Fagotininko kolekcijoje – virš 600 dainų švenčių ženkliukų

Lietuvos dainų šventė minėjo šimtmetį. Į šventę „Kad giria žaliuotų“ sostinėje vyko ir nuolatiniu dalyviu tapęs Šiaulių pučiamųjų orkestras. Vienam kolektyvo muzikantų – fagotu jame net 40 metų grojančiam Aristidui Kildušiui – išvyka reikšminga ne tik kaip atlikėjui, bet ir kaip kolekcininkui.

Ilgiau, nei groja mėgstamame orkestre, šiaulietis užsiima kita širdžiai miela veikla – kolekcionuoja dainų švenčių dalyvių ženkliukus ir kitą su tokiomis šventėmis, kurios vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, net už Atlanto, susijusią atributiką, kitas smulkmenas.

Pirmoji Dainų šventė – aštuoniolikos

Su Aristidu susitinkame daugiau nei prieš 20 metų jo drauge su žmona Janina Šiauliuose įkurtoje „Akies“ galerijoje. Čia įrengtose stiklinėse vitrinose jis eksponuoja itin kruopščiai ir nuosekliai sudėliotus bei aprašytus įdomiausius Dainų šventei skirtos kolekcijos eksponatus. Dar daugiau jų galima rasti po visą galeriją pasklidusiuose nuotraukų ir iškarpų albumuose. Mat Aristido kolekcijoje, be ženkliukų, kurių suskaičiuoja virš 600, yra įvairaus laikotarpio dainų švenčių programėlių, laikraščių, medalių, ženkliukus papildančių tautinių juostų, puodelių, nuotraukų, atvirukų, ne tik kvietimų ir bilietų į pačias šventes, bet ir itin riboto leidimo autobusų, vežusių keleivius į dainų šventes, bilietų.

Pirmą kartą Aristidas dainų šventėse dalyvavo ir asmeniškai gavo jų dalyvio ženkliukus 1980-ųjų vasarą. Su Šiaulių liaudies simfoniniu orkestru jis pasirodė birželį Šiauliuose vykusioje Dainų šventėje. Į liepą Vilniuje organizuotą Dainų šventę tuometis aštuoniolikmetis, kuris mokėsi Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos (dab. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – aut. past.) trečiame kurse, vyko jau kaip mokyklos pučiamųjų orkestro narys.

Po trečios jo gyvenime dainų šventės Aristido galvoje sukirbėjo klausimas: „Kaip atrodė pirmieji dainų šventės ženkliukai?“. Nuo to klausimo prasidėjo iki šiol besitęsiančios dainų švenčių ženkliukų ir kitokių eksponatų paieškos. Pirmiausia kolekcininkas suskubo jų ieškoti tėvų namuose, kur iš mokyklos laikų užsiliko moksleivių dainų švenčių 1964, 1969 m. ženkliukų. Iš kur jie ten atsirado, jis tiksliai nebepamena, gal su draugais pradinėse klasėse buvo apsikeitęs. „Pomėgį kažką smulkaus rinkti turėjau nuo mažens“, – prisimena muzikantas.

Svajonių ženkliukas – iš neįvykusios Dainų šventės

„Šokių dienai – vienos spalvos ženklelis, Ansamblių vakarui – kitos, Dainų dienai – trečios. Kiekvienai šventei, be dalyvių ženklelių, dar leidžiami kolektyvų vadovų ir dirigentų ženkliukai, taip pat programėlės. Jose seniau įrašydavo ne tik dalyvaujančių šventėje chorų pavadinimus bei jų vadovus, bet ir visų choristų pavardes“, – apie kolekcijos eksponatų įvairovę kalba Aristidas.

Vis labiau gilindamasis į dainų švenčių atributikos tematiką šiaulietis pildė ir plėtė savo kolekciją. Kur ieškojo eksponatų? Daugiausia Aristidą gelbėjo draugai ir pažįstami, kurie juos jam tiesiog dovanojo, taip pat buvo naudinga pažintis su įvairių Lietuvos kolekcininkų klubų nariais. Vilniuje, vienoje antikvarinių daiktų parduotuvėje, jį dominančios tematikos ženkliukų buvo radęs didžiausią lagaminą. „Jo turiniu besidomintiesiems parduotuvės savininkas duodavo liniuotę, kad rankų į ženklelių adatėles nesusibadytų. Galėdavau valandų valandas tame lagamine kapstytis“, – šypteli kolekcininkas.

