Filantropijos virusą kiekvienas gali skleisti savaip

„Būdų, kaip padėti kitiems, visada yra – visada galima duoti pagal savo sugebėjimus“, – sako Daiva Grikšienė, 2024-ųjų metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė. Už filantropinę veiklą įvertinta aktyvi moteris, regis, padeda visiems: ir sergantiesiems, ir vargingiau gyvenantiems, ir senoliams, ir jaunimui, kuris nori prisidėti prie geresnio rytojaus. Tačiau pati Daiva tik nusišypso: nedaro nieko išskirtinio, tik paprastą, žemišką darbą.

Įvertinta liūčių

– Daiva, kaip jaučiatės? Ar tikėjotės gauti tokį įvertinimą?

– Kai ką nors žmogus daro, tikriausiai daro ne dėl kažko, o dėl to, kad tuo metu turi poreikį, norą kažką padaryti. Nesitikėjau tikrai. Kaip ir savo kolegėms, bendramintėms, bendražygėms sakiau – tai buvo greičiau paskata iš jų, pastebėjimas. Man tai yra natūralus būvis, kurį tiesiog gyvenu. O kaip tuo momentu jaučiausi? Trūksta žodžių. Darydama paprastus, atrodo, darbus, negalvoji apie kažkokius apdovanojimus. Tuo metu tiesiog darai labai paprastą, žemišką darbą. Tuo metu tau gal tai net neteikia džiaugsmo, nes gal reikia nueiti pas skurstančius žmones, juos išgirsti, išklausyti, įsijausti, priimti jų kančią su empatija ir paskui rasti sprendimą, kaip jiems padėti. Tai yra prasmė, kuri tau leidžia, žiūrint į laiko perspektyvą, padaryti kažką daugiau gyvenime, nei tik dirbti paprastą darbą.

– Ar galite įvardyti, ką veikiate, kam padedate?

– Tai yra ne vien apie mane, šią nominaciją teikė Lietuvos LIONS klubų asociacija ir Šiaulių LIONS klubas, kuris labiausiai mane pažįsta. Nuo seno esu įsitraukusi į šią socialinę veiklą. LIONS organizacija yra pati didžiausia tarptautinė humanitarinės pagalbos organizacija. Mes padedame žmonėms, kuriems labiausiai to reikia, kam galbūt labiausiai nepasisekė. Padedame tiems, kas serga, gauti vaistų ar nuvykti pas gydytojus, gauti operaciją. Padedame žmonėms, ypač jaunimui, kuriems reikia pagalbos studijose – teikiame stipendijas. Prisidedame prie visų katastrofų padarinių šalinimo pasaulyje. Tai skamba globaliai, bet aukodami mes iškart ateiname į pagalbą, nes LIONS organizacija yra orientuota į humanitarinę pagalbą. Tas spektras yra gana platus, labai sudėtinga įvardyti viską. Važiuojame pas daugiavaikes šeimas. Atrodo, tai nieko ypatingo, bet kai tu darai tai nuolat su savo kolegėmis liūtėmis, tai jauti tą grįžtamąjį ryšį. Didesnis klausimas yra – ar tie žmonės daugiau gauna, ar tu gauni didesnę satisfakciją?

Bet taip gyvenimas dėliojasi, kad tarp savo visų kitų veiklų, iš kurių pragyvenu, socialinė veikla visada yra šalia. Buvau nominuota už jaunimą, nes labai aktyviai skatiname jaunimo įtraukimą, lyderių auginimą, kad jie galėtų gerumo dvasia užkrėsti ir kitus. Bet ir pačios gyvenimas taip susiklostė, kad net ir tiesioginė mano darbinė veikla yra susijusi su seneliais – įkūrėme senelių rezidenciją. Norime senatvę padaryti gražesnę – kad galėtume pasakyti, jog senatvė nėra baisi, kad tikrai ją galime nugyventi gražiai, oriai (nors tas žodis jau labai nuvalkiotas). Norisi nepažeisti gamtos dėsnių ir toliau padėti jiems jaustis pilnaverčiais, kad jie turėtų nuolatinę priežiūrą, pagalbą, rūpestį, šypseną…

– O iš kur jumyse tiek noro padėti? Gal čia įtakos turėjo auklėjimas, gal kokia istorija slypi?

