Fotografijų parodoje – tremtinių veidai ir likimai

Trečiadienį Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje atidaryta fotografijų paroda „Sibiro portretai“. Joje eksponuojamų nuotraukų autorius – šalyje gerai žinomas Gintautas Alekna – teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys.

Nuotraukose užfiksuoti ir įamžinti Sibire gyvenančių, gyvenusių tautiečių portretai, buitis ir išskirtinės jų gyvenimo istorijos. Pristatydamas parodą autorius trumpai papasakojo apie kiekvieną nuotrauką ir joje įamžintus žmones.
Ši paroda – lyg įžanga į šiandien Lietuvoje minimą Gedulo ir vilties dieną.

Rengė ekspedicijas

G. Alekna surengė per 50 ekspedicijų į Rusiją ir dvi į Kazachstaną. Jų metu lankė vietas, į kurias buvo ištremti lietuviai, kalbino išlikusius gyvus, tremties siaubus išgyvenusius tremtinius. Ekspedicijų metu mažeikiškis tvarkė ir identifikavo kapus, kuriuose palaidoti tautiečiai.
Per daugelį metų šių ekspedicijų iniciatorius sukaupė nemažai įvairios medžiagos – nuotraukų, vaizdo įrašų, kapaviečių, kuriose palaidoti lietuviai tremtiniai, koordinačių. 
Iki šiol G. Alekna įprastai organizuodavo nuotraukų parodas iš ekspedicijų, kuriose užfiksuotos tremties vietos, gyvenvietės, kapai, kryžiai. O žmonės – tremtiniai – lyg ir likdavo nuošalyje. 

Sulaukdavo klausimų

Parodos „Sibiro portretai“ autorius pasakojo, kad iki šiol dažnai sulaukdavo klausimų, kodėl fotografijų parodose retai kur nuotraukose būdavo galima pamatyti pačius tremtinius. 
„Seniai kirbėjo mintis surengti žmonių, tremtinių portretų, užfiksuotų per ekspedicijas, parodą. Tai įgyvendinti pavyko tik dabar, gavus finansavimą“, – kalbėjo G. Alekna. 
Pasak jo, prie parodos surengimo ir idėjų įgyvendinimo labai prisidėjo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė, laikinai vykdanti skyriaus vedėjo funkcijas, Rūta Končiutė-Mačiulienė. Finansavimas buvo gautas padedant Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriui. 

Atrinko iš didžiulio kiekio 

G. Alekna, kalbėdamas su „Santarve“, sakė, kad nuotraukų, kuriose įamžinti tremtiniai, yra begalė, bet į parodą buvo atrinktos tik 22 įdomesnės, savo istoriją turinčios fotografijos.
Parodoje daugiausia eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti vyresnio amžiaus žmonės. Keliose nuotraukose – ir vaikai, tačiau jie – ne lietuviai. 

„Tiesiog norėjosi parodyti, kaip Rusijoje, Sibire tuo metu, prieš penkiolika ir daugiau metų, gyveno suaugusieji ir vaikai. Be to, nuotraukos su vaikais – gana žaismingos“, – pasakojo mažeikiškis.

Susibičiuliavo ilgam

Keliautojas teigė, kad daug tremties vietose gyvenusių žmonių, tremtinių atsisakydavo filmuotis ir fotografuotis. Jie įvardydavo pačias įvairiausias priežastis – tai negražiai atrodo, tai ne taip apsirengę, kiti sakė esantys per seni fotografijoms. 
G. Aleknos teigimu, yra įamžinta gal tik apie 60 proc. tremtinių, kuriuos jam teko sutikti ekspedicijų metu. Be to, laikas daro savo, ir šiuo metu daugelio nuotraukose įamžintų žmonių jau nebėra tarp gyvųjų. 

