G. Paluckas: nuo pirmų dienų pradedu suprasti, kodėl palikdama Vyriausybę I. Šimonytė šūktelėjo „pagaliau laisvė!“ (interviu)

Nors viešojoje erdvėje vis dar keliami klausimai dėl to, kas iš tikrųjų pasiūlė tam tikras ministrų kandidatūras į naująją Vyriausybę, premjeras Gintautas Paluckas tikina – to nereikia sureikšminti. Anot socialdemokrato, Ministrų kabinetas dirba tam, kad įgyvendintų koalicinės Vyriausybės programą, o ne atskirų partijų užgaidas. Todėl tai, kas skambino kuriam nors ministrui ir pakvietė jungtis prie Vyriausybės, jo manymu, tėra detalės.

„Kalbant apie partines priklausomybes, aš manau, kad čia truputį vyrauja iliuzija, kad atskiros partijos kaišios rankas į ministerijas, per ministrus, kažkokius reikalus spręs... Yra Vyriausybės programa ir pagal tos programos įgyvendinimą bus vertinamas kiekvienas ministras“, – interviu Eltai sakė G. Paluckas.

„Man, tiesą pasakius, visai nesvarbu, ar tai yra socialdemokratas, ar tai yra demokratas, ar tai yra „Nemuno aušros“ atstovas. Šiandien, kai jau suformavome Vyriausybę, visi įgyvendina Vyriausybės programą, kuri yra koalicinė programa“, – tikino jis, kalbėdamas apie paskutiniųjų ministrų – Povilo Poderskio ir Rimanto Mockaus – kandidatūras.

Socialdemokratas taip pat pabrėžia, jog nereikėtų kelti pernelyg daug klausimų dėl Prezidentūros vaidmens šioje Vyriausybėje – nors buvę šalies vadovo patarėjai užima tiek ministrų, tiek viceministrų postus, toks, G. Palucko žodžiais tariant, tarpinstitucinis pasikeitimas specialistais yra sveikas.

„Kalbant apie specialistus, kurie iš vienos ar iš kitos institucijos yra perviliojami, tai čia yra visiškai natūrali praktika. Ir, pasakysiu, neišduosiu pavardžių, bet kai kurių savo patarėjų prezidentas ir neišleido, nors trys ministrai iš skirtingų partijų dėl jų pešėsi, įvertinę kompetencijas“, – užsiminė jis.

Premjeras G. Paluckas premjero kėdėje nesėdi net savaitės, tačiau interviu metu pripažino, kad jau ima suprasti, kodėl kadenciją baigusi ir jam Ministrų kabineto vairą perdavusi Ingrida Šimonytė Vyriausybės rūmus paliko su džiaugsmingu šūksniu – „pagaliau laisvė“.

„Aš jau tikrai iš pirmų darbo dienų Vyriausybėje galiu suprasti, ką ji turėjo galvoje“, – susitikimą su I. Šimonyte prisiminė naujasis ministras pirmininkas.

– Premjere, pradėsiu nuo gan aptakaus klausimo – ar jaučiatės gyvenantis klaidoje?

–  Ne, tikrai nesijaučiu ir kažkokiems išskirtiniams jausmams tiesiog neturiu laiko, nes darbai užgriuvo tikrai nelaukiant nieko, atsakomybė milžiniška, darbo intensyvumas žvėriškas. Tai kažkokiems filosofiniams pamąstymams ir išvedžiojimams apie tai, kaip jaučiuosi aš, man dabar nėra laiko. Man svarbu, kaip jaučiasi tie, kurie tikisi iš Vyriausybės tų darbų – ir nedelsiant.

– Aš klausdama referuoju, žinoma, į prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris, kai buvo suformuota valdančioji koalicija, labai aiškiai ir vienareikšmiškai pasakė, kad socialdemokratų sprendimas jungtis į koaliciją su „Nemuno aušra“ yra klaida. Ar jums apie tai teko kalbėtis su šalies vadovu?

– Ne, mes šios minties tikrai neplėtojome, nes visų susitikimų, sakykime, laiko ir turinio eilutes užėmė diskusijos apie valstybės reikalus, apie biudžeto reikalus, apie ministrų kandidatūras, ministrų pasiruošimą spręsti svarbiausius klausimus, apie Vyriausybės programos prioritetus. Na, o kas yra klaida ar ne – aš jau esu sakęs, parodys tiktai laikas. O laiko mes turime vis mažiau ir mažiau, nes 19-oji Vyriausybė pradėjo savo darbą, vakar (ketvirtadienį – ELTA) davė priesaiką, o šiandien jau teko taisyti biudžetą, per 24 valandas verstis per galvą. Tai, kaip aš sakau, kas yra klaida ar ne, atėjus laikui nuspręs rinkėjai.

– Jūs tą esate minėjęs, bet iš to, ką sakote, šiek tiek sunku patikėti, kad apie tai su prezidentu nekalbėjote. Kaip tuomet paaiškinti ir kaip jūs aiškinate tą prezidento viešą išstojimą, šią koaliciją pavadinant klaida?

– Prezidentas turi savo nuomonę ir prezidentui tikrai nereikia nei leidimo, nei atsiklausimo, nei kažkokio premjero pritarimo, kad jis galėtų tą nuomonę išsakyti. Lygiai taip pat koalicija turi savo pamąstymus dėl galimybės įgyvendinti Vyriausybės programą, kurią, beje, prezidentas vertina labai palankiai. Todėl kalbėdami apie programą kaip apie pagrindinį ateinančių 4 metų Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos dokumentą, kuriuo ir bus vadovaujamasi sprendžiant įvairias viešosios politikos ar viešojo gyvenimo problemas, mes, matyt, ir turėtume kreipti į tai pagrindinį dėmesį. O tos visokios konjunktūrinės dalys – iš ko, kaip, kokiu sklandumu, nesklandumu buvo formuotas ar kabinetas, ar koalicija – jau tikrai neturi jokios reikšmės.