– Turbūt ypatingą įtaką man padarė LIONS organizacija, nes jie turi labai daug mentorių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žmonės ja tiesiog didžiuojasi. Pas mus to dar nėra… Mes dar turbūt, ištrūkę iš tų sovietinių laikų, bijome vėl prie kažko prisirišti, bet pasaulyje žmonės eina su LIONS ženkliukais, kiti pamato juos ir ateina fotografuotis, nes žino, kas tai yra… Man, matyt, padėjo įsiliejimas į šią tarptautinę organizaciją ir pamatymas, kaip kitose šalyse žmonės sugeba atsiduoti pagalbai kitiems. Kas pas mus, beje, irgi atsiranda. Ne atsiranda, o atsiradę jau yra. Filantropija pas mus pradeda reikštis ir ji gali būti pati įvairiausia.

Lietuviai mėgsta iššūkius

– Minėjote, kad ir Lietuvoje daugėja geranoriškumo. Kaip tai pasireiškia?

– Filantropija yra lygiai tokia pat unikali, kaip ir mes esame unikalūs Žemėje. Filantropiškai galime prisidėti visur. Tai gali būti ir senelių rėmimas, ir jaunimo rėmimas, ir pagalba skurstantiems ar sergantiems žmonėms. Galime prisidėti prie gamtos išsaugojimo, peteliškių išsaugojimo ar Žemės resursų tausojimo. Prie visko. Kur tik jauti save stipresnį, visur gali žengti filantropinį žingsnį. Dėl to dabartiniai laikai, aš manau, ypač palankūs, nes kur pasisuksi, visur gali padėti.

– Na, karo Ukrainoje atvejis rodo, kad žmonės linkę padėti.

– Taip, bet čia yra ir kita diskusijos pusė. Karas Ukrainoje iš tikrųjų parodė, kad lietuviai yra dideli filantropai, pagalbos davėjai, įsitraukėjai, empatiški žmonės. Bet, iš kitos pusės, kalbant apie karą ir paramą, tai lietuviai yra iššūkių žmonės. Padėti Ukrainai jiems yra iššūkis ir tikrai žmonės tai daro iš širdies ir smarkiai. Bet mums tai patinka. Esame drąsi tauta ir siekiame to. Bet turime ir mažesnių dalykų, kuriems gal pritrūksta dėmesio: piktnaudžiavimas kažkuo, korupcijos išraiškos, neapykantos vienas kitam jautimas. Ko šiame gyvenimo mirksnyje neturėtų būti.

Ta diskusija gali būti iš įvairių pusių, bet aš tikrai lietuviais didžiuojuosi, imant ir istorines, praeities asmenybes, ir dabartinius žmones. Mokame įsitraukti. Beje, filantropijoje įsitraukimas yra labai didelis ir svarbus dalykas. Žmonės kartais gal nesusimąsto, kad tam tikri dalykai gali būti filantropija. Jei kažkas būtų pasakę, kad aš filantropė, nebūčiau sutikusi. Aš esu paprastas žmogus, gyvenu savo gyvenimą, dirbu, jei reikia – rašau, jei reikia – padedu. Tu gyveni savo gyvenimą, bet šalia kažką darai, kas suteikia prasmę.

Filantropiškas žmogus nėra Betmenas, nors kartais gali juo pasijausti. Gali padėti kad ir vienam žmogui, bet pasaulyje, jei padedi vienam, vadinasi, padedi ir visiems kitiems. Mes kiekvienas kažkuo padedame kitam, tik gal nesusimąstome, nes nėra žmogaus, kuris kažkuo kažkam nepadėjo. Tai nėra lašas jūroje, greičiau yra vandenynas laše.

