G. Mendoza Herrera paliko liberalus: kodėl?

Vakar vakare socialiniame tinkle Facebook Tarybos narė Giedrė Mendoza Herrera paskelbė, jog jau prieš dvi savaites paliko Liberalų Sąjūdį. Politikė išsamiai paaiškino, kodėl priėmė tokį sprendimą.

"Turiu kai ką prisipažinti. Nebūtų tai niekieno reikalas, bet turiu moralinį įsipareigojimą šiuo atveju. Prieš porą savaičių palikau Liberalų Sąjūdį, taip baigėsi septynerių metų etapas, kuriame perėjau visas žmogaus - politinio gyvūno stadijas, nuo idealizmo iki real politik. Mane domina tik mano miestas, neturiu politinių ambicijų jokia kita forma, todėl tikrai neplanuoju pereiti į kitą partiją, nors ir linkiu liberalams (visiems) sėkmės. Sutikau daug puikių žmonių, su kuriais ryšiai nenutruks. Jau keli metai politika man įdomi tik vadybiniu požiūriu ir kiek galima pagerinti pačius procesus. Per pastaruosius mėnesius kovojant su Šiaulių miesto administracija dėl tarybos nario teisės gauti informaciją, supratau, kad tai ir bus mano vienitelė misija - viešumas.

Oficialus pranešimas kaip ir baigtas.

O dabar longread’as kodėl. Jei kam įdomu.

Per tuos septynerius metus, atrodo, niekaip ir netapau liberale pagal kitų įsivaizdavimą, nei viena etiketė nė iš tolo manęs neapibrėžė, tai kam man tas visas Prokrusto lovos diskomfortas.

Kaip bebūtų keista, daugiausia skirčių tarp “savų”. Yra graži anglų frazė “Agree to disagree”. Maniau, kad galima nesutikti su detalėm, bet eiti daugmaž ta pačia kryptimi. Tačiau ta liberali darbotvarkė kartais atrodė tokia siaura. Ir tokie one trick pony kaip “sumažinam/panaikinam mokesčius” baigdavosi tokiu paaiškinimu “nes tai liberalu”. Viską privatizuojam, “nes tai liberalu”. Kam tos gilios analizės? Kam tie interdependencies? Važiuojam ir viskas.

Prieš porą savaičių buvau tokiuose kursuose apie savivaldą, Konstituciją ir Lietuvos teisėkūrą. Ir nors Konstitucija garantuoja privačią ekonominę iniciatyvą, dauguma niekada nedirbę privačiame sektoriuje a priori žino, kad “privatininkas” yra grėsmė, o šaip tai velniškas blogis. Tai gąsdina. Aš tikiu galimybe daugelį viešųjų paslaugų pirkti rinkoje, bet tikiu, kad paslaugos standartą turi nustatyti valstybė/savivaldybė. Aš tikiu, kad gali būti privati šilumos gamyba, bet tikrai būčiau prieš šilumos tiekimo, t.y. infrastruktūros privatizavimą. Aš tikiu, kad nėra svarbu ar viešojo transporto sistemoje važiuoja privatus, ar viešojo sektoriaus įmonės autobusas, tol kol tą sistemą ir tos socialinės paslaugos standartą nustato viešasis administratorius. Juokinga, kai vieną dieną aceit kolega kreipiasi į mane kaip į mokslininkę, kitą dieną aš tampu pilka biurokrate, neturinčia kompetencijų nustatyti viešosios paslaugos standarto grindjuostės. Deja, šiuo metu, neatrodo, kad šiandien Šiauliuose būtų kas nors, kas suprastų kas iš viso yra paslaugos standartas, tas matas, pagal kurį matuotume kokybę, tas matas, pagal kurį galėtume nustatyti ar mes galime sau leisti viešąją paslaugą per se ar ne. Atrodo visada atsiduriame tarp vieno ir kito kraštutinumo, tarp juodos ir baltos. O man labiausiai patinka pilka.

Aš visada į politiką žiūrėjau per miesto gyvenimo kaip fizinės aplinkos prizmę, kaip architektė. Jei mažiname mokesčius, tai stimuliuojam kažką. Jei renkam mokesčius, tai investuojam į kažką. Man savivaldybė - tai tiek viešosios infrastruktūros, kiek realiai galime sau leisti, ir ten, kur ji turi maksimalų potencialą, tiek viešųjų paslaugų, kiek galime sau leisti, ir atvirai prisipažinkim, kad kažko negalim sau leisti, o kažkur neturim kompetencijų padaryti geriau. Ir nesistengiam, nes nežinom, kad neturim kompetencijų. Aš visada būsiu už fizinės miesto plėtros reguliavimą, nes mačiau kaip atrodo “laisva rinka” urbanistikoje Kostarikoje, bet aš esu prieš nelankstų funkcinį autoritarinį miestą, kokį kartais girdžiu siūlant urbanistinius aktyvistus.

Prieš porą metų mane kamavo keli neatsakyti klausimai. Kodėl nepavyksta infrastruktūriniai architektūriniai projektai. Kur ta vieta, kur darome klaidas, koks tas būdas, kad pavyktų. Dažnu atveju, net ir radus kaltą, tos klaidos kartojasi. Yra vienas dalykas, kuris būdingas visiems architektūros projektams - didelis neapibrėžtumas. Kryptis gali keistis, kai vystai projektą ir sužinai vis daugiau informacijos. Todėl akivaizdu, kad negali aiškiai ir tiksliai apibrėžti reikalavimų pradžioje. Dabar ta problema tapo dar viena mano moksliukės tyrimų linija. Bet čia parašysiu kažkada ateityje.

Grįžtant prie etikečių. Turbūt populiariausia dabar pavadinti žmogų (ypač moterį) kultūriniu marksistu. Juokinga, kai taip pavadina liberalas. Na ką aš čia galiu pasakyti. Man bendras vardiklis yra žmogus. Ir viskas tuo pasakyta. Aš tikiu, kad valstybė neturi kištis į žmogaus moralinius pasirinkimus, kad ir kokie jie sunkūs žmogui būtų. Kas Dievo Dievui, kas Ciesoriaus Ciesoriui. Galų gale, kiekvienas prieš Dievą stosim vieni.

Aš tubūt esu “politkorektiška” (neigiama konotacija). Bet man svarbu, kad nei vienas žmogus nebūtų įskaudintas kito žmogaus žodžių, aš neturiu vidinio poreikio kažką įžeisti ir užgniaužti tą norą dėl visuomenėje priimtinų normų ir baimės "susigadinti karjerą".

Aš visada labai atsargiai žiūriu į feminizmą, man nepriimtina kovoti už moterų teises protestuojant nuogai. Aš rezervuotai žiūriu į pozityviąją diskriminaciją ar kvotas, nes manau, kad jos visų pirma pažemina pačias moteris. Aš už vienodas galimybes. Bet nuoširdžiai, o ne pro sukąstus dantis ir kreivas šypsenas.

Paradoksalu, kad Lietuvoje esu globalistė (neigiama konotacija), už Lietuvos ribų nacionalistė (neigiama konotacija).

O aš esu daug kas, viskas ir niekas vienu metu. Ir kaip sakė Michel Foucault "I don't feel that it is necessary to know exactly what I am. The main interest in life and work is to become someone else that you were not in the beginning."

Ačiū visiems balsavusiems už Liberalų Sąjūdį Šiauliuose ir susitiksim mieste"