Fotografijų parodoje Kernavėje – sustabdytos akimirkos per jaunos ukrainietės objektyvą

Penktadienį, sausio 17 d., Širvintų kultūros centro Kernavės filiale atidaryta ukrainietės Irynos Hoisos fotografijų paroda. Parodos autorės nuotraukose užfiksuotos vaikų kasdienybės akimirkos iš savanorystės metų Širvintų „Tėkmės“ mokyklos bendruomenėje. Paroda lankytojams atvira iki 2020 m. vasario 16 d.

Savanoriaudama mokykloje Iryna supažindino čia dirbančius žmones su savo šalies kultūra ir tradicijomis, sužinojo daug apie Lietuvą, Širvintų kraštą bei nuoširdžiai pamilo kasdien į mokyklą atkeliaujančius vaikus. Pakalbinome ir savo įspūdžiais bei patirtimis paprašėmė pasidalinti pačią parodos autorę.

– Iryna, papasakok apie save. Iš kur atvykai? Ką veiki gyvenime? Kokie tavo pomėgiai?

– Atvykau iš Ukrainos šiaurės, Černigovo miesto. Paprastai, kai manęs kas nors teiraujasi, iš kurio miesto esu kilusi, dažniausiai tikisi išgirsti, kad iš Kijevo ar Lvovo. Atsakydama, kad esu iš Černigovo, ko gero, aš bent jau taip populiarinu savo gimtąjį miestą. (Juokiasi). Man – 23-eji. Beje, Lietuvoje savo gimimo dieną švenčiau net du kartus. Kadangi mano laimingas skaičius yra 3, tikiuosi ir trečiosios šventės.

Iki atvykdama į Lietuvą, mažame Nežino miestelyje studijavau vokiečių filologijos magistrantūros pakopoje. Šis miestelis garsėja konservų gaminiais, kurie eksportuojami į įvairias pasaulio šalis. Aš tikrai didžiuojuosi šiuo miesteliu.

Kuo aš užsiimu? Aš vis dar ieškau savęs. Tačiau esu tikra, jog darbas su vaikais ir filologija yra tai, su kuo norėčiau susieti savo gyvenimą. O štai mano pomėgiai yra be galo skirtingi. Dievinu keliauti – esu aplankiusi jau 21 šalį ir neketinu sustoti! (Šypsosi) Didžiausia mano aistra – keliauti autostopu. Ko gero daugelis Širvintų gyventojų dažnai yra mane matę, stabdančią pakeleivingus automobilius. Tai puikus būdas susipažinti ir pažinti žmones.

Man taip pat labai patinka važinėtis dviračiu, šokti, praktikuoti jogą, skambinti gitara, bėgioti, fotografuoti (taip pat ir su „Zenit“ fotoaparatais), mėgstu rankdarbius, siųsti atvirukus, skanauti sūrius, bet didžiausia mano aistra yra MUZIKA. Ji lydi mane nuolat, muziką visada susieju su ypatingais ir asmeniškais išgyvenimais… Tiesiog negaliu be jos gyventi.

– Kokie vėjai atpūtė tave į Lietuvą, į Širvintas? Kaip čia atvykai? Ką čia veiki?

– Į Lietuvą atvykau kaip savanorė pagal „Erasmus+“ programą, kurią organizuoja Europos savanorių tarnyba (ang. European Volunteer Service, EVS). Savanorystei Lietuvą pasirinkau vieneriems metams. Pagrindinė mano veikla „Tėkmės“ mokykloje – mokyti anglų kalbos pradinių klasių mokinius, bet stengiausi prisidėti visur, kur tik prireikė pagalbos, visose mokyklos ir darželio gyvenimo situacijose.

– Ar tau patinka Lietuvoje? Kokie tavo įspūdžiai apie šalį, jos žmones, kultūrą?

– Man čia labai patinka. Jei būtų kitaip, mano ir pėdos jau būtų ataušusios. (Šypsosi) Manau, pasirinkau Lietuvą, nes pasijutau čia jaukiai, kaip namuose. Tad ir kultūrinis šokas manęs neištiko: juk panašus ir klimatas, ir gamta, su daugeliu galima susikalbėti rusų kalba. Kai susipažįstu su naujais žmonėmis ir jie manęs teiraujasi, iš kur atvykau, dažnai išgirstu: „O taip, Ukraina! Man patinka Ukraina, esu ten buvęs. Mes palaikome jūsų šalį.“ Tai gražiausi ir nuoširdžiausi žodžiai mano girdėti iš užsieniečių. Žinojau, kad Lietuva ir Ukraina palaiko draugiškus ryšius, bet čia aš tai iš tiesų pajutau.

– O Širvintos? Kaip čia jauteisi?