Galiu daugiau pasakyti – net jeigu šiek tiek ir nuogąstavome, čia buvo tam tikros antraštės, jog naujoji Vyriausybė bus izoliuota tarptautiniu mastu ar panašiai dėl kažkokių jos formavimo ypatybių, tai galiu pasakyti, kad tikrai nėra absoliučiai nieko panašaus. Vakar sulaukiau viešai ir Ursulos von der Leyen sveikinimo, ir, galų gale, ir su Ukrainos ministru pirmininku jau kalbėjome ir pirmasis vizitas bus į Ukrainą. Tai noriu tiesiog visus nuraminti, Vyriausybė pradeda darbą, labai rimtai žiūri į savo atsakomybes. O visa kita, kas buvo iki tol – na, tai galbūt yra tam tikras foninis triukšmas, kuris niekam tikrai neturėtų daryti įtakos.

– Bet galbūt čia reikėtų prisiminti opozicijos pasisakymus. Kadenciją baigusi premjerė, jūsų pirmtakė Ingrida Šimonytė, ir kiti jūsų oponentai sako, kad veikiausiai šiai Vyriausybei ir jums, kaip premjerui, niekas atvirai ir nepasakys, kad su šita koalicija galbūt ne viskas yra gerai. Tie, sakykime, mandagumo sveikinimai ir susitikimai – jų, tikiu, dar turėsite nemažai – per juos veikiausiai niekas į akis nedėstys, ką iš tikrųjų galvoja.

– Politikoje labai retai kas tiesiai į akis sako, ką galvoja. Čia nebūtų nieko naujo. Bet reikia žiūrėti į to bendravimo arba bendradarbiavimo turinį – apie ką mes su kuo šnekamės. To mandagaus kalbėjimo mes galime turėti ir su vienais, ir su kitais, bet svarbiausia, kad mes sutartume su savo strateginiais partneriais – su JAV, su Vokietija, su Lenkija, kad iš tikrųjų mūsų tie strateginiai projektai ar sutarimai nestrigtų, kad, galų gale, tie kažkokie požiūrių skirtumai į kažkokius vidaus politikos dalykus neužgožtų mūsų tarpvalstybinių reikalų, nes mes irgi turime įvairiausių vertinimų dėl vienos ar kitos valstybės vyriausybių veiklos aspektų, jų formavimo aspektų. Bet mes lygiai taip pat nieko nesakome, kai nėra tam poreikio – todėl, kad turime svarbesnių valstybės interesų, kuriuos reikia apginti ir kuriuos reikia įgyvendinti.

– Prezidentas, susiformavus koalicijai, aiškiai pasakė, kad netvirtins „Nemuno aušros“ partinių kandidatų. Ir tai, regis, sukėlė tam tikrų sunkumų – atsarginių žaidėjų suolelis pasirodė ne toks ir ilgas, o ir ne visi sėdintieji, atrodo, norėjo išbėgti į aikštelę. Jūs nesutinkate su kai kurių nuomone, kad Vyriausybės formavimas buvo chaotiškas. Kaip jūs apibūdintumėte, koks jis buvo?

– Na, matyt, kiekviena valdančioji dauguma arba kiekvienas premjeras turi tam tikrą stilių. Vieni demonstruoja tam tikrą uždarumą, kai niekur nepasklinda jokia informacija. Kiti – tam tikrą individualizmą, susirenka patys, ateina, deda ant stalo, viskas, niekaip kitaip, tik šitaip... Aš, matyt, esu linkęs į dialogą ir tam tikrus kompromisus. Ir iš tikrųjų aš dėkingas ir koalicijos partneriams, kad mes priėmėme ir prezidento poziciją dėl nepartinių kandidatų. Galų gale, galėjome ir bukai užsispirti ir sakyti: žiūrėkite, nieko panašaus, dėsime (partinius kandidatus – ELTA) ir viskas, kitos koalicijos nebus ir mes laikysimės, kaip sakyti, kietai ir iki galo. Lietuvos politinėje istorijoje jau yra panašiai buvę ir iš tų tam tikrų klaidų irgi reikia mokytis. Todėl tai, kad mes tam tikrų apibrėžtų taisyklių laikėmės, aš manau, tik gerina tam tikrą tarpusavio supratimą ir santykius, o ne blogina.

Na, o kalbant apie vieno ar kito ministro arba pretendento į ministrus paminėjimus, pavardes – čia vėlgi, matyt, politikams ir žiniasklaidai reikėtų atsakomybę dalintis pusiau, nes tai, kad nuskamba kažkokia pavardė kažkokiam formate, dar toli gražu nereiškia, kad tas žmogus gali tapti kandidatu, nes kandidatu gali tapti tik tuo atveju, jeigu aš teikiu pagal Konstituciją kandidatūrą prezidentui. Tai čia buvo tokių absoliučiai kurioziškų situacijų... Orinta (Leiputė – ELTA), Raminta (Popovienė – ELTA), koks skirtumas, kažkas ten eina į kažkokius švietimo ministrus. Aš, būdamas tų įvykių epicentre, kai kada skaitydavau tas antraštes ir sakydavau: iš kur ir kodėl?

Na, bet aš suprantu, kad informacijos greitis yra kartais aukojamas kokybės sąskaita. Aš suprantu, kad kartais reikia parašyti, nepaisant to, kad kandidatas pats nepatvirtina arba ministras pirmininkas irgi nepatvirtina, bet kažkas pasakė.

– Kaip žiniasklaidos flango atstovė šiek tiek paprieštarausiu, jums leidus. Paminėjote kelias pavardes, kurios atsirado viešojoje erdvėje dar labai labai ankstyvame Vyriausybės formavimo etape. Bet kai kurios pavardės buvo nuskambėję ir iš jūsų, ir iš kitų koalicijos partnerių lūpų. Remigijus Žemaitaitis buvo pasakęs ne vieną pavardę ir patikinęs, kad su jumis ta pavardė derinta. Bet galiausiai tie kandidatai arba buvo nepateikti, arba, kaip skelbiama, atsisakė pretenduoti, sulaukę žiniasklaidos dėmesio.

– Čia, matyt, yra keletas momentų, kurie yra svarbūs. Na, tiesiog Remigijus yra greitesnis kalbėjime. Tiesiog greitesnis. Jis greičiau pasako dalykus, kurių aš gal ir nesakyčiau. Bet tai kiekvieno pasirinkimas, kaip tuos pretendentus į kandidatus įvesti į apyvartą. Galų gale, aš manau, kad tai yra tam tikra prasme netgi sveika, nes leidžia pamatuoti tai, kokia yra visuomenės nuomonė – tai tinkamas pretendentas, netinkamas...

– Bet dėl kai kurių pretendentų galbūt ir nereikia to matavimo? Aš turiu omenyje šios savaitės pradžioje nuskambėjusią Tomo Kovėros pavardę.

– Galbūt. Bet tas supratimas ateina, matyt, ne visiems vienodai. Aš manau, kad lygiai taip pat ir „Nemuno aušra“ ar Remigijus suprato, kad galbūt tuos tam tikrus pretendentų į kandidatus istorijos etapus įvertino gal ir netinkamai. Na, vis tiktai pretendentas į kandidatus pats atsisakė. Tai, kaip ir sakau, kartais tas viešumas leidžia pamatuoti visuomenės nuomonę. Tai, galų gale, yra svarbu ir bet kuriai politinei partijai, nes niekas nenori tokio kandidato, kuris būtų prastai vertinamas arba prastai dirbtų. Na, dėl darbo paskui išaiškėja, bet jau pirminis vertinimas vis tiek kažkiek yra svarbus. Todėl čia aš tame tikrai nematau didelių trūkumų. Atvirkščiai – man atrodo, tas išgryninimas, išsigryninimas bendrai didina Vyriausybės sudėties ir siūlomų kandidatų kokybę.

– Norėčiau išgryninti dar keletą dalykų. Paskutinieji ministrai – Povilas Poderskis ir Rimantas Mockus – vadovaus Aplinkos ir Teisingumo ministerijoms. Pagal koalicinę sutartį šios ministerijos yra deleguotos „Nemuno aušrai“. Tačiau abu ministrai, atrodo, visaip kaip bando atsiriboti nuo „aušriečių“, pažymi, kad dirbs būtent jūsų komandoje. Kodėl jūs, o ne R. Žemaitaitis, buvote tas, kuris pakvietė P. Poderskį į Vyriausybę? Gal ir kitus „Nemuno aušros“ ministerijų atstovus jūs kvietėte?

– Matote, Vyriausybė dirba tam, kad įgyvendintų Vyriausybės programą. Ir man, tiesą pasakius, visai nesvarbu, ar tai yra socialdemokratas, ar tai yra demokratas, ar tai yra „Nemuno aušros“ atstovas. Šiandien, kai jau suformavome Vyriausybę, visi įgyvendina Vyriausybės programą, kuri yra koalicinė programa. Be abejo, didžiausią atsakomybę už tai, matyt, prisiima didžiausia frakcija Seime ir aš, būdamas socialdemokratu, ministras pirmininkas. Bet kalbant apie partines priklausomybes, aš manau, kad čia truputį vyrauja iliuzija, kad atskiros partijos kaišios rankas į ministerijas, per ministrus, kažkokius reikalus spręs... Yra Vyriausybės programa ir pagal tos programos įgyvendinimą bus vertinamas kiekvienas ministras. Nesusitvarkys su savo darbais, mėgins spręsti kažkokius kitus neaiškus klausimus – tikrai tokių ministrų šioje Vyriausybėje nebus.

– Sakote, to partiškumo nereikėtų sureikšminti. Bet, tarkime, socialdemokratų deleguotina ministrė Marija Jakubauskienė – na, man neteko girdėti jos viešai sakant ar kratantis kažkokios etiketės, jog ją į Vyriausybę delegavo socialdemokratai. Bet štai, kai kalbame apie P. Poderskį, atrodo, ministras bando išlaikyti bent jau minimalų atstumą.

– Tai tas atstumas juk yra natūralus, jie nėra partijos nariai ir atitinkamai tas atstumas visiškai logiškas. Kalbant dabar apie tam tikras technines aplinkybes, kas kam skambino ir panašiai – galiu dar kartą pasakyti, jog ministrų siūlymas ir skyrimas vyko koalicinių susitarimų rėmuose, nepaisant to, kas ten skambėjo antraštėse arba kas iš frakcijos narių kažką daugiau ar mažiau žinojo. Galiu dar kartą pasakyti, jog ne aš paėmiau, susiradau savo ministrus ir juos pateikiau kaip „Nemuno aušros“. Iš tikrųjų, „Nemuno aušra“ abu kandidatus – prieš tai jau buvo, Ignas Hofmanas, su pirmąja banga patvirtintas – juos pateikė. Tai, kad paskambinau ir pakviečiau į susitikimą, na, tai yra normalu, nes aš visus kandidatus į ministrus kviečiausi ir atitinkamai su jais kalbėjausi. Būtų keistoka, jeigu aš, prieš teikdamas kandidatus prezidentui, su jais nepasikalbėčiau. O šiaip aš pažįstu abu kandidatus tikrai nemažai metų, teko ir su vienu, ir su kitu dirbti Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Čia nėra kažkokios paslapties.

