Fotomenininkė Normantė Ribokaitė: „Į jokią kitą pasaulio vietą Dusetų nekeisčiau!“

2019 metų Zarasų rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija skirta dusetiškei fotomenininkei, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos darbuotojai, parodų kuratorei Normantei Ribokaitei už „Zarasų krašto garsinimą Pasauliniuose fotografijos konkursuose ir aukščiausius apdovanojimus juose, už kūrybinį savitumą, meilę gimtam Dusetų kraštui ir jo kultūrinio identiteto sklaidą“. N. Ribokaitei Garbės raštą įteikė Zarasų rajono savivaldybės kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas Arnoldas Abramavičius bei Zarasų meras Nikolajus Gusevas Zarasuose, ten vykusiame Vasario 16 d. šventiniame minėjime, vėliau laureatę Dusetų seniūnas S. Kėblys iškilmingai pasveikino ir Dusetų kultūros centre.

Per dvidešimt kūrybinės veiklos metų dusetiškės darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio parodose. Fotografijos meno entuziastės darbai buvo įvertinti medaliais, diplomais ir prizais.

Normantės, kaip fotomenininkės, debiutas įvyko 1995 m. laikraštyje „Zarasų kraštas“ paskelbtame konkurse ,,Mūsų dienos: šventės ir kasdienybė“. Jaunoji menininkė buvo apdovanota paskatinamuoju prizu. Pasiekimų užsienyje pradžia - 1999-ieji. Tuomet 28-ojoje kasmetinėje lietuvių fotografijos parodoje „Pavasaris. Rytas. Kūdikystė. Jaunystė“ Čikagoje (JAV), M.K. Čiurlionio galerijoje ji jaunesniųjų fotografų grupėje laimėjo pirmąją vietą už fotografijų seriją ,,Jaunieji draugai“. Jau tada Normantė buvo sudalyvavusi daugiau nei 30 parodų ir 28 foto konkursuose, iš kurių 20-yje buvo paskelbta laureate, prizininke bei nugalėtoja! Pirmąjį svarų tarptautinį laimėjimą 2011 m. konkurse „Japonijos tarptautinis fotografijos salonas“ aukso medalį fotomenininkė laimėjo už žirgų nuotrauką „Porelė“.

Normantė Ribokaitė gerai žinoma mūsų rajono gyventojams, jos meninės nuotraukos skatina žmonių susižavėjimą Zarasų kraštu. Nuotraukos spausdinamos leidiniuose apie Zarasų rajoną, Dusetų kraštą. Fotomenininkė aktyviai dalyvauja Kultūros centro Dusetų dailės galerijos rengiamose parodose, ir pati kartas nuo karto palepina savo kūrybos gerbėjus personalinėmis parodomis. Pastaraisiais metais ji vis dažniau kviečiama dalyvauti tarptautiniuose fotografijos konkursuose kaip vertinimo komisijų narė, o neseniai pasiekė dar viena maloni staigmena – ji pakviesta pirmininkauti Kroatijoje vyksiančiame fotografijų konkurse.

Kaip sutikai žinią, kad tapai šių metų Kultūros ir meno premijos laureate?
Buvau nustebusi ir negalėjau patikėti, kad ši premija atiteko man... Apie tai, kad buvo pateikta mano kandidatūra, nieko nežinojau, o ir mano bendradarbiai tylėjo, neprasitarė, nors jau žinojo apie apdovanojimą keletą dienų prieš tai paskelbiant. Šią žinią pranešė Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, likus dienai iki Vasario 16 – osios šventės. Labai džiugu, kad mano indėlis į Zarasų krašto, Lietuvos garsinimą visgi buvo pastebėtas ir įvertintas.

Kokie pastarųjų metų laimėjimai ir įvertinimai tau pačiai yra svarbūs?
2018 m. kaip niekada buvo labai dosnūs tiek apdovanojimais, tiek pakvietimais dirbti žiuri nare tarptautiniuose konkursuose. Suskaičiavau, kad praeitais metais mano sąrašas padidėjo iki 165 įvairiausių apdovanojimų, iš jų 74 medaliai (37 auksinių, 20 sidabrinių, 17 bronzinių), diplomai, juostelės ir kiti apdovanojimai. Iš tarptautinės parodos „5th International Salon Shadow 2018“ ( Belgradas, Serbija) atkeliavo pagrindinis apdovanojimas - „SALON GRAND PRIX AWARD“, kuris skiriamas geriausiam parodos autoriui. Taip pat džiugios žinios pasiekė ir iš parodos 2nd International Salon of Photography „CANVAS 2018“ (Kotor, Juodkalnija), 4th International Salon of Photography „VICTORY 2019“ (Kotor, Juodkalnija), 1st International circuit of Photography „BOKA BAY 2019“ (Čačak, Serbija) – buvau apdovanota FIAP BLUE BADGE ženkliukais kaip geriausias parodos autorius. Tokie įvertinimai fotografus aplanko gana retai, todėl labai džiaugiuosi, kad esu ne tik pastebėta, bet ir garbingai įvertinta.

O koks bendras medalių skaičius?
Paskaičiavau, kad turiu 162 medalius: 88 auksinius, 34 sidabrinius, 40 bronzinius. Tik norisi pasakyti, kad tie medaliai nekrenta kaip iš gausybės rago, reikia padirbėti – konkursuose dalyvauja tūkstančiai žmonių, konkurencija milžiniška. Labai daug dalyvių iš Azijos šalių – Kinijos, Indijos, kitų. Todėl ypatingai džiugu, kad mano kuklios nuotraukos, kuriose daugiausiai atsispindi mūsų krašto gamta, žmonės, taip sėkmingai varžosi su egzotiškais vaizdais iš tolimiausių pasaulio kampelių.

