G. Kanovičių nutapęs jonavietis L. Alekseiko: „Šis kūrinys turi ir mažytę paslaptį“

Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos lankytojus jau kurį laiką pasitinka meistriškai nutapytas rašytojo, prozininko, dramaturgo G. Kanovičiaus žvilgsnis. Tai – jonaviečio Leonid Alekseiko kūrinys, kuriame, kaip sako pats menininkas, apjungtos kelios skirtingos, bet miestui ypatingai svarbios erdvės: senamiestis, miesto centras bei jau minėta biblioteka. Ir nors šis paveikslas iki šiol sulaukia daugybės pro jį praeinančių jonaviečių komplimentų, nei vienas iš jų, ko gero, nė nenutuokia apie mažytę, bet iškalbingą jo detalę – ant kūrinio yra užrašyti ir G. Kanovičiaus žodžiai, kuriuos L. Alekseiko pasirinko ne šiaip sau. Apie tai ir daugiau – pokalbyje su pačiu dailininku.

Pradėjo stiklu, baigė – tapyba

L. Alekseiko piešia tiek, kiek prisimena save, tačiau jo kelias link profesionalios tapybos nebuvo pats paprasčiausias.

„Piešti mėgau visad. Mama pasakoja ir tokią įdomią istoriją – kai man buvo vos keli metai, ji man davė tušinuką, o aš nupiešiau traukinį, nors jo net nebuvau matęs. Nežinau, kaip tai galėjo nutikti, bet domėjimas piešimu tik didėjo ir niekur nedingo net atėjus į mokyklą.

Būdamas paaugliu, organizavau savo darbų parodas, o baigęs mokyklą, svarsčiau apie įvairias studijas. Visgi, mama pasiūlė stoti į Dailės akademiją. Nuvykom abu į ją ir aš įstojau į stiklo dizainą. Čia atsimokiau du metus, išmokau daryti vitražus, stiklo skulptūras. Man sekėsi tikrai gerai,  bet jaučiau, kad esu ne visai ten, kur norėčiau būti.

Vienos praktikos metu teko apsistoti su tapytoju, kuris buvo matęs mano tapybos darbus. Kalbėjomės su juo ir jis pasakė, kad man vertėtų ieškoti savęs ne stiklo dirbiniuose, o būtent tapyboje.

Šiandien svarstau, kad iki sprendimo perstoti į tapybą tik to ir tereikėjo – grįžus iš praktikų, ėmiausi visko, jog šis noras būtų įgyvendintas. Man pavyko ir tuomet prasidėjo fantastiški dalykai“, – kalbėjo L. Alekseiko.

Pasinėrė į kūrybą

Drobės ir teptukai pasiglemžė visą jo dėmesį.

„Nemiegodavau ištisas paras... Tapiau ir tapiau. Pamenu, iš rankų nepaleisdavau kavos puodelių, bet noras tapyti buvo didesnis nei noras ilsėtis.

Mano darbai pradėjo užsitarnauti puikius vertinimus, jie buvo demonstruojami įvairiose grupinėse parodose“, –  pasakojo vyras.

Buvo pastebėtas

Baigus tapybos bakalaurą, vaikinas nusprendė tęsti studijas ir įstojo į magistrantūrą. Jo diplominius darbus matę žiūrovai greitai atpažino L. Alekseiko tapybos stilių. Jis pradėtas gretinti su naujojo realizmo ar hiperrealizmo krypties pavyzdžiais.

Magistrantūros studijoms artėjant į pabaigą, jonavietis pelnė pripažinimą Jaunojo Baltijos šalių tapytojo konkurse, kur užėmė antrąją vietą. Du L. Alekseiko darbai – „Šeima“ ir „Autoportretas“ – netrukus papildė MO muziejaus kolekciją, vienas – „Mama ir brolis“ – iškeliavo į Kaune esančią Mykolo Žilinsko dailės galeriją.