„Dalijimasis žmonių akyse sužadina jausmus“

– Gal galite pasidalyti tomis, kaip įvardijote, Betmeno situacijomis? Prisiminti kokią nors konkrečią istoriją, kuri labai palietė jus pačią.

– Papasakosiu labai paprastą istoriją, kuri man yra be galo įstrigusi. Mes turime tradicinę kalėdinę akciją – prieš Kalėdas palankyti daugiavaikes šeimas. Gauname informacijos, kam reikia pagalbos, su šeimomis susisiekiame, paklausiame, ko reikia, ir svarstome, kaip galėtume padėti. Ir mes su viena kolege nuvažiavome pas šeimą, kuri augina neįgalų sūnų. Jam reikėjo kompiuterio. Bet mes paklausėme ir tos moters: „O ko jums reikia?“ „Ne, man nieko nereikia… Tikrai. Svarbiausia tam vaikui“, – sakė mama. Bet kažkaip įsikalbėjome ir tada ji užsiminė, kad gal reikėtų striukės, nes jau susidėvėjusi. Mes ją nusivežėme į parduotuvę, nupirkome jai naują striukę. Jūs neįsivaizduojate… Jos džiaugsmas!.. Aš pirmą kartą gyvenime, sako, užsivilkau naują striukę. Žinokite, tas momentas... Man ir dabar dar akyse truputėlį kaupiasi ašaros prisiminus. Tu net negali pagalvoti, kokia smulkmena, rodos, suteikia džiaugsmo. Tai pinigais neskaičiuojama. Labai dažnai prisimenu tą istoriją. Ir jų tokių yra daug. Tas dalijimasis visada žmonių akyse sužadina jausmus.

– O kaip išliekate visada pozityvi, kaip save „įkraunate“? Juk tenka ir matyti, ir išgirsti gana liūdnų istorijų.

– Ne, filantropija ne apie tai. Tave sukrečia tuo momentu, kai išgirsti istoriją. LIONS klubas orientuojasi į pagalbą sergantiems vaikams Šiaurės regione. O vaikai visada jautri tema. Kai perskaitai diagnozę, kai kreipiasi šeimos, visada galvoji: iš kur tose šeimose tiek kantrybės, jėgų, kad susidoroji, tiki ir eini į priekį? Bet kai kažką padarai, kad ir nedidelį žingsnelį į priekį, vis tiek tas jausmas yra geras. Šiandien aš padėjau, rytoj kitas padės, poryt gal dar kitas. Dažnai būna, kad parama ir ilgalaikė. Neseniai padėjome vienai mergaitei, kuri gavo kojos protezą, tai ji dabar savo kojomis vaikšto į mokyklą! Aišku, tą protezą, jai augant, reikės dažnai keisti. Bet ji vaikšto!

Atsakant į klausimą, ar nesunku… Tikriausiai sakyčiau taip: visada turi turėti vidinės motyvacijos, kuo užsikrėsti ir išlaikyti. Nes galutinio rezultato nėra. Motyvacijos labai reikia. Bet kai būni su bendraminčiais, mentoriais, matai ir pokyčių. Kai kurių gal ir nepamatysi, kai, tarkime, padedi Afrikos vaikams. Bet viskas eina iš lėto. Gal per savo amžių tu nepamatysi, bet tavo vaikai, anūkai pamatys…

– Jūs buvote nominuota dėl siekio įtraukti kuo daugiau jaunimo, dėl jų lyderystės skatinimo. Ar daug jaunų žmonių ateina į pagalbą kitiems?

