G. Beinoriūtė: „Žemaičių humoro jausmas – neprilygstamas“

„Dar niekada nebuvau patyrusi tokio Velykų minėjimo, koks buvo Pievėnuose. Tačiau šis filmas aprėpia ne tik didžiąją metų šventę ir Žemaitijos kaime šimtmečius minimą velyknakčio tradiciją. Visų pirma, jis – apie simpatiškus ir atvirus mažo kaimelio žmones, turinčius gerą humoro jausmą ir kantriai atliekančius savo pareigas“, – naujausią dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ pristato režisierė Giedrė Beinoriūtė.

Nuo balandžio 11 d. kino teatruose pradedamas rodyti filmas žiūrovus nukels į atokų Žemaitijos kaimą, kurio gyventojai kasmet susiburia paminėti unikalaus velyknakčio. Jo metu visą naktį uniformomis apsirėdę „kareiviai“ bažnyčioje saugo kryžių nuo jį pavogti mėginančių persirengėlių. Niekur kitur Lietuvoje ši tradicija nėra išlikusi. Apie ją raštiškų liudijimų randama dar XIX a., tačiau, tikėtina, kad šis paprotys kilęs iš Viduramžių misterijų.

Neseniai pasibaigusiame Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ išrinktas geriausia lietuviška premjera. Režisierė G. Beinoriūtė papasakojo, kas ją paskatino nuvykti į Pievėnus, kaip pavyko atverti žemaičių širdis, kaip atsirado filmo pavadinimas ir kokia buvo pagrindinių jo herojų – pievėniškių – reakcija, pirmą kartą pamačius filmą.

– Kaip sužinojote apie Pievėnus ir kas ten taip sužavėjo, kad net gimė filmas?

– Apie Velykas Pievėnuose bičiuliai papasakojo prieš gerą dešimtmetį, parodė vaizdo įrašų. Paliko įspūdį, nes atrodė lyg būtų ne Lietuvoje: tos sodrios kareivių uniformų spalvos, ypač daug raudonos. Be to, vien užmetus akį, buvo akivaizdu, kad tradicija tikrai labai sena, tarsi keliautum laiku. Daugelį metų vis nesurasdavau progos ten nuvažiuoti. Tuomet užklupo pandemija, o vėliau sudrebino ir karas. Atsirado daug neapibrėžtumo, sugriuvo įprasta pasaulio tvarka. Pagalvojau, kad galbūt kaime, kuris jau ne vieną šimtmetį tęsia tą pačią jo gyventojams svarbią tradiciją, atrasiu atsakymą, kaip gyventi, būti toliau šiuo keistu laiku.

Taigi 2022 m. pavasarį, artėjant Velykoms, kartu su operatoriumi Mindaugu Survila nuvažiavome patyrinėti, užsukome į sekmadienio šv. Mišias. Eidami po jų nugirdome, kaip giedotojos kalbasi su klebonu apie pasiruošimą Velykoms. Kažkas ištarė: „O, visa konklava susirinko.“ Tai man pasirodė šmaikštu. Supratau, kad šitie žmonės turi humoro jausmą ir norėčiau čia sugrįžti. Velyknaktį ten filmavome po metų.

– Filme ataidi ir naujienos iš karo Ukrainoje. Pranešamos žinios dabar įgauna dar kitokią prasmę, verčia labiau susimąstyti. Ar sąmoningai palikote šias žinias?

– Su M. Survila važiuodami į Pievėnus pirmą kartą, išgirdome apie kolegos Manto Kvedaravičiaus žūtį. Karas nuolat mus lydėjo, buvo neįmanoma jo ignoruoti. Rašydama filmo paraišką, nuo pat pradžių žinojau, kad karo tema privalo filme jaustis vienu ar kitu būdu. Radijo naujienos iš Ukrainos, kurias įrašėme filmuodami 2023 m., šiandien skamba dar aktualiau. Grėsmė niekur nedingo. Gėrio ir blogio kova tęsiasi.

– Filmas ne tik apie patį velyknakčio ritualą, bet ir pasirengimą jam. Kodėl pasirinkote tokią įvykių eigą?

