Fotografijos muziejuje atidaroma R. Treigio personalinė fotografijų paroda „Tribūna“

Liepos 4 d. 17 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma Remigijaus Treigio fotografijų paroda „Tribūna“. Paroda veiks iki 2024 m. rugpjūčio 25 d. R. Treigys savo parodose paprastai pristato pavienius fotografijų ciklus, dažniausiai – naujausią kūrybą. Retrospektyvaus pobūdžio parodą, apimančią ryškiausius kūrybos etapus, jis buvo surengęs tik Klaipėdoje, beveik prieš dešimtmetį. Platesnis šio autoriaus kūrybos pristatymas pavasarį vyko Vilniuje, Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“. Po eksponavimo Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, rudenį paroda bus pristatyta VDA Telšių galerijoje.

Paroda „Tribūna“ – pirmoji, suteikianti galimybę pamatyti R. Treigio kūrybą nuo jos pradžios – 1988 m. iki 2023 metų. Nors ekspoziciją sudaro apie pusšimtis autorinių atspaudų, retrospektyva ją pavadinti būtų netikslu. Pastarąjai reikėtų gerokai didesnių salių, kad būtų galima išsamiai pristatyti visą autoriaus kūrybos raidą. Todėl ši paroda buvo formuojama išryškinant ir akcentuojant svarbiausius, bet tikrai ne visus R. Treigio kūrybos momentus. Tai – autoriui būdingos, atpažįstamos raiškos fotografija ir eksperimentiniai kūriniai, kurie taip pat nenutraukia ryšio su šia medija. Net ir atsisakęs fotoaparato, R. Treigys naudoja tuos pačius principus – šviesos ir chemijos pagalba formuoja savo minčių išklotines. Ir nors pastarieji darbai netenka realaus pagrindo ir įgyja savotišką autonomiją tikrovės atžvilgiu, tai – ta pati R. Treigio tikrovė, jo laukai ir laikai, tie patys „treigiški“ horizontai.

R. Treigio kūryba visuomet buvo neatsiejama nuo jo aplinkos – asmeninės erdvės, tikslingai lankomų ir atsitiktinai aptinkamų vietų. Tai patyriminės vietos, su kuriomis autorius užmezga vienokį ar kitokį ryšį. Kita vertus, jam lyg ir nesvarbu kur ir kada jis atsiranda ir kuris realybės sluoksnis įsirašo jo kūrinyje. Svarbiausia – santykis su fiksuojamu vaizdu, ne tiek fizinis kontaktas, kiek to kontakto išprovokuota emocija, savitai rezonuojanti atspauduose. Tai – matymo iššauktų būsenų vaizdiniai, ieškantys ir randantys vizualius pavidalus fotografijoje. R. Treigys ne kartą akcentavo, kad būtent Klaipėdos krašto specifika – prūsiška architektūra, didesnę metų dalį ore tvyranti neperregima drėgmė – ūkanos ir rūkai, ištįsę horizontai tiesiogiai veikė jo pasaulėvoką ir formavo meninę raišką. Akivaizdu, kad šios vietos, ypatinga ir niekur kitur neaptinkama klaipėdietiška melancholija stimuliuoja jo vaizduotę, randa atitikmenis sąmonėje ir kažkurį laiką brandinta išsiveržia fotografine kalba. Taip randasi vizualūs R. Treigio pasakojimai. Kartais ilgesni, kartais trumpesni, niekada nenurodantys nei konkrečios vietos, nei tikslaus laiko. Erdvė ir laikas čia svarbūs tiek, kiek paslankūs autorinei minčiai.

Tikrovės fragmentas fotojuostoje – tik pirminė medžiaga, kuri toliau koreguojama autoriaus fotolaboratorijoje. R. Treigys iki šiol pats ryškina fotojuosteles ir spausdina savo fotografijas. Menininkui ši kūrybos dalis nemažiau svarbi. Kūrybiniai procesai, kurių metu fotografijos padengiamos skirtingais tonais ir pustoniais, tankesniu ar retesniu fotografijos paviršiaus subraižymu, įvardijamu kaip nebylaus vaizdo įgarsinimas ir kitos subtilios manipuliacijos kiekvieną darbą daro unikalų. Juolab kad atspausdinęs vos kelias fotografijas negatyvą menininkas sunaikina. Todėl tiražavimo galimybė, kaip ir laiko bei vietos apibrėžtys čia tampa sąlyginės.

Parodos idėja remiasi vienu pirmųjų R. Treigio darbų – „Tribūna“ (1989). Šis kūrinys buvo pasirinktas kaip dabartinė autoriaus pozicija, kaip momentas, nuo kurio prasidėjo visa jo kūrybinė veikla ir taškas į kurį jis sugrįžta, kad visa tai, ką sukūrė per trisdešimt metų galėtų apžvelgti. Pasirinkdamas gana kompaktišką temų ir raiškų rinkinį jau keli dešimtmečiai šis autorius kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. R. Treigio fotografija išryškina svarbius Lietuvos meninės fotografijos momentus. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą.