G. Landsbergis abejoja, ar V. Blinkevičiūtei formuojant koaliciją pavyktų išvengti radikalų: siūlo partijoms tartis prieš rinkimus

Iki Seimo rinkimų likus vos keliems mėnesiams, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako Lietuvoje matąs pavojų keliantį nedemokratinių jėgų stiprėjimą. Todėl, vertindamas socialdemokratų pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės pareiškimus, kad jos vedama partija matytų galimybę sudaryti koaliciją ir su Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“, G. Landsbergis ideologinio spektro kairėje bei dešinėje esančias partijas ragina nebesivadovauti vien tik „politiniais išskaičiavimais“. Pasak užsienio reikalų ministro, siekiant išlaikyti tolesnę provakarietišką Lietuvos kryptį, tarpusavyje konkuruojančios partijos turi susėsti ir tartis.

„Jei, visgi, būtų formuojama centro kairės koalicija, stebėčiausi, kad ponia Blinkevičiūtė galėtų išvengti tų radikalių jėgų atėjimo į Seimą. Todėl man atrodo, kad yra išmintinga turėti sutarimus, kaip buvo Europos Parlamente tarp pagrindinių centrinių jėgų, ir dėti maksimalias pastangas, kad radikalai valstybėje neužimtų pozicijos“, – šią savaitę telefonu Eltai sakė užsienio ministras, komentuodamas pastaruoju metu intensyvėjančias diskusijas dėl būsimos koalicijos kontūrų.

Kita vertus, pažymi G. Landsbergis, pakankamai svarbus yra ir prasidėjęs debatas apie būsimų koalicijų galimybes. Anot jo, taip gyventojai gali susidaryti pilnesnį vaizdą apie tai, ką eidami prie balsadėžių rudenį jie iš tikrųjų gali išrinkti į valdžią.

„Rinkėjui riekia žinoti apie tai, kokie yra jo realūs pasirinkimai šiuose rinkimuose. Koalicija yra vienas iš pasirinkimų. Tu balsuoji už partiją X ir šalia gauni būrį kitų“,– sakė G. Landsbergis, pridurdamas, kad konservatoriai šiais klausimais yra pasiruošę kalbėtis su centro kairei priklausančiomis jėgomis.

„Lietuvos tolimesnei raidai partijų sutarimas yra gyvybiškai svarbus: ar mes toliau einame provakarietiška kryptimi, ar mes traukiame rankinį ir bandome daryti kažką kita“, – teigė ministras.

Šiuo metu atostogaujantis G. Landsbergis aptarė ir narystę partijoje susistabdžiusio bei kausimų dėl galimai klastotų dokumentų susilaukusio Andriaus Vyšniausko situaciją. Taip pat pakomentavo viešojoje erdvėje savaitę nenutilusias diskusijas dėl jo šeimos įsigytos vilos Graikijoje. Dalį ministro atsakymų į žiniasklaidos bei Seimo narių keltus klausimus ELTA jau skelbė trečiadienį.

– Šiuo metu vienas iš daugiausiai eterio užimančių klausimų – jūsų šeimos įsigyta vila vienoje iš Graikijos salų. Nors ir atostogaujate, bet veikiausiai matėte skelbtą informaciją, politikų pasisakymus. Iš tiesų yra nemažai vertinimų, opozicija net klausimus paruošė, į kuriuos teks atsakyti rudenį. Juose tarsi apibendrintos viešai pasirodžiusios interpretacijos, kad vila įsigyta Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste. Kaip pats žvelgiate į šį debatą bei diskursą?

– Bendrai žiūrint, tai priklijuok Landsbergio pavardę prie bet kurio klausimo ir turėsi įdomią temą. Ypač vasaros metu. Tai yra faktas. Nesu pirmą dieną politikoje, todėl labai didelio nusistebėjimo neturiu. Juo labiau, kad informacija nebuvo slėpta, ji buvo deklaruota, ji buvo žinoma visiems. Kas būtų labai norėjęs, būtų galėjęs pasiklausti. Ko gero, labiausiai žeidžia visos insinuacijos, kurios niekaip nesusijusios su realybe. Bandoma inicijuoti politinį diskursą. Būtent jį svarbiausia ir paneigti.

– Ryškiausia insinuacija – Landsbergių šeima vilą Graikijoje įsigijo būtent tuo metu, kada prasidėjo Rusijos plataus masto agresija Ukrainoje. Sakoma, kad štai Landsbergis, pats daugiausiai kalbėjęs apie grėsmes iš Rusijos, suskumba įsigyti vilą. Tarsi atsarginį variantą. Tai yra kažkaip susiję dalykai?

– Kiekvienas, kuris yra įsigijęs kokį nors nekilnojamąjį turtą – ypač ne savo valstybėje, tikriausiai supranta, kad nekilnojamasis turtas yra įsigijimas per ilgą laiką. Mūsų turto paieškos prasidėjo, kaip ir daugeliui mums pažįstamų šeimų, dar COVID-19 metu. Žmonės pirko sodybas ar sodybinio pobūdžio būstus, turėdami galvoje, kad jei pandemijos tęsis, gerai turėti sodybos vietą. Nėra galimybės sumokėti avansą per mėnesį. Vien turto paieška užtrunka metais. Nekilnojamojo turto agentūra būstą mums pasiūlė 2021 m.

– 2021 metais?

– Taip, 2021 m. Tada mes pradėjome konkrečiai žvalgytis ir šis procesas priėjo prie savo natūralios baigties. Yra valstybės reikalavimai – deklaruoti. Turtas buvo deklaruotas pagal visus reikalavimus. Pinigai deklaruoti, išlaidos deklaruotos. Niekas niekur nesislepia. Noriu pabrėžti, kad turtas yra privatus. Atsakant į klausimą, kodėl nebuvo atskleista – kad ir kaip norėčiau, bet aš vengiu viešai kalbėti ir apie savo namus Lietuvoje vien dėl to, kad yra tam tikri ir saugumo aspektai. Yra ir nepilnamečiai vaikai. Natūralu, kad ir politikai turi tam tikras privatumo ribas. Norėtų tikėtis, kad jos yra gerbiamos, kad žmonės, kurie nėra tiesiogiai susiję su politika, kaip vaikai ar sutuoktiniai, kad jie turi turėti galimybę į privatumą. Žinoma, atsižvelgiant į visus įstatymo reikalavimus.

Dėl karo... Kas mane labiausiai skaudina, yra du dalykai. Pirma, aš nesijaučiu sukėlęs dvejonių dėl savo laikysenos karo metu. Kalbėjimas apie Rusijos grėsmę ar kažką kitą yra tik dėl vienos priežasties – kad Lietuva būtų saugesnė ir ką mes dėl to galime padaryti. Tam dirbau ketverius metus konkrečiai šiose pareigose. Prieš tai dirbau kitose pareigose labai panašiems tikslams, nes toks esu ir tuo tikiu. Šalia to, visa informacija buvo vieša, ji nebuvo taip sudominusi viešosios erdvės, kas, matyt, yra suprantama, nes galbūt būtų netinkamas kampas tiems, kurie yra pasiruošę kritikuoti. Mano du sūnūs – vienas yra pabaigęs savanoriškąją tarnybą, o antrasis dabar ją atlieka. Pirmasis jau yra rezervo karys, antrasis tokiu taps pabaigęs tarnybą. Jiedu būtų vienoje iš pirmųjų linijų, jei Lietuvai kiltų realus karinis pavojus. Neturiu brangesnio turto už savo vaikus. Man atrodo, kad jų pasišventimas ir jų auka ginti savo krauju bei savo gyvybe tėvynę turėtų atsakyti į klausimus, kur Landsbergių šeima stovi. Ar kam nors šis klausimas yra neaiškus dėl kokių kitų priežasčių.

– Įskaitant ir jus? Žinoma, baisu spekuliuoti juodais scenarijais, bet kur jūs pats būtumėte karinės agresijos atveju Lietuvoje?

– Esu sakęs ne kartą. Mano vieta yra Lietuvoje, aš ginu Lietuvą tais instrumentais, kuriuos man suteikė rinkėjai, kuriuos pats galiu pasidaryti. Tą ketinu daryti ir toliau, tą darys ir mano šeima.

– Jūs sakote, kad 2021 m. pradėjote žvalgytis į konkretų būstą, tad visos kalbos apie „planą B“ yra tik iš piršto laužtos insinuacijos. Visgi, manau, kad nemaža dalis žmonių ir be šių jūsų paaiškinimų nesuskubo stabtelti ties siūloma perspektyva, kad G. Landsbergis yra pasiruošęs bėgti. Galbūt daugiau stebėtasi ir kritikuota, kad laiku neišstojote ir nepasisakėte apie situaciją. Nemanote, kad padarėte klaidą, visą tai vertinant per politinės komunikacijos perspektyvą?