Kaip žinoti, ko ieškoti? „Lietuvos nepriklausomybės pradžios metais jokių kolekcininkams skirtų katalogų dar nebuvo, bet vis dėlto radau vieną man vertingą knygą. Joje buvo aprašyti visi dainų švenčių apdovanojimai ir ženkleliai iki 1940 metų. Bendrai susiorientuoti tų ženklelių pasaulyje man ši knyga labai padėjo“, – tikina Aristidas.

Paklaustas apie jo širdžiai brangiausią eksponatą, pašnekovas prasitaria, kad šis tuo pačiu yra ir seniausias. Tai – pirmos, 1924 m. vykusios Dainų šventės dalyvio ženkliukas. Jame šiandien taip pat ryškiai kaip ir prieš šimtą metų galima įžiūrėti penklinę su smuiko raktu ir natomis. „Tai – pirmas mūsų himno taktas“, – aiškina muzikantas. Žinoma, jis norėtų kolekcijoje turėti ir „šešiukę“ –
1924 m. Lietuvos nepriklausomybės šeštąsias metines minintį Dainų šventės kolektyvo vadovo ženklelį, kuriame pavaizduotas ąžuolo lapų vainikas su skaičiumi 6. Vėlesnių, 1928 ir 1930 metų, dalyvių ir vadovų ženkliukus savo kolekcijoje jau turi.

1940 m. planuota ketvirtoji Dainų šventė dėl Lietuvos okupacijos neįvyko. Iš tų metų Aristido kolekcijoje tėra popieriniai kvietimai ir anketos – dokumentai, kuriuos organizatoriai siuntė būsimiems dalyviams, kviesdami atvykti į Dainų šventę. Beje, tų metų dalyviams skirti ženkliukai buvo pagaminti, tik neišdalinti. Didžiausia Aristido svajonė būtų gauti šį neįvykusios šventės ženklelį. „Gyvai jį teko laimė matyti tik Lietuvos nacionaliniame muziejuje, – ilgesingai atsidūsta pašnekovas. – Iškeisti nepavyks“, – juokiasi.

Eksponatų ieško ir kaimyninėje Latvijoje, ir tolimose JAV

Pirmoji pokario metų Dainų šventė įvyko 1946-aisiais. Kadangi buvo sunkmetis, ir vadovams, ir dalyviams buvo dovanojami vienodi ženkliukai, tik skirtus dirigentams pradėjo puošti tautine juostele. Įvairių raštų, spalvų, rodos, nepavaldžių laiko tėkmei, šių juostelių pavyzdžių taip pat galima rasti Aristido kolekcijoje. Jis norėtų ją papildyti itin retais dirigentų ženkleliais, tarp kurių tautinių juostų audėjų yra buvusi ir šiuo amatu garsėjanti šiaulietė, tautodailininkė Edita Dapšienė.

Vienas įdomesnių ir retesnių šiauliečio kolekcijos eksponatų – 1946-ųjų lietuvių pabėgėlių stovyklų chorų Dainų šventės, vykusios Vokietijoje, ženklelis. Savo kolekcijai papildyti Aristidas pasinaudojo ir už Atlanto turimomis pažintimis, iš ten taip pat turi Amerikos lietuvių dainų švenčių ženkliukų ir programėlių.

Proginės monetos, medaliai, skirti Dainų šventei, taip pat stalo medaliai, kurie atsirado ir nuo 1970 metų buvo teikiami kolektyvams po šventės, atsidėkojant už dalyvavimą, irgi rado vietą Aristido rinkiniuose. Kaip ir studentų bei moksleivių dainų švenčių, chorų sąskrydžių, skirtingų Lietuvos miestų dainų švenčių atributika, net 1971 m. Šiauliuose pirmą kartą vykusio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio medalis. Vienas naujausių eksponatų – šiemet birželio 1-ąją Šiauliuose praūžusios regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ ženkliukas.

Vis dėlto, Aristido žodžiais, mūsų kaimynai latviai dainų šventėms ruošia daugiau ir įvairesnių suvenyrų nei lietuviai, todėl jų dainų švenčių ženkliukus ir medalius jam sekasi rinkti greičiau ir lengviau. Latvijoje dainų šventės pradėtos rengti anksčiau nei Lietuvoje – 1873 m., o Estijoje – dar anksčiau, 1869 m. Ši tradicija Baltijos šalis pasiekė iš Šveicarijos per Skandinavijos valstybes.

