Futbolo treneris Pedro Paiva: „Mano tikslas pasilikti čia ilgesniam laikui“

Marijampolės futbolo komandos „Sūduva B“ treneris portugalas Pedro Paiva mėgaujasi gyvenimu Suvalkijos sostinėje ir tikisi, kad savo didžiausius tikslus jam pavyks įgyvendinti būtent čia. „Dabar aš esu Marijampolėje ir dar turiu daug ką įrodyti ir miestui, ir visai organizacijai, tačiau kitas mano tikslas – būti A lygoje, galbūt ne dabar, bet turiu ambicijų likti čia, Marijampolėje, ir siekti savo tikslų su „Sūduva“, nes man čia patinka. Gali pasirodyti, kad esu per jaunas imtis tokių darbų, bet futbole yra daug jaunų, sėkmingų trenerių pavyzdžių. Taip, aš esu jaunas, bet turiu 10 metų patirties šioje srityje ir didžiuojuosi tuo, ką esu pasiekęs, ir tikiu, jog mano laikas dar ateis“, – sako „Sūduvos B“ komandos treneris iš Portugalijos.

– Kokie Jūsų įspūdžiai iš arčiau susipažinus su Marijampole?

– Man čia patinka. Miestas ramus, čia jaučiuosi saugus. Gyvenimas čia paprastas, bet patogus, miestas nėra didelis, todėl nebuvo problemų susiorientuoti, kur kas yra. Ir marijampoliečiai man labai patinka. Kiekvieną kartą, kai einu į parduotuvę, žmonės pasisiūlo padėti. Taigi, labai smagu būti čia. Tiesa, mėgautis miestu man kiek sudėtinga, kadangi gyvenu vienas, nėra draugų, su kuriais galėčiau susitikti ir nuveikti kažką įdomaus. Bet vėlgi, čia nėra minusas nei miestui, nei dar kažkam, tiesiog tokia situacija.

– Koks buvo Jūsų kelias į „Sūduvos“ klubą? Kaip „Sūduva“ Jus rado?

– Jei atvirai, tai buvęs „Sūduvos“ klubo direktorius Karolis Skinkys pažįsta mano agentą ir ieškojo panašaus profilio, kaip aš, specialisto treniruoti „Sūduvos B“ komandą. Idėja šiek tiek skyrėsi nuo to, ką mes turime dabar. Mano lūkesčiai irgi galbūt buvo šiek tiek kitokie, bet kai agentas informavo, kad manimi domisi „Sūduva“, iškart sutikau, nes norėjau čia atvykti. Yra žmonių, kurie nesupranta, kodėl aš čia atvažiavau, yra tokių, kurie galvoja, kad aš čia dėl didelių pinigų, tačiau tai netiesa. Treniruoti „Sūduvos B“ komandos atvykau, nes turiu ambicijų. Dar prieš sulaukiant „Sūduvos“ dėmesio ir pasiūlymo kelerius metus domėjausi, sekiau Lietuvos futbolo lygą. Mano tikslas nuo pat pirmos atvykimo dienos – čia pasilikti ilgesniam laikui.

– Papasakokite apie save, koks esate treneris, ko reikalaujate iš savo žaidėjų?

– Geras klausimas. Mano manymu, norit kažką sužinoti apie trenerį reikia pasikalbėti su žaidėjais. Juolab kad žinau pavyzdžių apie labai garsius trenerius, kurie pasakoja apie save vienaip, bet iš tiesų viskas yra visiškai priešingai.

Aš trenerio karjerą pradėjau labai jaunas, vos 18 metų. Ir dabar dar atrodau labai jaunas, tačiau šioje srityje jau turiu 10 metų patirties. Aš buvau jauniausias portugalas treneris, kuris treniravo profesionalų Portugalijos klubą. Idėja, kurios laikausi aš ir mano komandos, yra paremta taktiniais sprendimais. Mano „arkliukas“ – greiti perėjimai iš gynybos į puolimą ir standartai. Paprastai per savaitę bent vieną dieną stengiuosi skirti standartinėms padėtims aikštėje tobulinti ir dažniausiai tai būna diena prieš varžybas. Taip pat manau, kad viena iš svarbiausių užduočių – užkirsti kelią pavojingiems perdavimams. Nepatinka, kai komanda perlaiko kamuolį pavojingose zonose ir rizikuoja lengvais įvarčiais į savuosius vartus. Žinoma, vienas iš svarbiausių dalykų man – tai ryšys su žaidėjais.

– Ar esate patenkinti savo komandos rezultatais? Kokius tikslus komanda išsikėlė prieš sezoną?

– Jei atvirai, rezultatais nesu patenkintas ir meluočiau, jeigu sakyčiau kitaip. – Aš manau, kad mes turėjome tikrai labai gerų rungtynių, tačiau, pavyzdžiui, pralaimėjome tokioms komandoms, kaip Panevėžio „Ekranas“ ir Vilniaus „Žalgiris C“, nors vaizdo medžiagų analizė aiškiai parodė, kad mūsų komanda žaidė labai gerai. Taigi, rezultatai manęs netenkina, nes manau, kad galime pasirodyti ir dar geriau. O apie komandos tikslus net nežinau, ką pasakyti, nes prieš karantiną viskas buvo numatyta iš esmės kitaip. Mes turėjome žaisti pirmoje lygoje, turbūt būtume pasipildę komandą daugiau žaidėjų, tačiau po karantino kai kuriuos futbolininkus netgi praradome, todėl dabar apie kažkokius tikslus kalbėti yra labai sunku. Mūsų tikslas – kasdien dirbti ir siekti kuo geresnių rezultatų. Dabar būtų sunku iš vaikinų reikalauti, kad privalome būti tarp keturių geriausiųjų, jog patektume į stipresnę lygą. Žinoma, mes to norėtume ir dėl to kovosime, bet aš nenoriu savo vaikinams daryti tokio spaudimo.

