Fotografiją įsimylėjęs pareigūnas M. Jackevičius: „kartais nuotrauka gražesnė nei realybė“

Jau 19 metų policijos pareigūno uniformą vilkintis Marius Jackevičius darbe tiria ekonominius nusikaltimus, o laisvalaikiu iš rankų nepaleidžia fotoaparato. Visa šeima daug laiko leidžia gamtoje, tad ten ir gimsta gražiausi kadrai: „fotografijoje žavi tai, kad kartais akimis tiek nematai, kiek gali pamatyti nuotraukoje. Net į dangų pažiūrėjus nepamatysi tiek žvaigždžių, kiek jų gali užfiksuoti fotoaparatas“.

Pareigūnas pasakoja, kad fotografuoja jau dešimtmetį, bet intensyviai tuo domisi dar tik metus: „dabar technika geresnė, kur kas daugiau galimybių gauti informacijos, kaip ir ką daryti. Anksčiau nesistengdavau gilintis, kaip padaryti kokybišką kadrą. Nesidomėjau, kaip turėčiau valdyti fotoaparatą ir jis spręsdavo už mane. Dabar pats noriu tobulėti, mokausi iš kitų profesionalių fotografų“.

Gamta ir šeima – dažniausiai į M. Jackevičiaus kadrą patenkantys objektai. „Žmona – taip pat pareigūnė, turime tris vaikus ir visi labai mėgstame laiką leisti gamtoje, todėl poilsį ir fotografiją nesunkiai pavyksta suderinti. Pavyzdžiui, kai pramogavome prie jūros ir visa šeima maudėsi saulei leidžiantis, nuo kranto padariau kelis kadrus ir išėjo ne tik kokybiška nuotrauka, bet ir gražus vasaros prisiminimas vaikams“.

Kritiškas fotografo žvilgsnis netikslumų neatleidžia, todėl norint turėti gerą kadrą reikia labai pasistengti: „fotografuoti gana paprasta, kai išeini į mišką ar kur nors pasivaikščioti, kai geras apšvietimas. Kur kas sudėtingiau, kai sąlygos ne tokios palankios. Teko būti prie jūros, kai artinosi audra – labai žaibavo. Beveik pora valandų praleidau bandydamas „pagauti“ žaibą. Iš kelių šimtų pavyko vos pora nuotraukų. Geri kadrai gali būti fotografuojant ir blogu oru. Apsiniaukę, debesys blaškosi – gali pavykti padaryti labai gerą nuotrauką, tačiau ir iš tokios išvykos parsivežu 100 kadrų, bet tinkamų ar tokių, kurie patinka pačiam, būna gal tik 2“.

Pareigūnas sako, kad žiūrint į nuotraukas iškart po to kai jos nufotografuotos, atrodo, kad viskas labai gražu, tačiau jas peržvelgus po kurio laiko supranti, kad dabar darytum visai kitaip: „labai didelį skirtumą matau tarp to kaip dirbau prieš metus ir dabar. Po metų tikriausiai suprasiu, kad dabar kažką netiksliai fotografuodavau. Nevadinu savęs profesionalu, manau dar trūksta įgūdžių, praktikos, technikos, tobulėjimui ribų nėra“.

M. Jackevičius taip pat labai žavisi fotografija, kurioje užfiksuotas veiksmas, tai ko paprastai ar kasdien nepamatysi: „fotografija nepatogiomis sąlygomis – karių pratybos, lėktuvai, ralis ir pan.“. Būtent tai ateityje pro fotoaparato objektyvą pareigūnas užfiksuoti norėtų ir pats.

Aušra Plonytė - Kucharevė