nufotografuoti žvirbliui. Juk kiekviena nuotrauka parodo tavo emocijas tuo metu. Tu pagauni akimirką, kuri daugiau niekada nepasikartoja. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau gamtą fotografuojančių ir tuo tikinčių žmonių.

Todėl šiame kelyje nieko keisti nenorėčiau. Iki šios dienos atėjau su savo klaidomis, nuotykiais, pamokomis. Mano sėkmės paslaptis ir yra nesėkmė. Kuo jų daugiau, tuo gausiau istorijų, o pastarosios žiūrovus domina. Taip pakabini ne tik nuotrauką, bet ir pridedi pasakojimą, kuris prie kadro žmogų laiko ne kelias sekundes, o minutes.

– Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti fotografuoti gamtą?

– Patarčiau nefotografuoti, nes tada nebeturėsite gyvenimo (juokiasi). O jei rimtai, nemaža dalis fotografų yra vienišiai, nes kai jau pradedi rimtai fotografuoti, laiko nebelieka beveik niekam kitam. Tačiau jei fotografija labai stipriai įtraukia, šeima turi būti ypač supratinga, kad tai toleruotų. Man pasisekė. Aš galiu 2 valandą nakties atsikelti, pabučiuoti žmoną ir pasakyti – grįšiu po dviejų dienų, nes kitame Lietuvos gale laukia paukštis.

Todėl reikia mėgti tai, ką darai. Fotografija – labai fainas užsiėmimas, bet ji reikalauja daug laiko. Būtina ir žinoti, ko nori, nes fotografuoti viską absoliučiai tikrai nepavyks. Turi pasirinkti mėgstamą temą, ją kruopščiai analizuoti. Prireiks ir nepigios technikos, o ypač – fotografuojant gamtą. Nesutikčiau su sakančiaisiais, kad būtinas talentas. Kai žinai, ko nori, tuomet ir sieki savo tikslo. Reikia tik darbo ir atsidavimo.

Pranešimas spaudai