Ar tai brangus malonumas?
Taip, beveik visuose konkursuose reikia susimokėti startinį dalyvio mokestį, o iš surinktų pinigų organizatoriai rengia parodas, leidžia katalogus, steigia apdovanojimus.

Pernai skridai į Niujorką, kokie įspūdžiai iš ten?
Puikūs! Likimui esu labai dėkinga, kad turėjau galimybę aplankyti šias „betonines džiungles“. Esu labai dėkinga ir tarptautinio konkurso „NYC Exhibition New York-Manhattan“ organizatoriui Goranui Michaeliui Veljičiui ir Zoranui Djordevičiui, su kuriuo ir vykome iš Serbijos į Niujorką dirbti konkurso komisijoje. Nenusakomi jausmai aplanko būnant Niujorke... Daug šurmulio, veiksmo, žmonių, vaizdų, spalvų ir garsų, visko labai daug! Tačiau ten gyventi tikrai nenorėčiau, tiesiog pasimesčiau tokiame intensyviame miesto gyvenime. Grįžus vėl iš naujo stipriai pajutau, kokią ramybę, gamtos grožį turime gimtose Dusetose ir kaip dažnai to neįvertiname! Kelionės iš tiesų labai į naudą šiuo požiūriu. Į jokią kitą pasaulio vietą Dusetų nekeisčiau!

Kokie tolimesni darbai, sumanymai?
Smagu, kad vis dažniau esu kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri - ne dažnam fotografui tenka tokia misija. Pernai metais teko sudalyvauti penkiose tarptautinių konkursų komisijose: „NYC Exhibition New York-Manhattan“ Niujorke; „SHADOW HUNTER CIRCUIT 2018“ bei „GRAND PHOTO SALON BOSNIA 2018“ Photo club Infinity, Doboj, Bosnijoje ir Hercegovinoje; „BROOKLYN 2018“ir „PhotOlympic 2018“Niujorke.

Šiais metais, kiek jau žinau, esu pakviesta į Belgradą Serbijoje, Doboj ir Derventą Bosnijoje ir Hercegovinoje, Palangą Lietuvoje ir į Krk Kroatijoje. Kroatijoje teks būti žiuri pirmininke. Kelionės brangios, tad nuotraukų vertinimas vyks nuotoliniu būdu, o štai į Palangą planuoju važiuoti – atstumai Lietuvoje labai susitraukė, pakeliavus po pasaulį.
Užmegztos tarptautinės pažintys padeda ir mano tiesioginiame kuratorės darbe – atsiranda vis daugiau užsieniečių, ne tik žinančių, kur yra Lietuva, Dusetos, bet ir norinčių sudalyvauti mūsų dailės galerijos rengiamose parodose, daryti pas mus savo kūrybos parodas. Viena tokia fotografijos paroda jau suplanuota šiems metams. Ir mūsų menininkai galėtų vykti su savo darbais kad ir į tą pačią Serbiją, ar net Niujorką, būtume priimti, tačiau puikiai žinome – viskas kainuoja...

Kaip tave, lietuvaitę, priima svečiose šalyse? Kaip susikalbate?
Mūsų ir Balkanų šalių žmonių mentalitetas, požiūris į fotografiją yra labai panašūs, tad sunku nebūna. Jie, kaip ir mes, labai vertina klasikinę fotografiją. Kažkiek pramokau serbų kalbą, bandome kalbėtis ir angliškai, rusiškai. Daug padeda šiuolaikinės technologijos – kiekvienas išmanus telefonas turi vertimo programėlę. Kolegos fotografai visada svetingai priima, surengia pažintines išvykas po savo šalį, turėjau galimybę sudalyvauti ir bendrame fotografijos plenere kaimiškoje vietovėje. Buvo labai įdomu pamatyti tenykščių žmonių gyvenimą iš arčiau. Serbija turi turtingą istorinę praeitį, nuostabią gamtą.

Kokios tavo pačios nuotraukos tau arčiausiai širdies?
Turiu jų keletą. Mylimiausias peizažas „Rytas“, iš serijos su paukščiais - „Garsiau“, „Ankstų rytą“, keletas fotografijų su portretais, iš architektūros - „Aukštyn 3“, iš aktų serijos „Namie“ bei ypač daug kartų apdovanota „Namų šeimininkė“. O ir apskritai, visas jas myliu, kurios sukiojasi po pasaulį.

Ką dar norėtum nufotografuoti?
Norų ir minčių yra visokiausių... Žiemos ir pavasario metu vis dažniau pasižiūriu į žemę, ledą, vandenį, nes gamta tokių dalykų sudėlioja, kad kartais negali atsistebėti. Ir iš to, ką jau turiu, galiu dėlioti visą seriją. Ateina pavasario rūkai su visu savo grožiu, turiu noro grįžti ir prie jų, ir prie paukščių pavasarinių pasiskraidymų virš Sartų. Juk visada norisi pagauti tai, ko dar nesu mačiusi ar užfiksavusi. Gyvenu laukimu ir viltimi pagauti/sugauti dar niekada nepagautą...

Ačiū už atsakymus.

Palinkėkim Normantei pasiekti fotografijos pasaulyje dar didesnių viršukalnių, nuo kurių matytųsi ir aukščiausi pasaulio dangoraižiai, ir paukščiai, skraidantys virš rūkais apsigobusio gimtųjų Sartų ežero, ir dar daug nepatirtų regėjimų bei žavingų akimirkų, kurias meistriškai sustabdys talentingos fotomenininkės žvilgsnis.

Vilija Visockienė