F. Ru­dzins­ko mi­si­ja – kur­ti vai­kams gim­tinę

Ket­vir­tuo­ju Šiau­lių ra­jo­no garbės pi­lie­čiu ta­po Kuršėnų šei­mos namų di­rek­to­rius Fe­lik­sas Ru­dzins­kas. Ap­lan­ky­tas žur­na­listų, jis šyp­te­li – naują „pi­lie­tybę“ te­ko pri­si­jau­kin­ti, su ja ap­si­pras­ti. Tei­kiant  F. Ru­dzins­ko kan­di­datūrą dėl gar­baus ap­do­va­no­ji­mo, pri­si­dėjo ir bu­vu­sių Kuršėnų vaikų namų auklė­ti­nių ini­cia­ty­vinė grupė, ku­rios na­riai čia kas­met ap­si­lan­ko it tėviškė­je, drau­ge at­si­vež­da­mi sa­vo vai­kus ir anū­kus.

Rado arklį ir paršiukų

Kuršėnų vaikų globos namai, pervadinti į Kuršėnų šeimos namus, – unikali vieta. 1936 m. statytas 4 tūkst. kv. m pastatas primena dvarą, kurį iš vienos pusės juosia upė Venta, iš kitos saugo Daugėlių pušynas. Sniegu užklotoje teritorijoje dabar ramu, bet, sužaliavus pievoms, čia ganosi trys žirgai ir ponis, išdidžiai vaikštinėja povai, savo jauniklį išgyvenimo taisyklių moko alpakų porelė.

Kur gyvūnai, ten ir vaikai. F. Rudzinskas pasakoja, kad įvairias psichologines traumas, netektis patyrę jaunuoliai ne iš karto prisileidžia suaugusįjį, o štai prie gyvūno jaučiasi gerai ir saugiai. Direktorius sako per langą neretai matąs, kaip nešinas duonos pluta ar morka vaikas žygiuoja pas mylimą augintinį.

Nepaprastą vaikų ir gyvūnų ryšį F. Rudzinskas pajuto vos pradėjęs dirbti. Prieš trisdešimt metų tapęs Kuršėnų vaikų globos namų direktoriumi, jis čia rado vieną darbinį arklį ir daugybę paršiukų. Pastarųjų dėl tuomet įsteigtos Maisto ir veterinarijos tarnybos teko atsisakyti, bet arklys pasiliko – tik dirbti jam nebereikėjo. Gyvūnų pamažu daugėjo, o šį pavasarį direktorius planuoja dar padidinti jų skaičių – įsigyti ožkyčių, avinėlių, paukščių. F. Rudzinsko mintyse – ir sportinis žirgas, specialiai išmokytas bendrauti su negalią turinčiais vaikais, mat Kuršėnų šeimos namuose pradėtos teikti gyvūnų terapijos paslaugos.

Toli gražu ne visi vaikų globos namai gali pasigirti tokiu gyvuoju kampeliu, o ir miestuose bei miesteliuose vis rečiau išvysi besiganančius arklį arba karvutę. Todėl F. Rudzinskas nusiteikęs gyvūnų teikiamu džiaugsmu dalytis ne tik su šeimos namuose augančiais vaikais, bet ir su viso rajono bendruomene. Gyvojo kampelio gyventojus jau dabar lanko į globos centrą atvykstančios šeimynos, lopšelių-darželių ir mokyklų auklėtiniai, čia vaikų arba anūkų gimtadienius švenčia kuršėniškiai.

Įveikė vidinį pasipriešinimą

Ėjimą į bendruomenę iš dalies skatina institucinių globos įstaigų pertvarka. Po vienu stogu gyvenę vaikai dabar perkeliami į nedidelius bendruomeninius vaikų globos namus. Kuršėnuose, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestų, tokie namai kuriami butuose. F. Rudzinskas sako, kad iš savivaldybės pagal panaudos sutartį nuomojamame bute šiuo metu gyvena 4 vaikai. Netrukus į neseniai nupirkus dviejų–keturių kambarių butus persikels dar dešimt vaikų. Planuojama pirkti ir trečiąjį butą.

Vaikams išsikeliant, ir taip erdvūs Kuršėnų šeimos namai tampa vis tuštesni. „Sūkurys galvoje – kaip įveiklinti šį pastatą, juo labiau kad už mano nugaros stovi dar penkiasdešimt žmonių, puikių darbuotojų. Nesu išskirtinis: man, kaip ir kiekvienam žmogui, dideli pokyčiai kelia vidinį pasipriešinimą. Bet kai pradedi dirbti, dėlioti planus, įgauni motyvacijos. Juolab kad mes per globos centrą vis tiek išlaikysime funkciją pasirūpinti vaikais, dirbti su jų tėvais, artimaisiais, globėjais. Tai ramina“, – sako F. Rudzinskas.

