Fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“

Vasario 2 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“. Fotografas kviečia pasidairyti po Lietuvos piliakalnių apsuptis ir pajusti nuotolį keliomis skirtingomis prasmėmis.

Pirmiausia, visa spalvinė aplinka, nuotaika, nekeičiant esamos situacijos, nedarant jokios papildomos ekspozicinės invazijos. Aplinka mus pasitinka tiesiogine fizine ir perkeltine, estetine-technologine prasmėmis, kaip perteklinga daugybės skirtingų sluoksnių raiška. Autorius savo ekspresijai, vizualinei klausai sustiprinti naudoja subtilų fotografinio montažo principą. Toks vizualinis principas išsaugo, išlaiko visas iškilusias, virš istorinių vietovių pakibusias prasmines plotmes. Aitrios ir visai blyškios piliakalnio spalvos asocijuojasi su mūsų keliasluoksne atmintimi, kur geografinė raiška susipina su metafizine, etine, religine ir kultūrine.

Montažo principas, kaip autorinė fotografo mintis, liudija ir kitus dalykus. Vizualioji ir mentalinė sąmonė taip pat yra keliasluoksnė, save sutalpinanti ir veikianti keliais skirtingais registrais. Montažas sąmonės lygmenyje, tokio vizualinio mąstymo plotmėse, – tai mitinės, maginės, sensorinės, mokslinės, racionalios ir iracionalios sąmonės junginys. Istorinis-archeologinis piliakalnių nuotolis, fizinė ir metafizinė distancija mums primena ir sluoksniuotos užmaršties sklaidą.

Bene svarbiausias akcentas tokioje raiškoje vis tik yra susijęs su modernia mediacija. Tai yra modernios fotografinės laikmenos klausimas. Ji suprantama kaip tai, kas atvaizdą sutalpina, jį paverčia vaizdžia ir takia terpe. Tokiu būdu fotografas tarsi atvirkštiniu principu subtiliai gręžiasi į drobę kaip tapybinę laikmeną.

Ant drobės nugulęs atvaizdas, sinkretinio vaizdo perkėla, yra daugialypis priminimas. Priminimas apie tapybos ir fotografijos polemiką – tai integralaus istorinės-kultūrinės atminties saugojimo pri(si)minimas. Drobė, kaip fotografijos laikmena, mūsų žvilgsnį įpina į savo turimą vizualinį ritmą. Norint jį pajausti, dera detaliau ir ilgiau sustoti ties konkretaus atvaizdo visuma, pabandyti atotrūkio ir artėjimo, žingsnio ir žvilgsnio principu rasti spalvos pokytį. Perkeltine prasme tokio ritmo suradimas yra savo santykio su istorija radimas. Tokia autorinė mediacija mus skatina ieškoti išsamesnių vizualinės būties apraiškų.

Būtsargiai – tai mūsų istorinės minties bei atminties, būties apsupties, istorinės steigties sargai. Būtsargiai geografiniu, istoriniu, kultūriniu maršrutu primena regimąją atmintį. Dar plačiau į tokią steigtį žiūrint ryškėja kita užuomina.

Daugiasluoksnis sklaidos modelis, spalvų galios raiška – tai istorijos ir būties užuomina, čia suprantama kaip išplėstinė nuoroda į gilųjį ir lėtąjį laiką. Fotografija, įtraukianti į ekspozicinio artėjimo ir artinimo procedūrą, pasiūlo minėtuose atminties sluoksniuose ieškoti atminties raiškos. Gilusis laikas – ne tik geologinė, geomorfinė, bet ir gerokai platesnė pirminio medialumo susidarymo ir modernių medijų gimimo raiška.

Pats gilusis fotografinis laikas – tai suvokimo gelmė, suvokinių, vizijų, įžvalgų sluoksniai. O lėtasis laikas – gilinimosi, pajautos, jautros. Ilga vizualinė kelionė po Būtsargius, po tokias atminties vietoves, – tai atminties meno užuomina. Vardų, pavadinimų, datų, faktų užmarštis įveikiama, priartinama per konkrečią vietą, simbolinę tvarką.

Piliakalnių maršrutas, tokiu autoriniu požiūriu, tokia vizualine klausa, turi ir mentalinę galią. Apsilankymas yra prisiminimas, prisiminimas yra apsilankymas. Laikiškas nuotolis yra kintančio erdvėlaikio nuotolis. Atodangos, apsupties sluoksnis, poslinkio, poveikio sluoksniai – tai savitas atminties ritmas. Kaip jau buvo paminėta, fotografas nedaro jokio dirbtinio poveikio konkrečiai ir įsivaizduojamai, gerai žinomai ir tik vizualiai nujaučiamai vietovei. Esama kontūrų, lankstų, varstų, apytakų ar apybraižų tvarka įprastu rėminimo principu nėra ardoma.

Autorius imasi kitokios vizualinės strategijos, įveda spalvinį, siūbuojantį, kybantį ritmą. Spalvų raiška tarsi sustabdyta ir užfiksuota, bet tokioje žvalgoje atgyja, atsinaujina papildomi ritmai. Gimsta dar viena vizualinė intonacija. Tirštėjantis ar blėstantis susiklostęs tonas mums siūlo vis naują, vis kitokią – sulėtintą – tonaciją.

Žvilgsnis piliakalnio vietovėje randa kitų žvilgsnių pėdsakus, kitokias, vizualiai artikuliuotas pastangas. Lėtojoje ir giliojoje žiūroje klostosi pavidalų plėmai, buvusių ar būsimų nuojautų kontūrai. Žiūrint į šių piliakalnių atokią būtį, gimsta įžvalga apie nesibaigiančią atminties steigtį.

Vizualiniai prisiminimai be išraiškingų meninių priminimų negalioja.

Paroda veiks iki vasario 28 d.

Filosofas Jurgis Dieliautas