– Komunikacijos aš nenoriu vertinti, aš noriu pasakyti, kad drono pakėlimas virš privataus namo – tai yra panašiai, jei kažkas įsilaužtų į privačius namus ir, apžiūrėjęs mano drabužinę, atspausdinęs, kokios spalvos yra mano marškiniai ar kitas trikotažas, sukeltų viešą diskusiją: ar galite patikėti, kad Landsbergis turi tiek ir tiek mėlynų marškinių. Tada pareikalaujama – komentuokite šį klausimą. Kad ir koks bebūtų politikas, jis nėra kitų sukuriamo cirko ponis. Neturiu šokti. Tai yra privatus namas, tai yra privati erdvė. Mano vertinimu, tai nėra korektiškas elgesys, kuris yra pritaikytas mano atžvilgiu.

– Dar vienas aspektas. Šią savaitę, tame pačiame kontekste aptartas dar vienas su jumis susijęs klausimas – nemokamos atostogos. Kai kam kilo klausimų – kodėl dabar. Kalbėta, kad vengiate atsakyti į nepatogius klausimus.

– Atostogos buvo seniai suplanuotos. Viskas buvo iš anksto suderinta ir su premjere, ir ministerija bei mano politinių bendradarbių komanda ministerijoje. Visi žinojo, kad aš išeinu dviem savaitėms atostogų. Aš jas buvau suskaldęs į dvi dalis, jei būtų kažkokių neatidėliotinų reikalų, kurie reikalautų grįžti. Kadangi susiklostė, kad tokių nėra – su premjere tai įvertinome – tai pasirodė, kad nėra poreikio grįžti. Kito etapo aš neturėsiu. Grįžęs aš iš karto turiu kitas keliones, kitus vizitus. Tuoj pat išvažiuoju. Tai vienintelis vasaros atostogų etapas. Apmaudu, kad kažkam norėjosi, kad aš ant lyno vaikščiočiau, bet šį kartą yra taip. Į klausimus galiu atsakyti ir telefonu, jei yra kažkokių primygtinų klausimų. Didžiulės tragedijos aš čia nematau.

– Visgi, į kitus klausimus, kuriuos subrandino oponentai, regis, reikės atsakyti rugsėjo mėnesį. Opozicija juos suformulavo. Kaip jūs vertinate, susipažinote su jais?

– Nėra didelio siurprizo. Yra rinkiminiai metai, liko keli mėnesiai iki rinkimų. Kaip gali kas nors praleisti tokią galimybę? Tuos pačius žodžius, kuriuos sakau jums, aš galiu pakartoti ir iš Seimo tribūnos, jei Seimo statutas to reikalauja.

– Kad jau prakalbome apie Seimą – antradienį parlamentas sutiko panaikinti teisinę neliečiamybę jūsų partijos kolegai Andriui Vyšniauskui. Tiesa, jis šiuo metu yra susistabdęs narystę. Kilo diskusija, ar, įvertinus prokurorės atskleistas detales, kad yra fiksuota kone 19 klastojimo atvejų, konservatorių partija A. Vyšniauską „įvertino“ pakankamai. Jūsų manymu, ar partija pakankamai griežtai įvertino A. Vyšniauską: iš daugiamandatės sąrašo pašalintas, bet galimybė dalyvauti rinkimuose vienmandatėje apygardoje palikta.

– Situacija turi būti subalansuota tąja prasme, kad visi kaltinimai turi būti įrodyti. Tai skamba rimtai, reputacijai žala jau padaryta. Tai yra faktas. Visgi, galutinis teismas dar yra prieš akis. Dėl to partija atsisieja nuo Andriaus Vyšniausko tuo būdu, kuris mums yra įmanomas bei priimtinas. Dabar dėl vienmandatės: aš daugiau žiūriu į tai, kad partija šiuo metu neturi galimybės rasti jokio kandidato toje vienmandatėje. Tiesiog mes nekeliame kandidato prieš vieną ar kitą žmogų. Jei tas žmogus, liekantis toje vienmandatėje, įtikina, jei yra jo ryšys su rinkėjais, partija tame dalyvauja visiškai epizodiškai ir minimaliai. Toks sprendimas, man atrodo, šiai situacijai adekvatus.

– Bet ar toks adekvatumas nepadarys daugiau žalos apie skaidrumą nemažai kalbėjusiai konservatorių partijai?

– Kalbėdamas apie reputaciją aš pirmiau galvoje turiu patį Andrių Vyšniauską.

– O partija? Ji iš vienos pusės reaguoja bausdama ir palaikydama neliečiamybės panaikinimą bei pašalina A. Vyšniauską iš sąrašo, bet kita ranka tarsi ir stumia į rinkimus per vienmandatę.

– Nereikia pasiduoti tokiam „stūmėjų“ ažiotažui, skelbiančiam, kad kol neišnešama giljotina į salę, tol yra nepakankama bausmė.