– Visgi, tas klausimas, ar tai „aušriečių“ kandidatai, kybo ore. Net ir jų frakcijoje buvo trinčių – pavyzdžiui, Agnė Širinskienė apie P. Poderskį teigė, jog nejaučia, kad tai yra „aušriečių“ ministras. Tuo metu R. Žemaitaitis, viena vertus, tikino, kad pasiūlė ministrus jums pats, tačiau tuo pačiu metu pažymėjo – ne „Nemuno aušra“, o prezidentas bus atsakingas už šių ministrų politinius ir moralinius paklydimus. Kaip jūs suprantate šitą „Nemuno aušros“ lyderio poziciją?

– Na, aš negaliu komentuoti vidinių frakcijos reikalų – kas ir ką žinojo, nežinojo. Man būtų neetiška komentuoti. Aš manau, kad jie patys išsiaiškins viduje.

Na, o kalbant apie tai, kas ir už ką bus atsakingas, tai, žinokite, viskas yra gerokai paprasčiau. Nereikia tos atsakomybės mėtyti. Pirmiausiai, už savo veiklą ir Vyriausybės programos įgyvendinimą yra atsakingas pats ministras, po to, jeigu mato, kad nesiseka ministrui ir tai vis tiek toleruoja, yra atsakingas ministras pirmininkas. Galų gale, jeigu ministras pirmininkas nesusitvarko, yra atsakinga visa koalicija. Tai prezidentas, be abejo, taip pat yra visų šių įvykių ar šios ekosistemos politinis dalyvis, nes, matyt, yra vienintelis šalies pareigūnas, vadovas, renkamas visų šalies gyventojų tiesiogiai, ir tam tikra prasme atlieka tokio moralinio švyturio funkciją. Kitaip tariant, jeigu visuomenė yra nepatenkinta Vyriausybės veikla arba ministro veikla, prezidentas turi ne tik pareigą, bet ir prievolę apie tai pasisakyti ir išsakyti kritiką ministrui pirmininkui ar valdančiajai koalicijai. Todėl tą institucijų sąveiką aš matau kaip visiškai elementarią ir logišką. Tą Remigijaus Žemaitaičio samprotavimą aš irgi būtent taip suprantu, kai paaiškinau. Bet ta atsakomybė yra, kaip sakyti, kylanti laipteliais ir taip susidedanti.

– Bet, visgi, ar šiuose R. Žemaitaičio žodžiuose nereikėtų įžvelgti signalo, kad de facto pasikeitė koalicinė sutartis ir „Nemuno aušra“, jeigu ir turi, tai veikiausiai tik vieną – Žemės ūkio ministeriją.

– Ne, aš tokių prielaidų tikrai nesuprantu ir to tikrai taip nevertinu. Kaip ir sakiau, nepaisant to, kas yra rašoma antraštėse, kokie samprotavimai ar interpretacijos nuskambėjo iš įvairių politikų, aš žinau, kaip yra. Žinau, kaip vyko, ir galiu tiktai patvirtinti, jog visas šis procesas yra koalicinių susitarimų rėmuose. Ir kitaip aš to nematau.

– Dar trumpai noriu sugrįžti prie jūsų išsakytos minties: sakote, kad valdančiąją daugumą sudariusios partijos nesieks daryti įtakos ministerijoms, jų aparatams, nekaišios rankų... Bet ar tikrai iš tikrųjų taip bus? Jūs esate minėjęs, kad ministrai savo komandas formuos savarankiškai, bet ką matome dabar: Tomas Ambroza, buvęs „Nemuno aušros“ kandidatas į Seimą, bus I. Hofmano viceministras. Socialdemokratė Nerija Stasiulienė – sveikatos apsaugos viceministrė. Sunku pagalvoti, kad šiuos partiečius ministrai patys išsirinko į komandas. Ar nebuvo čia, visgi, kokio nors patarimo – ar tai nėra tiesiog eilinis partijos žmonių sustatymas?

– Čia tas pastatyti, statyti... Tikrai, matyt, netinkamas terminas, nes tie žmonės, kurie ateina – ypač į viceministrų korpusą – turi būti savo tam tikros srities specialistai, turi turėti kompetencijas. Iš tikrųjų, toks ir buvo pagrindinis reikalavimas: jūs galite rinktis iš šalies, galite rinktis (partijos atstovus – ELTA). Kiekviena partija, beje – ypač turinti veiklos tradicijas – turi savo, kaip pavadinti, CV banką, kur tikrai yra specialistai, kurie daro karjerą, yra technokratai, yra partijoms priklausantys. Ir tas CV bankas yra prieinamas kiekvienos partijos deleguojamam ministrui – ar jis būtų partinis, ar nepartinis. Ir atitinkamai tų žmonių įsiliejimas papildo ministrą tam tikromis kompetencijomis, kurių jis galbūt tam tikrose srityse stokoja.

Bet, kalbant apie partinės politikos įgyvendinimą ar vykdymą, aš dar kartą noriu pakartoti, kad tokio dalyko šioje Vyriausybėje nebus, nes yra sulygta Vyriausybės programa ir ten jau yra pasiekti kompromisai tarp atskirų partijų rinkiminių programų, kažkokių lūkesčių, tų programų išskirtinumų. Ir jau yra sulygta kaip kompromisinis variantas, todėl, kokie bebūtų ministrai, iš kokios partijos, jie tam tikroje srityje, už kurią prisiėmė atsakomybę, (...) įgyvendins Vyriausybės programą. O kad pačiame politiniame aparate yra partijų atstovų... Žinokite, na, aš nemačiau, kad konservatorių ministrai į darbą priiminėtų socialdemokratus viceministrus. Nemačiau. Ir žinokite, socialdemokratai konservatorių viceministrų taip pat nepriiminės, atleiskite (šypsosi).

