Fortepijono virtuozas Arijus Ivaškevičius: „Laimė būti mokytoju“

Mūsų vaikystės prisiminimuose Mokytojų diena kvepia rudeniniu obuolių pyragu ir puokštėmis gėlių, tačiau nereikia pamiršti ir muzikos. Juk kokia šventė be jos?! Nuo šių metų rugsėjo 1-osios Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos duris beveik kasdien praveria muzikos virtuozas, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Muzikos katedros dėstytojas, pedagogas, choro dirigentas Arijus Ivaškevičius.

Apsilankius Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje, kur muzikos mokytoju dirba talentingas šiaulietis, išgirsti mokyklos koridoriuje skambančią muziką ir vaikų juoką. Stabtelėjus prie muzikos kabineto durų supranti, kad pamokos įvairovėje susipina darbas ir nuoširdi mokytojo bei jo mokinių draugystė. 

Bene vyriausias Arijus Lietuvoje 

Kad kalbuosi su neeiline asmenybe, supratau jau tada, kai mano pašnekovas mūsų pokalbio temas iliustruodavo muzikinėmis improvizacijomis arba iki skausmo žinomais muzikiniais kūriniais. Atrodo, net ir muzikalus pedagogo vardas yra tiesiogiai susijęs su jo profesijos pasirinkimu. Turbūt pats likimas apdovanojo vyrą ne tik išskirtiniu talentu fortepijonu išgauti pačias gražiausias melodijas, bet ir iš tėvų gavus išskirtinį vardą. Taip tarsi buvo nulemtas jo tolimesnis likimas.

„Esu bene vyriausias Arijus Lietuvoje“, – šypsosi šiaulietis.

Jis savęs nepristato dėstytoju ar muzikos virtuozu.

„Aš esu mokytojas. Įdomiausia yra tai, jog daugumos savo mylimų mokinių, su kuriais kasdien sveikinuosi mokykloje, aš nepažinčiau gatvėje. Juk pamokų metu jie dėvi kaukes, o aš dirbu dar tik trečią savaitę“, – sako A. Ivaškevičius, stovėdamas apsuptas savo mokinių.

Jis džiaugiasi atradęs Joniškį ir sako, kad kasryt yra miela važiuoti į šį miestą, važiuojant dėlioti mintis apie būsimos dienos darbus, jausti, kad važiuoji ten, kur esi laukiamas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje choro dirigento specialybę įgijęs vyras juokauja sakydamas, kad dirigentas yra tik popieriuje, o širdyje jis lieka pedagogu. 

Talentą paveldėjo iš tėvo 

Šviesios atminties Arijaus tėtis – praeityje garsus muzikantas ir kompozitorius Teisutis Saldauskas. „Tuo metu Lietuvoje buvo keturi garsiausi estradiniai ansambliai: „Nerija“, „Estradinės melodijos“, „Vilniaus aidai“ ir „Nemuno žiburiai“.

Fantastika pavadinčiau tai, jog net du iš jų – „Vilniaus aidus“ ir „Nemuno žiburius“ įkūrė ir jiems vadovavo mano tėtis“, – mintimis į praeitį grįžta A. Ivaškevičius. Pasak jo, tuo metu nebuvo arenų, tad koncertuoti tekdavo kultūros namuose, kartais net po tris kartus per dieną toje pačioje salėje. Ansamblių populiarumas buvo milžiniškas, o atlikėjų dainas mintinai dainuodavo tiek kamuoliu kieme žaisdavę vaikai, tiek ant laiptinių suolelių susėdę senjorai. 

Ypatinga pagarba buvusiems mokytojams 

Muzikos kabinete šiuo metu vyksta ne tik pamokos, bet ir remonto darbai. Vos tik pradėjęs dirbti, mokytojas ėmėsi iš pagrindų keisti klasės veidą. Pats surado rėmėjus, kurie prisidės prie remonto darbų ir jos įrengimo.