„Nuoširdžiai džiaugiausi, kad mano kūrybą gali matyti ne tik akademinė bendruomenė, bet ir menu besidomintys žiūrovai. Man tai buvo žingsnis į priekį“, – teigė L. Alekseiko.

Pėsčiomis ir autobusais

Po studijų menininkas pradėjo dirbti piešimo mokytoju, tačiau ši jo patirtis tęsėsi ne ilgai: paskatintas antros pusės, L. Alekseiko nusprendė leistis į avantiūrą – pėsčiomis, pakeleivingais automobiliais ir autobusais keliauti po Balkanų šalis.

„Man buvo 27 metai. Kai tokiame amžiuje sulauki merginos pasiūlymo pakeliauti, tu negali atsisakyti (aut. past. šypsosi).

Nusipirkome palapinę, batus, peilius, kitus reikmenis ir bilietus iki Budapešto. Nuo Budapešto pasileidome pėsčiomis. Taip ir keliavome apie metus laiko: atsikeli karštoje palapinėje tarp erkių ir kitų vabalų, bet praskleidus palapinę gali grožėtis Vengrijos parlamento rūmais ar kitais įstabiais objektais. Išvykdamas turėjau gal 18 eurų, tad pirmą savaitę buvome beveik nevalgę. Kaip ten bebūtų, žinojome, į ką veliamės.

Miestai keitė miestus. Aplankėme ir Kroatiją, Slovėniją. Pastarojoje šalyje, Liublianos mieste, buvome apsistoję ilgiau, turėjau darbą picerijoje, o po darbų – tapiau. Kelis mano kūrinius užsakė minėtos picerijos savininkė“, – kalbėjo L. Alekseiko.

Pasirinko Jonavą

Galiausiai vyras nusprendė grįžti į Lietuvą.

„Prasidėjo sunkus gyvenimo laikotarpis:  skyrybos su antra puse, artimųjų mirtys. Blaškiausi... Apsigyvenau Alytui, bandžiau tapyti čia, bet man nepatiko miestas. Blogai jaučiausi. Taip prieš kiek daugiau nei metus grįžau į Jonavą. Dabar jaučiu, kad turiu gyventi Jonavoje, savo šaknis leisti čia. Šitas miestas man brangus tuo, kad jame – viskas šalia: be tėvo, viena likusi mama, savos gatvės, savas kiemas.

Atsikraustęs čia, siūliau savo darbus ir vieną dieną man pasisekė – Jonavos rajono savivaldybė paprašė nutapyti paveikslą, kurį būtų galima padovanoti Jonavos bibliotekai 85 jubiliejaus proga“, –  pasakojo dailininkas.

Kūrinio vizijos paieškos

G. Kanovičiaus paveikslo koncepcija gimė iš noro sukurti tokį kūrinį, kuris turėtų aiškų ryšį su Jonavos miestu ir biblioteka.

„Kai su savivaldybės atstovais kalbėjomės apie galimą paveikslo vaizdą, man buvo papasakota apie senąją Jonavą, G. Kanovičių, Jonavos romansą. Turiu pripažinti, kad aš nebuvau girdėjęs apie patį G. Kanovičių, bet kai lankiausi savivaldybėje, mačiau jo nuotrauką ant Garbės piliečių sienos. Ji man padarė įspūdį, nes supratau, kad žiūriu į nusipelniusius žmones.

Pradėjau dėliotis kūrinio planą. Tada žinojau tik tiek, kad turiu norą atvaizduoti G. Kanovičių ir kitus, svarbiausius Jonavos miesto atributus. Norėjosi ieškoti prasmės, gylio“, – kalbėjo L. Alekseiko.

Apie kūrybinį procesą

Iki teptukui prisiliečiant prie drobės, L. Alekseiko domėjosi G. Kanovičiaus istorija.

„Varčiau jo knygas, skaičiau apie jo darbus. Fotografavau senamiesčių fragmentus skirtinguose miestuose. Jaučiau, kad šis darbas gali būti didis. Dėl to norėjosi įdėti maksimalias pastangas.