– Pratęskime apie šios Vyriausybės santykį su Prezidentūra. Akivaizdu, kad, jis bus gerokai artimesnis, netgi šiltesnis nei buvusio Ministrų kabineto. Ar tas sklandumas išliks – ar, kitaip nei I. Šimonytė, galbūt grįšite prie kassavaitinių ar bent jau dažnesnių susitikimų su prezidentu?

– Tikrai tas susitikimų formatas bus periodiškas ir tikrai jį reikės artimiausiu metu apibrėžti – kaip dažnai reikia, kokiu laikotarpiu, jeigu nėra Seimo sesijos, sakykime, gal reikia rečiau, gal dažniau. Bet čia jau yra techninės detalės. Tikrai santykis yra ganėtinai dalykinis. Aš negaliu vertinti prieš tai buvusių santykių, kokie jie buvo faktiniai, nes žiniasklaidoje, kaip jau turiu nemažai patirties, kartais paskaitai ir, atrodo, dangus griūva. (...) Tikrai santykis su prezidentu yra labai dalykinis, normalus, bendradarbiavimo dvasioje. Ne tai, kad viliuosi – mes dėsime visas pastangas, stengsimės, kad jis toks ir išliktų, nes, galų gale, tas tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus, sprendžiant valstybės svarbius klausimus ir ieškant sprendimų. Kaip sakoma, santykiams reikia visų pastangų, mes iš savo pusės tas pastangas tikrai parodysime.

– Opozicijoje dirbantys konservatoriai prezidentą įvardijo ketvirtuoju šios koalicijos partneriu. Tiesą sakant, ne tik opozicija taip sako – jūsų bendražygis, apie kurio viešus pareiškimus jau užsiminėme, R. Žemaitaitis taip pat pavadino šalies vadovą ketvirtuoju koalicijos partneriu. Kaip jūs pavadintumėt, kokį vaidmenį prezidentas užima šioje koalicijoje? Kai kurie šalies vadovai, tiesa, dar buvo pavadinę ir valdančiosios daugumos pribuvėja.

– Na, to politinio kalbėjimo literatūrinis žanras tikrai, manau, turėtų eiti kažkokia politologijos chrestomatiją, nes tai tikrai yra, viena vertus, žavu. Kita vertus, mes turime suprasti, kad Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus ieškant sprendimų. Ne visi sprendimai yra paprasti ir lengvi. Tam kartais reikia tuos pečius suremti. Ir jeigu jau reikia kažkaip šitų institucijų koaliciją pavadinti, tai aš pavadinčiau „Koalicija Lietuva“, nes čia yra užkastas pagrindinis aukso puodas, kurį mums visiems reikia surasti. Pyktis yra labai lengva, rasti priekaištų vieni kitiems yra neįtikėtinai lengva. Bet pamėginti kažkaip apkarpyti tas savo emocijas arba perteklines ambicijas, kažkaip išspręsti klausimus, surasti kompromisus – čia jau yra tam tikras menas ir reikalauja pastangų. Mano požiūris yra vis tik ieškoti sutarimo, o ne skirtybių. Tai čia ketvirtas, ne ketvirtas (koalicijos partneris – ELTA)... Aš sakau, „Koalicija Lietuva“, visos 3 institucijos privalo bendradarbiauti.

Netgi ir į opoziciją aš nespjaunu, kuri, aišku, dabar pasikeitė statusas, mes buvome opozicijoje, kietai kalbėjome, dabar jie opozicijoje, kietai kalbės. Bet netgi ir jie daro gerą darbą, nes išryškina tam tikrus trūkumus, galbūt pateikia kažkokius siūlymus, į kuriuos reikia atsižvelgti. Na, o tą literatūrinį kalbėjimo žanrą ar tą žodžio ekvilibristiką aš vertinu kaip grožį, tam tikrą grožinį žanrą, kuris mane žavi, bet nejaudina.

– Dar prieš formuojant ministrų kabinetą Prezidentūra buvo prakalbusi, jog matytų prasmę pasiūlyti kandidatą į užsienio reikalų ministrus. Tuomet buvote sakęs, kad nereikia interpretuoti ir lankstyti Konstitucijos. Bet atrodo, kad tas pasakymas nesirealizavo, diplomatijos vadovo kėdėje turime buvusį šalies vadovo vyriausiąjį patarėją Kęstutį Budrį, jo viceministrų komandoje – kitas buvęs patarėjas Sigitas Mitkus. Prezidento žmonės yra ir Krašto apsaugos ministerijoje – turiu omeny Tomą Godliauską. Tai signalizuoja, jog jūsų Vyriausybės santykis su Prezidentūra tikrai yra neeilinis. Bet ar tai reiškia, kad buvo sulankstyta Konstitucija?

– Na, jeigu mes jau prisiminsime, apie ką buvo diskutuota ir kokios pavardės minėtos, tai juk nė vienos pavardės šiandien ministrų sąraše nėra.

– Jūs turite omenyje Astą Skaisgirytę?

– Ne tik Skaisgirytę. Buvo ir kitos pavardės minimos. Bet kai kalbame apie geriausių kandidatų į ministrų pareigas paiešką, tai paieška juk neapsiriboja partijos narių sąrašu. Šiuo atveju, aš atlikau savo konstitucinę pareigą taip gerai, kaip galėjau atlikti, ir suradau tokį kandidatą, kuris, mano galva, tikrai susitvarkys su tais darbais. Tai, kad jis ateina iš prezidento komandos, tai nėra joks trūkumas. Atvirkščiai – aš manau, kad tai yra labai nemenkas privalumas, nes ilgą laiką ir pačiam prezidentui su užsienio reikalų ministru, kaip čia dabar švelniai ir diplomatiškai pasakyti... Sunkiai sekėsi susitikti, net ne tai, kad susikalbėti. Tai aš manau, kad tai tikrai tą santykį pagerins. Toks buvo ir siekis.