„Klasėje nekabės Šostakovičiaus, Bramso ar kitų genialių pasaulio kompozitorių portretai. Pakabinsiu gražią buvusios ilgametės mokyklos mokytojos Marijos Savickienės nuotrauką, kurios vardą su pagarba taria ne vienos kartos joniškiečiai. Vaikai turi žinoti mokytojus, įnešusius svarų indėlį į rajono švietimo, kultūros istoriją. Taip pat ant sienos kabės Marijono Mikutavičiaus, Justino Jaručio, Monique ir kitų šiuolaikinių Lietuvos pop atlikėjų portretai su jų autografais.

Gyvename XXI amžiuje, turime žengti koja kojon su šiuo laiku. Nesakau, kad muzikos istoriją reikėtų perkelti į antrą planą. Ją būtina žinoti, tačiau dabar moksleivius motyvuoja kitoks žvilgsnis į muziką“, – savo požiūriu į ugdymą dalijasi mokytojas. Ir po šios A. Ivaškevičiaus pasakytos minties viena jo mokinių sugroja pianinu vasaros hitu tapusį  J. Jaručio „Rugpjūtį“. 

Išskirtinę muzikos klasę kuria kartu su mokiniais ir rėmėjais 

Mokiniai nenoriai po pamokų palieka muzikos klasę. Jie groja, bendrauja su mokytoju, aptaria mokymosi temas. Pasirodo, mokiniai kartu su savo muzikos mokytoju kuria savo klasę, kurioje suolus pakeis scena su garso ir šviesų aparatūra, kėdes – sėdmaišiai, sąsiuvinius – mobilieji telefonai, atsiras belaidžiai ausinukai.

Modernios muzikos klasės vizija – A. Ivaškevičiaus iniciatyva, kurią jis entuziastingai įgyvendina kartu su bičiuliais rėmėjais ir savo mokiniais.

„Vaikams sakiau, kad groti dūdelėmis nereikės, skaityti prieš dvi dešimtis metų parašytų knygų taip pat nereikės. Viską išdėstysiu pamokų metu, dirbsime praktiškai. Turiu savo metodologiją“, – teigia pašnekovas. 

A. Ivaškevičius neslepia, kad vienas pagrindinių jo tikslų – išmokyti vaikus muzikos rašto (muzikos abėcėlės), nes Lietuvoje vaikų muzikinis raštingumas yra beveik nulinis.

„Puikiai žinau, kokia būtų moksleivių reakcija, jeigu tai daryčiau stereotipiškai, remdamasis vadovėliais. Daugelis vaikų ignoruotų visus mano prašymus. Bet juk yra mažų metodinių gudrybių! Užtenka pasakyti, kad šiandien lengvai išmoksime pagroti „Kunigundą“ ar „Rugpjūtis“ ir visos septynios gamos natos bus išmoktos akimirksniu! Motyvacija? O, taip... Matyti degančias noru dainuoti broliukų Jokūbo ir Mindaugo Bučių akis, Evą ir Gabrielę, kurioms laiko samprata būnant dainavimo būrelyje išnyksta ar prisiminti neužmirštama emocija tapusią pamoką, kurios metu aštuntokei Adrijai ir visai klasei pati Vitalija Katunskytė telefonu sudainavo jų mėgstamą dainą „Robi, Robi“. Ar gali būti geresnis grįžtamasis ryšys? Mes dar nieko nepadarėme. Tik kuriame aplinką, kurioje sudygs tvirti ir gražūs daigai“, – apie darbą su paaugliais pasakoja mokytojas. 

Koncertuoja su Lietuvos scenos grandais 

Talentingas šiaulietis yra daugeliui pažįstamas iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidos „Mūsų dienos kaip šventė“ (laidos vedėjas – Martynas Starkus), kuri buvo transliuojama prieš keletą metų. Muzikiniame televizijos projekte vyrą dalyvauti pakvietė buvusios legendinės grupės „BIX“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas. Arijus sutiko.