– Norėjau, kad filmo žiūrovai, užuot atvykę į Pievėnus kaip turistai, patys pasijustų velyknakčio dalyviais ar bent jau vietinių pažįstamais ar kaimynais. Dėl to filme supažindinama su vietos gyventojais ir jų pasiruošimu šventei. Taip žiūrovai pajus daugiau artumo vietos gyventojams: „O, aš ją pažįstu! Šita močiutė skalbė pirštines, o šita tvarkė bažnyčią. Šitas veikėjas – iš parduotuvės, o šitas triūbininkas turi du šunis, kurie pritaria jam grojant.“

– Žiūrint filmą atrodo lyg diskutuotume prie vieno stalo kartu su vietinėmis moterimis ar ruoštume lietuvišką mišrainę Velykoms. Kaip pavyko taip arti prieiti ir užmegzti ryšį su pievėniškiais?

– Kaip ir visur, žmonės skirtingai reagavo į mūsų buvimą. Vieni, kaip bendruomenės pirmininkė Ilona, vos mums susipažinus, pasiūlė nakvynę – pas ją snūstelėjome tas kelias nakties valandas filmavimo metu.

Su kitais reikėjo daugiau pastangų. Pavyzdžiui, triūba grojantis Alfonsas gyveno atokiau nuo kaimo ir nebuvo taip paprasta lyg niekur nieko užsukti į svečius. Ypač, kai vietos žmonėms dar nebuvo aišku, ko iš jų norime. Žinojome, kad Alfonsas turi paukščių ūkį. Tad sutarėme, kad pirksime iš jo žąsį. Tiesa, žąsų nebuvo, teko pirkti kalakutą. Gyvą. Taip susidraugavome su vyriausiuoju triūbininku. Taip pat kartu su giedotojomis keliaudavau į šv. Mišias, nemažai valandų su jomis praleisdavau.

Siekiant atverti žmogų, reikia laiko. Tik tuomet, kai asmenys nepastebi kameros, šalia stovinčios komandos, jie gyvena, juokauja, diskutuoja, o iš kasdienės rutinos gimsta nepakartojami ir nuotaikingi pokalbiai, kurių neparašys geriausi scenaristai.

– Pavadinimas skamba didingai. Kaip jis gimė?

– „Sacrum ir profanum“ lietuviškai – „šventybė ir pasaulietiškumas“. Šiuos žodžius pasiskolinau iš religijotyrininko Mircea’os Eliade’s knygos tuo pačiu pavadinimu. Ten jis kalba apie šventybės (ar Dievo) apraiškas mūsų kasdienybėje, apie tai, kad ir nereligingo žmogaus gyvenime pasitaiko akimirkų, kai jis patiria ypatingą, šventą laiką. Tai tapo esminiu filmo raktu.

– Vieni Pievėnų velyknakčio tradiciją vadina karnavalu, kiti – misterija. Kaip ją apibūdintumėte, remdamasi savo patirtimi?

– Tiksliausia būtų sakyti, kad tai – kažkas tarp misterijos ir karnavalo, kur susimaišę skirtingi laikotarpiai ir papročiai. Susimaišę taip, kad sunku atskirti. Tuo ši tradicija ir unikali. Dalyvaudamas Pievėnų velyknaktyje atsiduri tarsi keliuose laiko sluoksniuose vienu metu – dabartyje, praeityje, o gal ir ateityje. Esu tikra, kad jis išliks atmintyje visam gyvenimui.

– Kokia buvo pievėniškių, pirmųjų pamačiusių filmą, reakcija?

– Jaudinausi labiau, nei prieš nacionalinę premjerą Vilniuje, bet viskas pavyko. Jeigu reikėtų vertinti dviem žodžiais, – labai gerai. Filmą žiūrėjo pilnutėlė Tirkšlių kultūros centro salė, kurios bent trečdalį sudarė pievėniškiai. Taip pat suvažiavo žmonės iš aplinkinių kaimų, iš viso Mažeikių krašto, net reikėjo atnešti papildomų kėdžių. Po filmo jie dar ilgai nesiskirstė, buvo daug šiltų žemaitiškų apsikabinimų, kurie pasirodė iškalbingesni už bet kokius žodžius.

Labiausiai įsiminė vieno kunigo atsiliepimas. Jis dėkojo už galimybę filme pamatyti tikrus žmones. Realiame gyvenime visi jaučia pareigą prieš kunigą pasitempti, o čia – filme – jis pagaliau išvydo visus be kaukių. Toks paradoksas – filmas atrodo tikresnis už gyvenimą.

Be to, peržiūroje dar kartą įsitikinau, kad žemaičiai turi ypatingą humoro jausmą. Vienas žmogus per diskusiją žemaitiškai pateikė klausimą, kaip man filmuojant sekėsi rokouties (susikalbėti) su pievėniškiais, ir iškart kažkas iš salės replikavo: „Gal kas nors gali išversti klausimą?“.