– Šiame kontekste prisiminkime tą patį ,,premjeru karūnuotą“ socialdemokratą Mindaugą Sinkevičių.

– Ne visai.

– Kuo situacija skiriasi?

– Mindaugo Sinkevičiaus atveju viskas įrodyta, pasibaigęs teismas.

– Vertinkime ir komentarus, kurie buvo iki teismo sprendimo išsakyti, būtų, matyt, galima atrasti įvairių tų pačių konservatorių pasisakymų.

– Negaliu komentuoti kitų žmonių pasisakymų, nemanau, kad tai būtų teisinga. Galų gale, aš jų net nežinau. Mano vertinimu, turi būti praeiti visi teisingumo etapai. Šiuo atveju, partija padarė labai stiprius žingsnius. Žmogaus, kuris buvo dešimtuke, toks atsiribojimas yra didelis dalykas. Ir aš noriu priminti savo anksčiau sakytą formuluotę, kuri tada kėlė ir tam tikrą šypseną, o kai kas iki galo nesuprato, kodėl aš tą sakiau prieš metus. Mano siūlymas buvo toks: dienų pabaigoje, kiekvienu atveju mes negalėsime būti teisėjais. Dėl to aš siūliau daryti išankstinius rinkimus, kurie nunulintų situaciją ir rinkėjai galėtų iš naujo pasirinkti, kas tinka jiems atstovauti Seime. Tada buvo tokia galimybė. Tačiau dabar dėl to, kad atrodė, jog mes galime šį procesą pralaukti, prabūti, nes gal vieno ar kito jis neužkliudys... Ir dabar prokurorė paskelbia, jog yra dar dešimtys bylų pakeliui. Taigi, matyt, mes sėdėsime dar labai ilgai tokioje istorijoje. Aš tikiuosi ir norėčiau, kad prokuratūra, suprasdama, jog neišvengiamai dalyvauja politiniame procese, nes tai yra rinkiminiai metai, užtikrintų maksimalų skaidrumą ir maksimalų greitį. Rinkėjas turi galimybę pasirinkti pagal visą turimą informaciją. Informacijos lašinimą su pipete rinkėjams sudėtinga įvertinti.

– Dar viena niekaip neuždaroma aktualija – komisaro klausimas. Vis dar nieko negirdėti? Nevėluojame čia, žvelgiant iš jūsų, kaip minimo vieno iš kandidatų, perspektyvos?

– Nežinau, šį klausimą turi atsakyti, kurie dalyvauja procese. Aš procese nedalyvauju. Kaip matote, dalyvauju kituose, visuomenę kur kas labiau dominančiuose procesuose. Tai, žinoma, sakau ironiškai.

– Ukrainos ir Rusijos karas. Kaip, ministre, vertinate ir ką, jūsų požiūriu, karo dinamikai atneš Ukrainos įsiveržimas į Rusijos teritoriją?

– Aš manau, kad tai, ką dabar daro Ukraina, yra strateginė dilema Putinui. Mes nuo pat karo pradžios kalbėjome apie tai, kad jei ko nors mus išmokė Šaltasis karas, tai pirmiausia, kad turi būti kuriamos strateginės dilemos. Deja, bet Vakarai dvejus su puse metų vadavosi strateginio aiškumo strategija, kai deklaruojama atvirai, kas nebus daroma. Buvo manoma, kad toks švelnus pataikavimas agresoriui galbūt privers tą agresorių būti mažiau agresyviu nei jis iš pradžių galėjo būti. Panašu, kad tai niekur nenuvedė, o sukūrė nepalankią situaciją Ukrainai, kuri dar neseniai praradinėjo teritorijas, nepaisant visos paramos. Bet Putinui kaštų nebuvo. Tad, galų gale, ukrainiečiai, patys rašydami savo valstybės istoriją, tuos kaštus pradėjo kurti kitur. Tad liko tik klausimas bei palinkėjimas ukrainiečiams ir mums visiems – padėti tai efektyviai išnaudoti.

– Veikiausiai teko jau išgirsti, kaip vertinama ši operacija Europos politiniuose koridoriuose.

– Sunku pasakyti. Girdime įvairių signalų. Ekspertinis lygmuo yra artimesnis Lietuvos vertinimui, kur yra aiškus supratimas, kad Ukraina įgyja kažkokius svertus ir belieka juos sutvirtinti ir sėkmingai išnaudoti. Tačiau yra ir tų, kurie yra kitoje stovykloje, kurie baiminasi, kad dabar tai tikrai pamatysime.