Priėjau prie tokio supratimo, kad reikia perteikti metafizinį vaizdą, kuriame būtų bibliotekos, senamiesčio ir akmenų keliuko fragmentai, apjungti paties G. Kanovičiaus, jo energijos, dvasios, fantomo. Norėjau, kad jis kviestų užeiti ir aplankyti biblioteką iš senamiesčio. Sunku viską apsakyti žodžiais, nes, mano galva, menas nėra nupasakojamas, jo nereikia suprasti, jis – jaučiamas“, – kalbėjo jonavietis.

Atskleidė paslaptį

Vartant G. Kanovičiaus knygas, L. Alekseiko akys užkliuvo už vienos frazės, kurią šiandien galite rasti ir ant jo kūrinio.

 „Svarbiausia bet kokioje kūryboje du šventi dalykai – darbas ir tikėjimas. Taip sakė G. Kanovičius, tokius žodžius galima rasti ir jo kūrinyje. Nieko protingesnio nesu girdėjęs ir aš pats tikiu tuo, pats vadovaujuosi jais grįstu mąstymu. Per gyvenimą buvo visko, bet aš stengiausi tapyti net tada, kai buvo labai sunku. Visada tikėjau, kad jei daug dirbsiu, stengsiuosi, man pasiseks.

Dėl to šią frazę ir užrašiau ant paveikslo. Nors įteikiant jį bibliotekai dalyvavo daug žmonių, užrašo niekas nepamatė. Taigi, šiandien atskleidžiau jums mažytę paslaptį. Jei bandysite užrašą atrasti patys, atskleisiu ir tai, kad ieškotumėte jo šalia rėmo“, – sakė jonavietis.

Vienas svarbiausių kūrinių

L. Alekseiko pripažįsta, kad šis kūrinys jam – be galo svarbus.

 „Gal nuskambės banaliai, bet jo užbaigimas man buvo lyg kūdikio gimimas. Kiekvieno paveikslo perleidimas į kažkieno rankas – džiugi akimirka, bet šis kūrinys man ypatingas. Kodėl? Visų pirma, labai vertinu tai, kad manimi buvo pasitikėta ir ši užduotis buvo perduota man. Antra, jis kabo tokioje vietoje, kurią mato daug žmonių. Aš didžiuojuosi juo, didžiuojuosi galimybe puošti Jonavą, didžiuojuosi būdamas jos bendruomenės dalimi.

Esu nutapęs daugybę paveikslų, bet tik du iš jų man kelia tokius stiprius jausmus – „Šeima“ ir šis“, – teigė menininkas.

Apie įkvėpimo paieškas

Paklaustas apie įkvėpimo paieškas, L. Alekseiko teigia neturintis aiškaus recepto, padedančio atrasti jį.

„Kai pradedi galvoti apie būsimą kūrinį, jauti skirtingas jausmų vaivorykštes, tave lydi skirtingų emocijų kalneliai.

Būna stovi tyloj ar klausai ramios muzikos, dirbi su spalvomis ir sukuri kažkokią įkvepiančią iliuziją. Tai veikia kaip meditacija ar koncentracija, o koncentracija ir yra mano darbų pagrindas –juose vyrauja smulkios ir aiškios detalės.

Visgi, pasakyti, kas yra mano įkvėpimas – sudėtinga. Kodėl? Nes kartais juo tampa metafizinei dalykai, o kartais – paprastas žinojimas, kad jei nori tobulėti ir sukurti kažką naujo, turi imti teptuką ir tapyti“, – kalbėjo L. Alekseiko.

Pokalbio pabaigoje Leonid Alekseiko prasitaria, kad netrukus Jonavai žadą pateikti naują staigmeną – po kelių mėnesių turėtume išvysti dar vieną kūrinį, kuris taip pat bus susijęs su šiuo miestu.