Filosofas Vytautas Radžvilas: apie globalizmą ir savivaldą, provinciją ir provincialumą, „žalius“ ir „mūsiškius“...

„Didžiosios Britanijos atsiskyrimas yra labai panašus į Sąjūdį, Europos Sąjunga (ES) eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai, tokias mintis (...) vykusioje Vilniaus forumo konferencijoje apie ES problemas dėstė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas,“ - teigė portalas DELFI.

V. Radžvilas, kuris visai neseniai Širvintų viešojoje I. Šeiniaus bibliotekoje pristatė savo knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta“, tame pranešime teigė, kad dabartiniai procesai, vykstantys Anglijoje dėl išstojimo iš ES, labai primena tuos, kurie Lietuvoje vyko prieš 30 metų. Anot filosofo, šiandien Anglijoje grumiasi trys žmonių grupės: tie, kurie nori, kad anglai vėl taptų suverenia šalimi; kurie nori bet kuria kaina išsilaikyti ES; besiblaškančioji grupė, kuriai atstovauja Anglijos ministrė pirmininkė Theresa May.

„Širvintų kraštas“ paprašė gerb. profesoriaus pasidalyti savo mintimis apie viešnagę Širvintose.

- Buvo Tarybų Sąjunga, dabar Europos sąjunga. Šios abi sąjungos greičiausiai vedė ir veda prie lietuvių tautos išnykimo. Yra daug tą procesą liudijančių faktų. Tai jūsų nuomone, ką valstybė turėtų daryti?

- Pasitelkus Jungtines Tautas dar kartą mėginama įgyvendinti globalistinę pasaulio be tautų utopiją. Siekiama visoms valstybėms primesti faktiškai nevaržomos masinės migracijos sutartį, kuri išprovokuotų net neįsivaizduojamo masto tautų masinio persikraustymo bangą ir visą pasaulį paverstų pereinamuoju kiemu. Sovietmečiu utopinis tautų perkėlinėjimo ir dirbtinio maišymo bei tirpdymo betautėje „tarybinėje liaudyje“ projektas rėmėsi komunistinio „internacionalizmo“ ideologija. Dabartinis globalistinis tautų maišymas ir jų vertimas beveide „pasaulio piliečių“ ir „naujųjų europiečių“ mase grindžiamas liberalkomunistine „multikultūralizmo“ ideologija. Neatsitiktinai suprasdamos šios sutarties paskirtį ir tikslus virtinė valstybių, tarp jų Estija, atsisakė ją pasirašyti arba, kaip Brazilija, atšaukia parašą.

Tačiau Lietuvos valdžia šiai sutarčiai pritaria ir toliau aklai vadovaujasi „globalios Lietuvos" vizija nepaisydama to, kad ši vizija daro Lietuvą vienintele mums žinoma pasaulio šalimi, oficialiai deklaruojančia, jog galutinis valstybės tikslas yra savanoriškas tautos susinaikinimas ir išnykimas. Tokį uolumą aklai pritarti pragaištingai sutarčiai galima iš dalies paaiškinti jau okupacijos laikotarpiu tvirtai įsišaknijusiais ir niekur neišnykusiais Lietuvos politikų ir valdžios pareigūnų įpročiais tarnauti šio pasaulio galingiesiems. Ori valstybė neturi niekam keliaklupsčiauti - mes, piliečiai, turėtume reikalauti aukščiausių Lietuvos paeigūnų pagaliau atsikratyti šio pavojingo ir tautą bei valstybę žeminančio įpročio.

- Ką turėtume daryti mes, paprasti lietuviai, juk artėja rinkimai savivaldybėje... Ką gali nuveikti savivaldybė?

- Atkūrus valstybę, siektoji vietos savivalda buvo labai greitai vėl panaikinta. Iš savivaldos įstatymo buvo išbraukta nuostata, kad savivaldos subjektas, tai yra jos šeimininkas, yra bendruomenė. Jos vietą užėmė administracijos. Apskritai savivaldybių galios labai ribotos. Tad viskas priklauso nuo administratorių ir vietos žmonių inciatyvos ir sumanumo. Tiesą sakant, priklauso pernelyg daug - būtina plėsti demokratiją, o su ja ir savivaldos galias. Kol šito nėra, belieka palinkėti širvintiškiams „suktis“ kuo išmaniau ir kuo geriau tvarkytis namuose turint smarkokai surištas rankas ir suvaržytas galimybes laisvai veikti. O mąstant apie ateitį - belieka tikėtis, kad ne tik Širvintose, bet ir visoje Lietuvoje bus subręsta visuotinai pareikalauti, kad pagaliau būtų atkurta ir iš tiesų įgyvendinta posąjūdiniu laikotarpiu trumpai gyvavusi, bet greitai užgniuažta tikra vietos savivalda.

- Jūs rūpinatės tautos ir valstybės likimu šiais globalizacijos laikais. Lietuvių labai turtinga istorinė patirtis. Be jos, be mūsų šaknų mes - nulis. LDK, Nepriklausomybės paskelbimas ir jos atkūrimas, partizaninis judėjimas - visa tai mūsų valstybingumo pamatas. Ką jūs galvojate apie rašytojos Rūtos Vanagaitės „surinktus faktus“ apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą? Arba Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimą už romaną „Žali“.

- Šie ir kiti faktai rodo, kad istorinės žaizdos gyja lėtai ir sunkiai. Tauta tebėra pasidalijusi ir susipriešinusi, o valstybė - susidvejinusi. Lietuvą gynė ir galiausiai atkūrė sąmoningiausia ir patriotiškiausia tautos dalis. Tačiau ją ir šiandien daugiausia valdo vakarykščiai svetimųjų tarnai arba jų palikuonys. Jie negali visiškai paneigti ir išbraukti iš Atminties laisvės kovų, pasibaigusiu tautiniu atgimimu, Sąjūdžio atsiradimu ir pačios valstybės atkūrimu. Todėl priversti nenoromis, prieš savo valią oficialiai gerbti tas kovas ir minėti jos didvyrius. Tačiau okupacijos laikotarpiu susiformavę vergiški kolaboravimo įpročiai, abejingumas savo tautos likimui ir valstybės ateičiau, o ypač paslėpta neapykanta „klasiniam priešui“ ir „buržuaziniams nacionalistams“ niekur nedingo. Ši neapykanta pernely stipri, kad įvairiomis progomis neprasiveržtų tokiomis jos persmelktomis melagingomis ir šmeižikiškomis kmygomis kaip „Mūsiškiai“ ar „Žali“. Blogiausia, kad tokių knygų laukia tie, kurie trokšta, kad Lietuvos vėl nebūtų, kad ji išnyktų, kaip nutiko 1940 metais...

- Kokį įspūdį paliko provincijos žmonės?

- Niekaip neišeitų dalyvavusių knygos pristatyme širvintiškių pavadinti provincijos žmonėmis: protingi, smalsūs, keliantys labai taiklius ir prasmingus klausimus. Provincialumas nepriklauso nuo gyvenamosios vietos, tai - dvasios ir proto būsena. Grįždamas atgal su šypsena galvojau: būtų gerai ir tikrai nepakenktų, jeigu tokių „provincialų“ daugiau gyventų ir sostinėje...

- Ar po 28 metų nesijaučia žmonių nusivylimas iškovota laisve?

- Tikrai ne. Žmogus niekada negali nusivilti laisve. Nuvilia tik jos nebuvimas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas vadinama nusivylimu laisve, iš tikrųjų yra blaivus ir pagrįstas nusivylimas tuo, kad Sąjūdžio siekiai liko neįgyvendinti, o Kovo 11-osios valstybė pernelyg atitrūkusi nuo idealo ir su ja sietų lūkesčių. Todėl tai, kas atrodo nusivylimas, laikyčiau tikros laisvės ilgesio ir svajonių apie ją išraiška. Važinėjant po Lietuvą visur lydi tas pats jausmas, kad šis ilgesys vis stiprėja. Tik laiko klausimas, kada jis prasiverš su jau matyta neįveikiama jėga ir atves tautą į kur kas laisvesnę ir šviesesnę Lietuvą...

P. S. Per gerb. Vytauto Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta“ viešą pristatymą jam vienas iš klausytojų, beje, mūsų žiniomis, kandidatas į rajono tarybą nuo „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“, padovanojo skandalingai išgarsėjusią Rūtos Vanagaitės knygą apie žydų genocidą „Mūsiškiai“. Leidykla „Alma littera“ nutraukė prekybą autorės knygomis, reaguodama į jos skandalingus pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Išimtas iš prekybos knygas leidykla pažadėjo atiduoti į makulatūrą perdirbimui. Pasidomėjome profesoriaus, ši Vyto Šimonėlio bendražygio „dovana“ - tai provokacija ar patarimas jam, ar dar kas nors. Vytautas Radžvilas šio akibrokšto labai nesureikšmino:

- Galiu tik spėlioti, kokie motyvai paskatino klausytoją padovanoti man šią knygą. Galbūt tai yra dar iš pokario laikų išlikusi ir nepraėjusi nuoskauda, sumišusi su negebėjimu įveikti neapykantos ir keršto jausmą. Tikra tiesa, kad Lietuvos žydų žudynės buvo didžiulis ir niekaip nepateisinamas nusikaltimas. Pokario rezistencija nusinešė ir atsitiktinių aukų, tai yra nekaltų žmonių, gyvybes. Visa tai be galo tragiška. Tokius dalykus reikia tirti, žinoti ir atsiminti. Tačiau tyrimai turi būti sąžiningi ir objektyvūs, jie neturi tapti keršto įrankiais ir būdu suvedinėti praeities sąskaitas. Jeigu nepajėgsime valingai nutraukti šio keršto grandinės, ji gali tęsti per kartų kartas. Ape man įteiktą knygą viską pasakė kvalifikuoti istorikai: tai neprofesionaliai ir nemokšiškai parašyta, šiurkščiais faktų iškraipymais ir net atviromis klastotėmis paremta šmeižikiška knyga, kurį iš naujo pravers tarsi norinčias gyti atminties žaizdas ir griaus susitaikymo viltis...