O kalbant apie specialistus, kurie iš vienos ar iš kitos institucijos yra perviliojami, tai čia yra visiškai natūrali praktika. Ir, pasakysiu, neišduosiu pavardžių, bet kai kurių savo patarėjų prezidentas ir neišleido, nors trys ministrai iš skirtingų partijų dėl jų pešėsi, įvertinę kompetencijas. Ne dėl to, kad jie ateina iš Prezidentūros, o todėl, kad iš tikrųjų jų yra aukštos kompetencijos. Yra viceministrų, patarėjų, kurie tam tikrose specifinėse ministerijose irgi yra ne partiniai, bet ateinantys su dideliu patirties bagažu. Šitas procesas yra labai sveikas – kai vyksta ir tam tikra rotacija, tarpinstitucinis pasikeitimas specialistais. Na, aš manau, kad tai tiesiog pačią teisėkūros ir Vyriausybės kokybę gerinantys žingsniai.

– Bet, vis dėlto, sudėkime visus taškus. Kaip atsirado K. Budrio kandidatūra? Prezidentūra aiškiai nenurodo ir sako, suneštiniame baliuje, niekas nesiaiškina, kas ką atsinešė. Pats K. Budrys irgi kalba mįslingai ir sako, kad pirmiausiai apie galimą kandidatūrą išgirdo gandų forma, iš ko sulaukė pasiūlymo tapti ministru – aiškiai neatsakė. Tad gal jūs galite paaiškinti ir padėti tašką visiems laikams – ar jūs pasiūlėte K. Budriui tapti ministru, ar jums buvo pasiūlyta jo kandidatūra?

– Jokių gandų komentuoti tikrai nereikia, nes mes pasiklysime tose nuogirdose ir sąmokslo teorijose. Visiems ministrams – pabrėžiu, visiems dabartiniams ministrams aš pasiūliau tapti kandidatais į ministrus. Aš pasiūliau. Galiu tai pažymėti.

– O K. Budrio kandidatūra – jūs pats matėte, kad tai gali būti potencialus ministras, ar, visgi, idėja buvo pakuždėta iš Prezidentūros?

– Aš Kęstutį stebėjau jau ilgą laiką ir, tiesą pasakius, maloniai nustebau, kad jis sutiko pretenduoti į užsienio reikalų ministro postą, nes mačiau ir jo tam tikrą kitą karjeros kelią, į tam tikros institucijos vadovus, bet dabar jau apie tai nėra ko ir kalbėti. Bet manau, kad dabartinėje geopolitinėje situacijoje jo tandemas su krašto apsaugos ministre ir geras santykis su prezidentu tikrai Lietuvai yra vienas geriausių sprendimų.

Be abejo, mes turėjome ir kitų kandidatų, galbūt mažiau patyrusių, bet partijos narių, arba labai patyrusių, jau ne partijos narių... Bet, šiuo atveju, dar kartą galiu pasakyti, jog Kęstučio Budrio ir viešus pasisakymus, ir pozicijas aš jau stebėjau kurį laiką, nes jis tai darė gana aktyviai ir per kitus žiniasklaidos kanalus, ar „Žinių radiją“, ar panašiai. Čia nereikia ieškoti jokių sąmokslo teorijų ten, kur jų nėra.

– Neatskleisite tų kitų pavardžių, kas galėjo būti potencialūs pretendentai?

– Tai yra visiškai neaktualu dabar, kai kabinetas suformuotas. Kita vertus, aš jas pasiturėsiu sau, jeigu, neduok Dieve, toks poreikis netikėtai iškiltų per ateinančius metus.

– Pakalbėkime dar trumpai apie jūsų santykį su partijos pirmininke Vilija Blinkevičiūte. Jūsų kolega Ruslanas Baranovas vienoje LRT laidoje teigė, kad V. Blinkevičiūtė dar žiemą dėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kodėl ji nenorėtų, negalėtų ar neketintų imtis Vyriausybės vadovės posto. Drįstu teigti, kad jūsų santykis su ponia V. Blinkevičiūte yra artimesnis, kolegiškesnis. Ar jūs taip pat žinojote tuos argumentus ir anksčiau?

– Aš manau, kad mes jau šituos klausimus esame išsiaiškinę. Ir vieni tiki, kiti netiki, treti prigalvoja įvairiausių sąmokslo teorijų ir panašių dalykų. Tačiau bet kuris patirties turintis politikas, pretenduojantis arba turintis galimybę pretenduoti į aukščiausias arba sudėtingiausias pareigas valstybėje, tikrai visada sveria ir visada tam tikrus savo sprendimus dar kartą matuoja naujomis aplinkybėmis ir matuoja, ir matuoja... Ar pajėgsiu, ar galėsiu, ar esu tinkamas? Kai kas įsivaizduoja, kad tai yra tarsi kažkoks lengva šlovės vaikymasis – va, turiu galimybę ir bėgu, ir imu, ir čiumpu. Nežinau, gal čia su amžiumi truputį imi jausti atsakomybę ir tuos dalykus persvarstyti.

Todėl, kalbant apie Vilijos sprendimą vesti sąrašą į priekį ir būti ministre pirmininke, aš juo tikrai neabejojau. Absoliučiai. Nes aš manau, jog ji būtų tikrai stipri ministrė pirmininkė, ji yra puiki lyderė, ir šiandien ji yra puiki partijos lyderė. Ir tikrai niekas dėl to nekelia jokių klausimų. Tačiau lygiai taip pat, atėjus tam tikram momentui, patyręs lyderis įvertina aplinkybes ir priima sprendimus, kurie yra geriausi tomis aplinkybėmis. Vieni tai vadino melu, kiti – suplanuota išdavyste ar panašiai. Bet aš tikrai tokių epitetų Vilijai nelipdyčiau, nes ji to nenusipelnė. Yra patyrusi politikė, jaučianti atsakomybę. Patikėkite, atsisakyti vienos iš aukščiausių valstybėje pozicijų irgi reikia labai labai didelės tvirtybės ir atsakomybės. Todėl palikime jau šituos dalykus ir nebepinkime iš to kažkokio sąmokslo. Vilija yra nuostabi politikė.