– Dabar jaunimas kitoks. Jie turi didesnių galimybių, matę daugiau pasaulio. Jie iš tikrųjų yra kitokie. Drąsiau įsitraukia, suvokia savanorystės reikšmę, svarbą. Tik yra kitas momentas – dabartinė karta yra daugiau individualistai, linkę patys kažką daryti. Juos reikia suburti, surinkti į krūvą, kad pamatytų, jog komanda gali padaryti kur kas daugiau. Jie, kai sueina į būrį, patys nustemba, kiek daug gali padaryti. Mūsų pareiga yra tą jaunimą atvesti į organizacijas, leisti jiems pasirinkti ir suprasti, kad būryje galima pasiekti daugiau. Bet tikrai labai žaviuosi dabartiniu jaunimu, jie yra plačios sielos žmonės. Džiaugiuosi, kad visą savo gyvenimą esu tokioje terpėje, tarp tokių žmonių, kuriems svarbu ne tik dirbti, uždirbti pinigus, bet ir duoti kažką kitiems.

Kiekvienas žmogus yra filantropas

– Vadovaujantis posakiu „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“, jūs turėtumėte būti labai laiminga…

– Čia turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenimo moto… Visa religija tuo paremta. Daryk gera savo artimui, ką norėtum gauti pats. Paprasta formulė. Visada gali pagalvoti, ar aš noriu, kad man taip padarytų. Tarkime, esi labai supykęs ir galvoji parašyti viską, ką apie tą žmogų galvoji. Įkvėpk dar minutę ir pagalvok, ar norėtum pats gauti tokį laišką. Žinoma, kad ne. Gal geriau tiesiog pasikalbėti ir išsispręsti problemą. Aš visada sakau: jei diskutuosime, kalbėsimės, visada rasime kompromisą. Jei pagiežą nešiosimės užantyje, tai kalba jau nepadės.

Filantropinėje veikloje nėra „daug“ ar „mažai“. Apskritai yra davimas – kiek gali, tiek ir duodi. Filantropija yra tarptautinis žodis. Tai meilė žmonėms. O formų yra daug. Žmonės labai susiaurina ir mano, kad tik pinigais galima pagelbėti. Bet juk labai daug yra formų: savanorystė, rankos ištiesimas, apkabinimas ir pan.

– Tuomet filantropas esame kiekvienas.

– Taip – kiekvienas žmogus yra filantropas, tik kitą kartą to nesuvokia. Niekad negalvoji, kad kažką ypatingo darai. Elgiesi tiesiog empatiškai. Sako, empatija yra įgimta. Bet aš nesutinku. Empatiją gali įskiepyti, su žmogumi atitinkamai padirbėjęs. Ji yra genuose. Tas geranoriškas elgesys yra išugdomas.

– Neskaitant papildomų socialinių veiklų, ką pati mėgstate veikti? Kalbu apie visišką laiką sau.

– Mano atostogų dalis, kai jau turiu laisvo laiko, dažnai būna susijusi su žurnalistine veikla. Su komanda kuriame dokumentinius filmus. Bet tai susiję ir su domėjimusi istorija, žmonėmis, stengimusi nušviesti, parodyti, kad jauni žmonės kažką iš dokumentinių filmų pamatytų. Tai filmai apie Lietuvos istoriją, garsius žmones, kultūrinį identitetą ir pan.

Nieko nenustebinsiu, pasakydama, kad keliavimas, naujų įspūdžių gavimas irgi į vidinį krepšį įmeta tokių dalykų, kokių paprastai negausi. Kažkaip išeina, kad atostogos irgi lyg darbas (juokiasi). Man atrodo, kad gyvenime iš visur turime semtis energijos, nes ji ir sukuria tavo magnetinį lauką. Kai turi laimės širdyje, labai lengva duoti ir kitiems. O kai duodi kitiems, jautiesi net laimingesnis nei tie, kurie gauna iš tavęs. Toks ratas išeina. Kuo daugiau aplink save subursime geranoriškumo, altruistinių ratų, tuo visiems bus geriau.