– O kad jau prakalbome apie grėsmes, grįžkime į vidaus aktualijas. Lietuvoje kilo diskusija po to kai ponia Vilija Blinkevičiūtė pasakė, kad socdemai galėtų formuoti koaliciją tiek su liberalais, tiek su Remigijaus Žemaitaičio politine partija. Kilo net pasipiktinimas: ar tikrai „Nemuno aušra“ geriausias variantas socdemams. Suskubo pasisakyti ir Viktorija Čmilytė-Nielsen, kad bent jau liberalai, jos žodžiais tariant, su antidemokratiniais ir antisemitiniais dariniais tikrai nedalyvautų konstruojant valdžios struktūras. Pats kaip vertinate šį porinkiminių koalicijų formavimo debatą, ypač kai matome „Nemuno aušrą“ reitingų lentelėje kopiančią pakankamai spėriai ir tvirtai. Ar matote čia grėsmę?

– Man atrodo, kad pati diskusija yra gerai, šiais klausimais reikia diskutuoti. Artėjant rinkimams, rinkėjui riekia žinoti apie tai, kokie yra jo realūs pasirinkimai šiuose rinkimuose. Koalicija yra vienas iš pasirinkimų. Tu balsuoji už partiją X ir šalia gauni būrį kitų. Tai turi būti aišku. Antras dalykas, radikalių jėgų Lietuvoje stiprėjimas yra akivaizdus. Žinoma, daugiausiai dėmesio susilaukia ponas Žemaitaitis, bet šalia yra ir ponas Vaitkus, ir kiti, kurie garsėja savo idėjomis, nuostatomis, nusiteikimu prieš skiepus ar kitus dalykus... Tai yra to paties radikalaus lauko veikėjai. Gal tik skirtingesnių spalvų. Jų būrys į šiuos rinkimus ateina tikrai platus. Jei, visgi, būtų formuojama centro kairės koalicija, stebėčiausi, kad ponia Blinkevičiūtė galėtų išvengti tų radikalių jėgų atėjimo į Seimą. Todėl man atrodo, kad yra išmintinga turėti sutarimus, kaip buvo Europos Parlamente tarp pagrindinių centrinių jėgų, ir dėti maksimalias pastangas, kad radikalai valstybėje neužimtų pozicijos. Kad nebūtų sukama nuo vakarietiško kelio, nuo progreso kelio, kurį esantys centre bandėme užtikrinti. Aš suprantu, kad kai kurioms politinėms jėgoms kairėje tai skamba gal ne iki galo tinkamai, bet aš kviesčiau tartis ir daugiau kalbėtis, kaip padaryti, jog antisemitinės, radikalios jėgos, kurios yra iš esmės antieuropietiškos, nusiteikusios prieš NATO, o kai kurios net atvirai prorusiškos, kad jos netaptų Lietuvos valdžios ir valdymo dalimi.

– Tarp eilučių iš jūsų aš tarsi girdžiu net raginimą: dekonstruokime arba net sulaužykime centro kairėje sukurtą naratyvą, indikuojantį po Seimo rinkimų burtis su bet kuo, tik ne su konservatoriais. Manote, kad konservatoriai rinkimuose gali būti tam tikra išeitis nuo radikalių jėgų valdžioje?

– Faktas. Aš manau, kad mes turime plėsti partijų ratą – konservatoriai tą daro senokai su partijomis, su kuriomis mes galime kalbėtis. Požiūris į Putino agresiją – tai, ką mes Lietuvoje vadiname prorusiškumu ir antirusiškumu – tai yra vienos iš pagrindinių nuostatų. Lietuvos tolimesnei raidai partijų sutarimas yra gyvybiškai svarbus: ar mes toliau einame provakarietiška kryptimi, ar mes traukiame rankinį ir bandome daryti kažką kita. Nesakau, kad tai yra lemtis, bet taip gali atsitikti. Taip gali atsitikti dėl politinių išskaičiavimų, sudarant koaliciją su partijomis, kurios turi radikaliai kitas nuostatas į valstybės raidą. Galime turėti ypač sudėtingų iššūkių. Ypač kai dabar gyvename iššūkių pasaulyje.

– Matytumėte konservatorius ir socdemus koalicijoje po rinkimų?

– Nenoriu alergizuoti, aš žinau, kaip bičiuliai kitoje Seimo salės pusėje į tai reaguoja. Aš tik kviečiu valstybiniam požiūriui bei tokiam nusiteikimui. Yra rimtų klausimų, todėl elementarūs, trumpalaikiai politiniai išskaičiavimai neturėtų pastatyti valstybės ateities į sudėtingą padėtį. To labai tikėčiausi.