– Giriate ponios V. Blinkevičiūtės gebėjimus, politinę patirtį. Ar ji būtų buvusi geresnė premjerė už jus, kaip jums atrodo?

– Dabar niekas negali pasakyti.

– O kaip jūs jaučiate?

– Šiandien turite Gintautą Palucką ir vertinsite, matyt, Gintautą Palucką ir jo 19-ą Vyriausybę (šypsosi). Ir kažkokių tai samprotavimų apie tai, kas būtų, jeigu būtų arba nebūtų... Na, tiesiog tam nėra jokių aplinkybių ar prielaidų.

– Ponia V. Blinkevičiūtė rinkimų kampanijos metu pabrėždavo, kad kartu su prezidentu formuos Ministrų kabinetą. Bet po rinkimų ponia V. Blinkevičiūtė lyg ir pradingo, jos nematyti. Kaip V. Blinkevičiūtė dalyvavo Vyriausybės formavime?

– Tiesiogiai.

– Ką jūs turite omeny? Ar ji susitikinėjo su kandidatais?

– Aš informavau ir mes palaikėme nuolatinį ryšį dėl siūlomų, svarstomų kandidatų – ne tik dėl mūsų, bet ir koalicijos partnerių. Atitinkamai ji dalyvavo tame tiesiogiai. Tai, kad nėra pranešimų spaudai arba kad Vilija nešmėžuoja vienam ar kitam koridoriuj, tai čia absoliučiai neturi jokios įtakos jos atsakomybei, kaip partijos pirmininkei, tuose procesuose dalyvauti tiesiogiai.

– Bet ir tuomet, kai įvyko toji rokiruotė ir jūs tapote kandidatu į premjerus, buvo keliamas klausimas – o kieno žodis bus paskutinis, derinant Ministrų kabinetą su prezidentu – jūsų ar V. Blinkevičiūtės. Ar buvo tokių kandidatūrų, dėl kurių jūsų nuomonės išsiskyrė?

– Matome, mes esame politinė organizacija, kuri vadovaujasi ne šiaip savo pageidavimais, o mūsų statutu ir tam tikra politine tradicija. Visi kandidatai į ministrus buvo aptarinėjami ir partijos organuose, prezidiume. Partijos pirmininkės lyderystė čia yra neabejotina.

Aš neatskleisiu tam tikrų momentų, dėl kurių kandidatų mes diskutavome galbūt aštriau arba priėjome prie vieningos nuomonės po tam tikros diskusijos, bet tokių epizodų buvo ne vienas. Galiu dar kartą pakartoti – Vilija dalyvavo procese tiesiogiai. Tai, kad tas dalyvavimas vizualiai kažkam mažai matomas – tai yra visiškai normalu, mano galva. Bet tie, kas teigia, kad Vilija nusišalino arba nedalyvavo – tiesiog klysta.

– Ketvirtadienį jūs ir jūsų kabinetas prisiekė, pradėjote darbą, penktadienį turėjote ir pirmąjį posėdį. Šiomis dienomis socialiniuose tinkluose jau matosi tas vadinamasis valdžios perdavimas – nueinantieji ministrai susitinka su ateinančiaisiais. Ar jūs turėjote susitikimą su kadenciją baigusia premjere I. Šimonyte?

– Taip, turėjome labai gerą ir dalykišką susitikimą. Tas valdžios perdavimo procesas buvo tikrai sklandus, mes aptarėme tam tikrus valstybei svarbius projektus, aptarėme kai kurių darbų tęstinumą, aptarėme tuos atvejus, kai reikės tos institucinės atminties arba reikės žinoti aiškiau priešistorę. Todėl Ingrida pasiūlė savo patirtimi pasidalinti. Aš, savo ruožtu, taip pat manau, kad visi buvę ministrai pirmininkai turi, sakyčiau, turėti bendravimo formatą ir keistis nuomonėmis. Tikrai tas pabendravimas buvo sklandus ir aš tuo tikrai labai džiaugiuosi.

– O susitikimo atmosfera? Ji buvo šilta, draugiška?

– Aš manau, kad ji buvo šilta, draugiška. Ingrida iš Vyriausybės išėjo su dideliu palengvėjimu ir netgi su šūksnių „laisvė pagaliau!“ (juokiasi). Ir aš jau tikrai iš pirmų darbo dienų Vyriausybėje galiu suprasti, ką ji turėjo galvoje, nes srautas ir dokumentų... Galų gale, čia taip atrodo, kad feisbuke yra perduodami reikalai ministerijose – palaukite, juos lydi krūva, šūsnys dokumentų, institucijos, einamosios sąmatos, etatų sąrašai. Galų gale, aš, kaip ministras pirmininkas, turiu visus tuos jų susitarimus  tvirtinti. Tai aš pradedu suprasti, ką turėjo galvoje Ingrida Šimonytė, šūkteldama „pagaliau laisvė“.

– Iš tikrųjų taip buvo?

– Šūktelėjo. Čia gi ne jokia paslaptis – išeidama su komanda buvo, mano galva, labai gražus momentas. Mes pasišnekėjome, aptarėme visus reikalus, atitinkamai aš palydėjau iki išėjimo, kaip priklauso, jau perėmęs tą estafetę, na, ir su komanda Ingrida Šimonytė išėjo ir mačiau, kad labai nuotaika gera. Paskui, man atrodo, ir feisbuke buvo jau komandos nuotrauka, matėsi žibančios akys, šviesūs veidai. Tikrai ta atsakomybė yra milžiniška, ji slegia bet kurį ministrą pirmininką. Ir jeigu pasižiūrėsite visus iki tol dirbusius, na, tikrai laiko ar noro, ar emocijos juokauti, ar cituoti Šveiką, ar kažkokius anekdotus, einant pareigas, tikrai niekam nebuvo. O po to pabaigus, žiūrėkite, iš karto gyvenimo džiaugsmas grįžta.