Pažintis ir draugystė su kaprizinguoju fagotu

Aristidas pirmuosius ženkliukus gavo ir pačiose dainų šventėse pradėjo dalyvauti anksčiau, nei prisijungė prie Šiaulių pučiamųjų orkestro – tai įvyko 1984-aisiais, iš karto po kariuomenės (šiaulietis tarnaudamas dvejus metus grojo Rygos štabo orkestre – aut. past.). Tačiau muzika, ypač dainos, Aristidą supo nuo mažens. Jo mama – viena iš penkių seserų, kurios visos buvo labai dainingos: net trimis balsais mėgėjiškai dainuodavo. Aristido tėvas, vos sulaukęs 16-os, įsidarbino plytinėje tam, kad užsidirbtų ir galėtų nusipirkti akordeoną. Juo išmoko groti savarankiškai ir vėliau kartkartėmis pagrodavo šokiuose.

Nenuostabu, jog, pradėjęs lankyti tuometę J. Janonio mokyklą, berniukas mamos pastangomis atsidūrė mokyklos chore. Tačiau vos po metų jį metė, nes dainavimas netraukė, o ir papildomai po pamokų lankyti choro repeticijas tingėdavo. Vis dėlto groti akordeonu tėtis Aristidą išmokė, net mažesnio dydžio akordeoną jam buvo nupirkęs. Pirmieji berniuko klausytojai buvo namo laiptinės vaikai. Tačiau ir tuomet lankyti muzikos mokyklos su visomis jos teorinių žinių pamokomis Aristidas nepanoro, todėl mama jam rado privatų akordeono mokytoją. Porą metų pasimokęs ir tuos mokslus apleido.

Baigęs aštuonias mokyklos klases, rimčiau susimąstė apie ateitį. Taip pateko į aukštesniąją muzikos mokyklą, kur susipažino su vienu nepopuliariausių, jo žodžiais, instrumentu tarp besimokančiųjų – fagotu. „Obojus, valtorna ir fagotas – šiuos instrumentus vaikai renkasi turbūt rečiausiai, nes jais bene sunkiausia groti. Norint tai daryti gerai, kasdien būtina repetuoti po dvi tris valandas“, – niuansus pasakoja fagotininkas.

Fagotas, atlikėjo žodžiais, – kaprizingas instrumentas. Jo nendrinis dviejų dalių liežuvėlis yra labai jautrus oro sąlygoms. „Vieną dieną gali groti fantastiškai, o kitą instrumentas visiškai neskambės, – apie grojimo fagotu specifiką sako pašnekovas. – Man mokytis groti fagotu labai patiko. Jo skambesys buvo girdėtas iš vaikystėje matytų animacinių filmukų, kurių personažus neretai įgarsindavo būtent šis instrumentas.“

Grojant fagotu, neišeina žygiuoti, o Aristido dalyvavimas įvairiose eisenose – viena iš pučiamųjų instrumentų orkestro muzikanto darbo dalių. Todėl, orkestrui žygiuojant, fagotą Aristidas pakeičia lėkštėmis. Savo muzikos instrumentą jis apibūdina kaip suteikiantį orkestrui tam tikrų spalvų. Gal todėl fagotas yra populiaresnis ir dažnesnis simfoniniuose, o ne pučiamųjų instrumentų orkestruose.

Paklausus, ar per keturis dešimtmečius grojimo orkestre jam ši veikla nepabodo, ar nebuvo kilęs noras jos atsisakyti, pašnekovas plačiai šypsosi: „Ne, man groti fagotu vis dar patinka.“

Muzikantas visuomet laukia dainų švenčių pakiliai nusiteikęs: „Labiausiai džiaugiuosi galimybe vienoje vietoje pamatyti visus Lietuvos pučiamųjų orkestrus, kuriuose groja nemažai buvusių studijų draugų, pažįstamų, gera visus sutikti vienoje vietoje. Pačios šventės metu smagiausia būna eisena, kurios priekyje žygiuoja orkestras, muzikantų ji vadinama „drambliu“. Žygiuojame nuo Katedros aikštės iki Vingio parko, įkopiame į Tauro kalną. Žinau, kad ant kalno manęs lauks kariuomenės laikų draugas, jis būtinai mane kasmet nufotografuoja ir vėliau man tas nuotraukas atsiunčia...“