– Dabar gyvenate Lietuvoje, ar skiriate laiko lietuvių kalbos lavinimui?

– Lietuvių kalba gana sudėtinga, bet ne tokia sunki, kaip maniau iš pradžių, nes kai kurie žodžiai yra labai lengvai įsimenami. Vis dėlto lietuvių kalbą greitai išmokti labai sunku, nes kai bandau įsiminti lietuvišką žodį, pirmiausia aš jį turiu išsiversti į anglų kalbą, o tuomet dar į portugalų, kad įsisavinčiau žodžio reikšmę. Aš kalbu anglų, ispanų, žinoma, ir portugalų kalbomis, taip pat šiek tiek suprantu prancūziškai, dabar žinau ir kelis lietuviškus žodžius, bet suregzti visą sakinį dar būtų per sudėtinga. Tai yra vienas iš mano tikslų ir, jeigu liksiu ilgesniam laikui, aš tikrai išmoksiu ne tik kelis žodžius, bet ir kalbėti visais sakiniais.

– Kaip Jūs leidžiate savo laisvalaikį?

– Laisvalaikis Marijampolėje skiriasi nuo to, ką aš mėgstu veikti Portugalijoje. Ten aš stengiuosi laisvą laiką praleisti kuo įdomiau, nes manau, kad laisvas laikas yra skirtas pamatyti kažką naujo. Savo gimtinėje mėgstu keliauti ir lankyti įvairiausius paplūdimius, leisti vakarus su draugais, užsikurti BBQ ir mėgautis maistu. O čia viskas kitaip, čia mano laisvas laikas galėtų priminti kalėjimą su keturiomis sienomis, juokauju, žinoma. Stengiuosi aplankyti įvairias kavines, bet reziumė – viskas tas pats, tik skirtingi žmonės, tad kartais jaučiuosi atskirtas nuo pasaulio.

Iš tiesų galiu sakyti, kad visą mano laiką užima futbolas ir tik futbolas. Kažkas galėtų sudvejoti, teigdamas, kad trenerio darbas yra tik dviejų valandų treniruotė per dieną, tačiau tai nėra tiesa. Taip, tai nėra įprastas aštuonių valandų darbas, bet gali būti, kad jam reikia skirti ir dvylika valandų. Savo laisvą laiką skiriu apmąstymams, kaip dar geriau paruošti komandą, ką, galbūt, reikėtų taisyti žaidime.

– Ar galėtumėte papasakoti, kuo skiriasi Lietuvos ir gimtosios Portugalijos žmonės?

– Kai pasakiau savo artimiesiems, kad vyksiu į Lietuvą, jie mane palaikė bepročiu, sakydami, jog lietuviai yra labai susikaustę, uždari, bet atvažiavęs įsitikinau, kad tai netiesa. Taip pat girdėjau nemalonių atsiliepimų, kad Lietuvos žmonės išgėrę yra linkę muštis ir veltis į konfliktus, bet, mano nuomone, tai tik kalbos, nes man to neteko matyti ar patirti. Man visi čia yra labai draugiški ir paslaugūs.

Jei kalbėtume apie skirtumus, tai turbūt didžiausias skirtumas, kurį pastebiu, yra pats futbolas, nes Lietuva yra labiau krepšinio šalis nei futbolo. Portugalijoje bent kelis žodžius ištarti mokantis kūdikis, paklaustas, ką jis mėgsta, visada atsakys: „Futbolą!“. Apskritai Portugalijoje, kur tik pažvelgsi ar nuvyksi, viskas yra susieję su futbolu. Mano nuomone, ir Lietuvoje požiūris turėtų keistis, žmonės privalo patikėti, kad viskas gali būti geriau. Šiuo metu įžvelgiu didelį nusistatymą futbolo adresu ir dažnai girdžiu, kad tai pakeisti neįmanoma, tiesiog nepavyks. Vis dėlto aš linkęs manyti, kad situacija turi keistis, kad reikia daugiau tikėti ir dirbti tikint, jog viskas gali būti daug geriau.

Gyvendamas Lietuvoje atkreipiau dėmesį į dar vieną dalyką – kad pas jus labai daug jaunų porų ir kad santykius žmonės pradeda kurti labai jauni, todėl man lietuviai atrodo šeimos žmonės. Nenoriu, kad suprastumėte neteisingai, bet Portugalijoje nėra priimta taip anksti kurti šeimas. Portugalai labiau mėgsta tiesiog leisti laiką draugų kompanijose.

– Ir paskutinis klausimas – kokia Jūsų, kaip trenerio, svajonė?

– Aš neturiu didelių svajonių, kadangi futbolo pasaulis kartais gali būti ir labai neteisingas. Savo svajonei realizuoti šioje sporto šakoje kartais gali ir nepakakti to, kad esi geriausias. Futbolas – tai kartu ir verslas, ir labai svarbu atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Tad aš nesivaikau svajonių, bet stengiuosi sau užsibrėžti tikslus, kuriuos įgyvendinęs siekiu kitų tikslų.

– Dėkoju už pokalbį ir vis dėlto linkiu įgyvendinti ne tik užsibrėžtus tikslus, bet ir bent vieną svajonę.

Vytauto KURALAVIČIAUS nuotraukos