– Kodėl klausiu dėl tos jūsų susitikimo atmosferos: kadenciją baigusi premjerė turi tam tikrų nuoskaudų socialdemokratų atžvilgiu. Interviu Eltai metu ji prisiminė rinkimų kampaniją ir jos metu, konservatorės žodžiais tariant, beapeliacinį konstatavimą, kad viskas sugriuvo, kad Lietuvoje totali dykra – nors, jos teigimu, faktai rodo ne tokį košmarišką paveikslą. Ji stebėjosi, kad tokios pozicijos ir, taip sakant, daužymo ėmėsi net ir socialdemokratai. Retrospektyviai vertinant rinkimų kampanija, nemanote, kad socialdemokratai kartais perlenkė lazdą su ta kritika buvusiems valdantiesiems?

– Nemanau, tiesą pasakius. Aišku, rinkiminis žanras yra ypatingas, nes jis tikrai tam tikrais tonais yra aukštesnis – ir kalbėjimas, ir pareiškimų aštrumas ar griežtumas. Galų gale, mes visi toje dėmesio ekonomikoje kovojame už rinkėjo, už kiekvieno žmogaus dėmesį, kad jis būtų atkreiptas į vieną ar kitą problemą arba tam tikrą siūlymą. Todėl ir pati forma yra gerokai rėksmingesnė arba aštresnė.

Be abejo, ministrui pirmininkui visada širdį skaudės, kaip žinančiam ypatingai daug ir ypatingai detaliai tos valstybės gyvenimo užkulisius. Bet tas žinojimas ir yra, matyt, pagrindinė našta, kurią ministras pirmininkas turi savyje nešti, o po to, kai nuo tų pareigų yra išlaisvinamas, ta nuotaika grįžta (juokiasi). Bet kalbant apie rinkimus, rinkimai visada yra tokie, kokie yra, ir, stengiantis išryškinti tam tikras problemas, jos dažnai yra šiek tiek hiperbolizuojamos. Tačiau sakyti, jog kritika visiškai neteisinga, aš tikrai nesiryžčiau, nes kas gali paneigti, kad eilės ligoninėse yra, mokytojų kritiškai trūksta, kad biurokratija tikrai bujoja, kad perteklinio reguliavimo apstu? Ar tai reikia dar kažkaip papildomai apkaišyti kažkokiais tai rožių žiedais, ar to nereikia daryti – čia jau yra politinės komunikacijos pasirinkimas. Bet problemos juk yra realios ir žmonės balsavo už kitas partijas todėl, kad nori jų sprendimo kitokiu būdu, kitokia forma, kitokia politinė kultūra.

– Šis naratyvas – kad piliečiai nori kitokios valdžios, cituojant jūsų partijos pirmininkę, įsiklausančios, vienijančios, nearogantiškos – skambėjo ir rinkimų metu. Bet pasižiūrėjus ir paanalizavus Vyriausybės programą, matosi labai daug tęstinumo, nėra kažkokių didelių reformų, kardinalių pokyčių nuo to, kaip tam tikras problemas mėgino spręsti buvusi Vyriausybė. Ta programa neatrodo tokia antikonservatoriška, kokios galbūt būtų galima tikėtis.

– Tai programa negali būti antikonservatoriška, ji turi būti prolietuviška, skirta Lietuvai ir visuomenei. Nes kas čia bus, jeigu dabar naujoji Vyriausybė kovos prieš konservatorius? Aš manau, kad tai tiesiog yra visiškai nepriimtina. Bet kalbant apie tęstinumą, po rinkimų valstybė neprasideda iš naujo ir nė viena Vyriausybė nepradeda savo darbo nuo balto popieriaus lapo. Yra problemų sprendimo tęstinumas. Tačiau tai, kaip sprendžiamos vienos ar kitos problemos – čia jau priemonių planas tam tikras, kad keisti, na, tos problemos sprendimo apimtį, greitį, suteikiat jai tam tikrą prioritetą. Čia jau yra išskirtinumai. Tai, kad pačioje Vyriausybės programoje trūksta detalumo, yra padaryta sąmoningai tam, kad būtų erdvės ir konsultacijoms su visuomene, nes, galų gale, pateikus programos projektą iš tikrųjų pasipylė daug siūlymų iš įvairiausių asocijuotų organizacijų, kaip ir ką daryti, kokiais terminais, kiek pinigų reikia. Tai visa tai guls ministerijoms ruošiant priemonių planą ir atitinkamai atsispindės per diskusiją ir visuomenės nuomonė. Aš manau, kad būtent to per pastarąjį laikotarpį ir trūko. Visi mes kažką žinome, bet užstrigti savo žinojime ar toje visažinystėje yra didžiausias pavojus. Šnekantis, diskutuojant gali pamatyti ir kitais kampais tą problemą, gali pajusti jos aktualumą, galų gale, gali pasimatuoti, kurie dalykai duotų didžiausią naudą su mažiausiais ištekliais. Čia, mano galva, mes pradedame teisingu žingsniu, išklausydami, ne arogantiškai, mėgindami diskutuoti su visais, ir planuojame tokią kultūrą taikyti ir ateityje.

– Paskutinis mano klausimas: ar jūs susikrovėt lagaminus į Turniškes?

– Dar ne, tiesą pasakius, nes turiu krūvą kitų darbų ir reikią jais pasirūpinti. Bet kai ateis laikas, gerbdamas ir pareigūnų darbą, tikrai tą padarysiu.