Direktorius vėl šypteli – matyt, jam gyvenime duota misija kurti ir statyti. Baigęs tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, Fizikos-matematikos fakultetą, jis keletą metų dirbo fizikos mokytoju mažo miestelio mokykloje. Pamena: su visa įranga vaikščiodavo iš kabineto į kabinetą – nuosavo neturėjo, tad teko pasukti galvą ir sukurti sau darbo vietą. Vėliau, jau paskirtas Kuršėnų techninės kūrybos ir darbo namų direktoriumi, gavo pliką pastatą. Reikėjo planuoti kabinetus, veiklas.

„Dabar ir vėl turiu perkurti, performuoti. Bet tai – kažkokia varančioji jėga. Darai, džiaugiesi, pats su metru vaikštinėji, skaičiuoji, matuoji“, – sako F. Rudzinskas.

Buvusiems auklėtiniams sugrįžti gera

Su tuo metru jis dažnai apsilanko šiuo metu įrenginėjamose atokvėpio patalpose, kuriose tam tikrą laikotarpį galės gyventi vaikai ir suaugusieji, turintys psichinę arba protinę negalią. Tokia paslauga, pasak F. Rudzinsko, – itin aktuali šių žmonių artimiesiems, kurie dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų nebeturi galimybių arba laiko pasirūpinti savo pačių poreikiais. Taip pat pradedamas įgyvendinti socialinių dirbtuvių projektas: neįgalūs, tačiau darbingumą turintys žmonės netrukus iškilsiančiuose šiltnamiuose augins daigelius, kuriais galės prekiauti, taip užsidirbdami pinigų, keldami savivertę, mokydamiesi savarankiškumo.

Vis tik didžiausias Kuršėnų šeimos namų projektas, ruoštas drauge su savivaldybe, dabar guli Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Jeigu gaus ministerijos pritarimą ir finansavimą, įstaiga už daugiau nei 2 mln. Eur
pradės teikti įvairaus spektro paslaugas pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms iš viso rajono.

Projektai – ne tik tam, kad būtų tarnaujama visuomenei, išsaugomos darbo vietos.

„Yra dar viena priežastis, kuri mane skatina visa tai išlaikyti. Nepameluosiu – kiekvieną vasarą skambina buvę šių namų gyventojai, kai kurie – vyresni už mane patį. Klausia – ar gali atvažiuoti, apžiūrėti savo gimtinę? Ir atvažiuoja. Su šeimomis, vaikais, anūkais organizuoja čia gražius susitikimus, susibūrę į iniciatyvinę grupę. Jie – mūsų pagalbininkai, patarėjai, daugelis – ir rėmėjai. Iš jų emocijų, iš jų akių matosi, kaip jiems gera čia sugrįžti. Ir jeigu viską paleistume, uždarytume, nukirstume šaknį, kuri yra labai brangi. Nes vis tiek ateina metas, kai vaikai arba anūkai paklausia – tėti, seneli, o kur tavo gimtinė? Ir nėra kur kitur jų nusivežti – tik čia“, – pasakoja F. Rudzinskas.

„Kodėl man?“

F. Rudzinsko kandidatūrą Šiaulių rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo komisijai teikė būtent minėtoji buvusių Kuršėnų vaikų namų auklėtinių iniciatyvinė grupė drauge su Šiaulių rajono Zosės ir Aloyzo Kairių šeimyna, Kuršėnų Daugėlių progimnazijos bendruomene, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriumi, Šiaulių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriumi bei Šiaulių rajono savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnais.

Sužinojęs apie tokį siūlymą, F. Rudzinskas iš pradžių suglumo. „Kaip ir kiekvienam mirtingajam kilo klausimas, kuris visados lydi ligos ar džiaugsmo atveju: už ką, kodėl man? Bet sulaukiau labai daug palaikymo, skambučių ir pamažu apsipratau su ta mintimi. Dabar mėgstu pajuokauti, kad turiu dvigubą pilietybę – juk esu ne tik Lietuvos, bet ir garbės pilietis. Iš tiesų tai yra kartu ir įvertinimas, ir įpareigojimas tęsti pradėtus darbus. Ypač kai matau, kad už nugaros rikiuojasi vis didesnis būrys tų, kuriems reikia pagalbos“, – sako F. Rudzinskas.

Tradiciškai Šiaulių rajono garbės piliečio regalijos yra teikiamos Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tačiau šiemet dėl pandemijos ketinama šią iškilmingą ceremoniją nukelti į kitą reikšmingą datą, kai bus pasibaigę karantino ribojimai.