Tiesioginiame laidos eteryje jam teko improvizuotai akompanuoti tokiems scenos grandams, kaip šviesios atminties  Stasys Povilaitis, Marijonas Mikutavičius, Gytis Paškevičius, Algirdas Kaušpėdas, Povilas Meškėla, Evelina Sašenko, Edmundas Kučinskas, Vytautas Šiškauskas, Viktoras Malinauskas, Birutė Dambrauskaitė, Simonas Donskovas ir kt. Ir tai tik maža dalis atlikėjų, su kuriais teko bendradarbiauti.

Vienu svarbiausių savo autorinių darbų Arijus įvardija projektą ,,Raudoni muzikiniai vakarai”, kuris jau septintą sezoną puošia Šiaulių arenos koncertinį repertuarą. Subūręs į grupę „4A“ talentingus šiauliečius Aurimą Povilaitį, Arūną Stankų, Audrių Jonaitį, A. Ivaškevičius pernai dalyvavo socialinėje akcijoje ,,Muzika ant vandens“, kurios metu sostinės gyventojams buvo dovanojamos muzikinės džiazo improvizacijos laive, nuo Nėries upės.

Mokytojo sukurtas dainas dainuoja atlikėjas Romas Dambrauskas, Vitalija Katunskytė ir kt. 2019 metais Arijaus veikla įvertinta įvairiais apdovanojimais, iš kurių pačiu mieliausiu ir arčiausiai širdies glaudžiamu apdovanojimu tapo ne garbingos Šiaulių universiteto „Metų menininko“ ar Šiaulių arenos įsteigtos nominacijos, bet kuklus Šiaulių Gegužių progimnazijos prizas „Metų spindulys“, skirtas už pagalbą vaikams ir mokyklai. A. Ivaškevičius taip pat be galo džiaugiasi sukurtu himnu geriausiai Lietuvoje moterų futbolo komandai „Gintra“, kurį sugiedojo Kastytis Kerbedis ir Živilė Gedvilaitė.

Dėliojami ateities planai

Mokytojui nesvetima ir visuomeninė veikla. Jis jau 13 metų vadovauja savo įkurtam Šiaulių kolekcininkų klubui. Svajonių be galo daug.

„Planuose ne tik Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos, bet ir rajono dainininkų moksleivių konkursas, kurio nugalėtojas įgis teisę pasirodyti Šiaulių arenos koncertų salėje kartu su jo pasirinkta Lietuvos pop žvaigžde. Ateityje planuojamas Lauros Remeikienės ir jos studijos koncertas „Saulės“ pagrindinėje mokykloje, kraštietės aktorės, buvusios „Saulės“ pagrindinės mokyklos auklėtinės Silvijos Povilaitytės deklamuojamų Šekspyro sonetų ir aktorės Nomedos Bėčiūtės dainuojamų romansų vakaras Joniškyje“, – ateities planais dalijasi vyras. 

Visi mokytojo  renginiai yra pirmiausia didžiulė šventė pačiam jam, nes kaip pats sako, duoti yra kur kas maloniau nei gauti. Trumpa pauzė, po kurios šiaulietis tęsia: „Artėja Tarptautinė mokytojų diena. Aš jos nuoširdžiai laukiu ir sveikinu visus tokius kaip aš – mylinčius ir mylimus, svajojančius ir kuriančius. Esu laimingas, būdamas čia. Esu dėkingas mokyklos direktorei Aldonai Laucienei ir visam kolektyvui, kad patikėjo manimi. Dabar galiu pasakyti, kad dirbdamas „Saulės“ pagrindinėje mokykloje einu su saule į pasaulį“. 

Su mokytoju atsisveikiname Joniškio miesto centro aikštėje. Nors beveik kasdien tuo pačiu keliu jis vyksta į darbą Joniškyje, o po pamokų grįžta namo į Šiaulius, jis stabteli miesto centre ir gėrisi bažnyčia, senaisiais miesto pastatais, sinagogų kompleksu. Žvalgydamasis prasitaria: „Kadangi laisvalaikiu esu kolekcininkas, tai dabar teks konkuruoti su bičiuliu Leonu Karaliūnu. Pamilau Joniškį ir naujoji mano kolekcionavimo tema tapo Joniškio miesto istorija“.