Vienas jų – Petras Lukšaitis, įamžintas prie bičių avilio. Išėjęs į pensiją šis tremtinys susidomėjo bitininkyste ir pradėjo auginti bites. 
„Su Petru ir jo žmona Aldona susipažinome dar 1989 metais, vienos iš ekspedicijų metu. Daugelį metų su jais bendravome, ir vos tik pasitaikydavo proga, visada su ekspedicijų dalyviais pas juos užsukdavome. Ši sutuoktinių pora išskirtinė tuo, kad abu lietuviai. Tai labai retai pasitaikantis dalykas, nes dažniausiai tremtyje poroje tik vienas būdavo iš Lietuvos, o kitas – jau kitos tautybės“, – pasakojo G. Alekna. 

Išskirtiniai prisiminimai 

Pristatydamas parodą G. Alekna susirinkusiesiems parodė A. Lukšaitienės jam ranka, sklandžia lietuvių kalba rašytą laišką.
„Laiškas surašytas dailiai ir beveik be klaidų. Tas labiausiai ir stebina, nes rašiusi moteris baigė turbūt vos keturias klases ir daugelį metų gyveno Rusijoje. Tačiau, nepaisant visko, nepamiršo lietuvių kalbos. Kiek teko su ja bendrauti, galima suprasti, kad jie lietuviškai geriau rašo nei kalba“, – savo pastebėjimais pasidalijo G. Alekna. 

Kaip dar vieną išskirtinę nuotrauką parodos autorius įvardijo tą, kurioje užfiksuota medinė Marijos skulptūra ir ją prižiūrintys žmonės. Pasak fotografo, ši skulptūra dabar yra Vilniaus arkikatedroje. 

„Skulptūra dešimtmečius stovėjo prie tremtinių kapų. Ji buvo labai aukšto meninio lygio, tik baisiai suniokota laiko. Žmonės ją saugojo ir bandė tvarkyti kaip sugebėjo. Kol galiausiai buvo nutarta ją vežti į Lietuvą ir restauruoti“, – kalbėjo nuotraukų autorius.

Pirmųjų tremtinių sutikdavo retai

Susirinkusiesiems į parodos atidarymą G. Alekna papasakojo ir daugiau nuotraukose užfiksuotų herojų istorijų – kur jie gimė, kada ir kur buvo ištremti ir koks jų tolimesnis likimas. 

Fotografijų autorius prisiminė, kad jam ekspedicijų į Rusiją metu labai retai kada tekdavo sutikti tremtinių iš pirmosios Lietuvos gyventojų bangos, kurie į tolimąją Rusiją, Sibirą ištremti 1941 metais. Šie metai ypač aktualūs šiandien, kai Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną.
„Net žmonių kapų nepavyko identifikuoti iš tų metų trėmimo, nes išlikę tik kauburėliai, be jokių ženklų, net kryželių nebuvo. O gyvą tremties liudininką buvo išties sunku sutikti, tai tik parodo, kad buvo be galo sunkūs laikai. Vyko karas. Maisto trūko ir patiems rusams, vietiniams gyventojams, o ką kalbėti apie tremtinius“, – savo įspūdžiais dalijosi G. Alekna. 

Viltys ir likimai

Parodos autorius prisiminė, kad per ekspedicijas teko sutikti įvairių tautiečių tremtinių. Vieni sunkiai vertėsi, vos sudūrė galą su galu, kiti tiesiog prasigėrė. Tačiau buvo ir tokių, kurie sugebėjo įsitvirtinti ir net pradėti savo verslą. Apie vieną tokių tremtinių – Petrą Žilinską G. Alekna sukūrė dokumentinį filmą, kurį pristatė fotografijų parodos atidarymo metu. Lietuvio sukurtas verslas – užeiga, viešbutis, augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis – yra gerai žinomas vienoje Rusijos sričių, tautiečių tremties vietų. 

Pasak G. Aleknos, buvo ir tokių tremtinių, kurie po ilgų metų Rusijoje grįžo į Lietuvą, bet jiems nepavyko čia įsitvirtinti. Kur kas paprasčiau būdavo vyresnio amžiaus lietuviams, sugrįžusiems į gimtąją šalį. Jie buvo jau pensininkai, dirbti nereikėjo. O kartu su jais grįžusiems vaikams ar anūkams jau būdavo kur kas sunkiau. Dažnas, Lietuvoje neradęs darbo, gyvenamosios vietos, buvo priverstas grįžti atgal į Rusiją.