– Širvintos – žavus miestelis. Kai ruošiausi čia atvykti, pasidomėjau, kur teks praleisti artimiausius metus. Man pakako žinoti, kad Širvintos yra netoli sostinės, jokių kitų lūkesčių dėl Širvintų nepuoselėjau. Kai atvykau, pamilau šį miestelį ir tebemyliu! Jokios skubos, spūsčių, viešojo transporto, upė, miškai, ramybė… Visus metus važinėjau dviračiu po apylinkes ir tiesiog mėgavausi. Labiausiai nustebino tai, kaip greitai Širvintos išaugo ir išgražėjo vos per metus. Tikrai džiaugiuosi, kad šiuos metus gyvenau būtent čia.

– Kaip susidomėjai savanoryste? Kodėl nusprendei savanoriauti mokykloje?

– Pradėjau savanoriauti dar studijų metais. Jaučiausi labai laiminga, galėdama būti naudinga, pažinti žmones, įgyti naujų patirčių. Gavusi diplomą, ketinau dalyvauti EVS programoje. Žinojau, kad norėčiau dirbti su vaikais ar jaunimu. Kai apsisprendžiau, man nekilo jokių abejonių, tad kruopščiai ruošiausi pokalbiui ir štai – aš čia.

– Kokie tavo įspūdžiai Širvintų „Tėkmės“ mokykloje? Ar įgijai ieškotos ir tau svarbios patirties?

– Vos tik čia įkėliau koją, supratau, kaip stipriai „Tėkmės“ mokykla skiriasi nuo kitų, įprastų, mokyklų. Vaikai čia tokie laisvi. Nuo pat pirmos dienos pasijutau tapusi didelės šeimos dalimi. Mano tikslas buvo įgyti naujų patirčių kaip mokytojai, įsigilinti į vaikų elgesį, išmokti naujų mokymo metodų ir, manau, aš visa tai gavau su kaupu.

– Žinau, kad netrukus išvyksi atgal į Ukrainą. Ko labiausiai tau trūks iš „Tėkmės“ mokyklos, ko pasiilgsi Širvintose, Lietuvoje?

– Aš labai pasiilgsiu gyvenimo Lietuvoje. Labiausiai – dėl vaikų ir visos bendruomenės, pasiilgsiu vakaronių ir kelionės į Nidą. Ilgėsiuos kelionių autostopu po Lietuvą, laisvalaikio žaviajame Vilniuje, naujųjų draugų. Dėkoju Širvintoms už galimybę pabūti pačiai su savimi ir susidėlioti savo mintis.

– Pakalbėkime apie fotografiją. Kodėl ja susidomėjai? Ar seniai fotografuoji?

– Negalėčiau išskirti konkretaus momento, kada pradėjau fotografuoti. Bet aš puikiai prisimenu, kaip maždaug prieš 7 metus pasiėmiau tėvų „Zenitą“, įdėjau juostelę ir pradėjau jį nešiotis visur, pyškinau viską iš eilės. Man labai patiko pats procesas – pagauti puikiausią akimirką. Kai kurias nuotraukas įkėliau į internetą, daugeliui jos patiko, ir netrukus mane užgriuvo prašymai rengti fotosesijas. Tai visada buvo artimiausias širdžiai hobis, teikęs daugiausia malonumo, ir – svarbiausia – sulaukęs daug pagyrų iš mano draugų ir šeimos narių. (Šypsosi)

– Kas fotografijoje tave labiausiai įkvepia ir ką labiausiai patinka fotografuoti? Kodėl?

– Gal ir atrodo keista, labiausiai mane įkvepia situacijos. Ir tai nutinka kaip tik tuomet, kai aš laikau savo fotoaparatą, – tarsi nuojauta, kad štai dabar ir bus ta tinkamiausia akimirka. Mane labai įkvepia žmonės. Pamenu, Kijeve pastebėjau jaunavedžių porą, einančią per parką. Aš paklausiau, ar galiu juos nufotografuoti. Nesikuklinsiu – tai iki šiol yra viena geriausių mano nuotraukų. Taigi, kartais aš pripuolu prie žmonių tiesiog gatvėje, tad saugokitės!

– Kodėl šios parodos tema – vaikai?

– Kai tave supa tiek daug žavių būtybių, kaip jos gali neįkvėpti?

– Kokie tavo artimiausi planai ir ką ketini veikti sugrįžusi į Ukrainą?

– Norėčiau pasakyti, kad puikiausiai žinau savo ateities planus, tačiau tai būtų netiesa. Manau, nėra nė vieno jauno žmogaus, kuris būtų tuo visiškai tikras, – juk tai pats tinkamiausias laikas ieškoti savęs, išbandyti save, pažinti pasaulį, patirti, neužsibūti. Nenoriu savęs įrėminti vienu konkrečiu atsakymu. Seksiu paskui savo svajones, ir jums visiems norėčiau palinkėti to paties. (Šypsosi)

– Iryna, ačiū tau už gražius metus drauge. Sėkmės tau gaudant savo svajones!

Parengė Širvintų „Tėkmės“ mokykla