F. Jansonas mano, kad konservatoriai suinteresuoti R. Žemaitaičio populiarumu: ši partija yra iki ausų problemose ir purve

Į teismą dėl konservatorių lyderių kreiptis žadantis prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako nematąs prasmės teisintis dėl to, kad prieš du dešimtmečius dirbo skandalingus straipsnius leidusiame dienraštyje „Respublika“. Patarėjas sako, kad jam metami kaltinimai antisemitizmu yra nepagrįsti, nes, leidžia suprasti F. Jansonas, rezonansą kėlusį „Respublikoje“ publikuotą turinį jis jau įvertino prieš dvidešimt metų.

„Aš savo sprendimą padariau ne 2024 metais, kai kažkas kažką pasakė. Aš savo sprendimą padariau 2004 metais. Ir tas sprendimas nėra išbėgti ir pasidaužyti į krūtinę. Sprendimas yra, kai tu išeini iš darbo. Tada yra sprendimas“,– interviu Eltai sakė F. Jansonas.

Kita vertus, tikina patarėjas, jam mesti kaltinimai ir pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje itin garsiai keliamas didėjančio antisemitizmo ar radikalizmo grėsmės klausimas nėra atsiradęs atsitiktinai. F. Jansono įsitikinimu, visuomenėje atsirandančiais baubais ar net Remigijaus Žemaitaičio populiarumu yra suinteresuoti savų problemų turintys konservatoriai.

„Konservatorių partija yra iki ausų problemose ir purve. Nuo pedofilijos iki nemokamų skrydžių į Dubajų, nuo frakcijos lyderio čekiukų iki Velnio rato Palangoje, nuo vilos Graikijoje iki paskyrimų į Ameriką. Tų problemų ratas, nekalbant apie neįgyvendintus pažadus, yra didelis. O iki rinkimų lieka labai nedaug laiko. Kai tokia situacija, tai tu turi du būdus. Vienas būdas yra apsiprausti, o kitas – ištepti visus aplinkui ir sakyti, kad viskas normalu. Tada tu sakai: aš nesu blogis, pakalbėkime apie tikrąjį blogį“, – teigė F. Jansonas.

Todėl patarėjas abejoja ir į prezidentą pasikreipusių 150 įvairių sričių visuomenininkų bei ekspertų reiškiamų būgštavimų autentiškumu. Anot jo, ne viena frazė laiške atkartojo ministro, konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio žodžius, o ir pati iniciatyva, tęsia jis, Prezidentūrą pasiekė anonimiškai.

„Mes suaugę žmonės ir suprantame, kad tai nebuvo kazokų laiškas sultonui. 150 žmonių nesėdėjo ir nerašė to laiško. Kažkas jį parašė“, – sakė F. Jansonas, užsimindamas, kad jam teko girdėti, jog parašus iniciatyvai rinko buvęs užsienio reikalų viceministras ir konservatorius Mantas Adomėnas.

„Jeigu tai tiesa, tada dar labiau viskas stoja į savo vietas“, – akcentavo F. Jansonas.

– Nuo 2020 metų stabiliai sudėtingi Prezidentūros ir valdančiųjų konservatorių santykiai liko įtempti ir uždarius eurokomisaro klausimą. Dabar rinkimų tiesioji. Ir nors dėl vietos Seime varžosi politinės partijos, epicentre vėl konservatorių lyderio ir Prezidentūros, kuri de jure parlamento rinkimuose nedalyvauja, konfliktai. Prieš kelias savaites konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis suvažiavime partijos nariams nuogąstavo, kad prezidentas yra apatiškas ir pasyvus Lietuvoje klaidžiojančios radikalų šmėklos atžvilgiu ir net pareiškė, kad šalies vadovo komandoje esama antisemitinių patarėjų ir kad reikia kažką su tuo daryti. Sprendžiant iš netiesioginių nuorodų – aiškių referencijų į konkretų asmenį nebuvo – akivaizdu, kad ministras į jus, pone Jansonai, rodo. Kaip šią žinutę supratote?

– Yra įnirtingas bandymas iš konservatorių pusės įtraukti prezidentą ir Prezidentūrą į rinkimų kampaniją ir paversti kažkokiu dalyviu ar įrankiu. Prezidentas apie tai yra jau kalbėjęs. Jis aiškiai pasakė, kad tokie bandymai nepavyks.

Dabar dėl tų kaltinimų. Taip, be abejo. Ypač ponas Landsbergis yra tiek protingas, kad pavardės prie melagingų kaltinimų neprideda ir galvoja, kad taip išvengs kažkokių galimų teisinių bėdų. Bet buvo žmonių, ta pati premjerė Ingrida Šimonytė, kuri buvo mažiau atsargi ir pavardę prie melagingų faktų pridėjo.

– Jūsų pavardę.

– Mano pavardę. Tai šiuo atveju, jeigu aš gyvenime būčiau parašęs kokį straipsnį, kurį būtų galima įvertinti ir pateikti kaip antisemitinį, manau, kad tą straipsnį konservatoriai jau būtų prikalę prie Prezidentūros durų. Aš nesu rašęs tokių straipsnių, nesu rašęs todėl, kad, mano požiūriu ir supratimu, antisemitizmas yra kvailas, šlykštus ir nesąmoningas dalykas. Ypač Lietuvoje. Aš nuo vaikystės esu lankęs šachmatų mokyklą, o 8-9 dešimtmetyje tai buvo daugiausiai žydų tautybės žmonių sutraukianti vieta. Daugelis mano vaikystės draugų buvo žydų kilmės. Mano treneris ir mokytojas buvo žydų kilmės Lietuvos pilietis. Apie ką mes kalbame? (...) Manau, kad pasibaigus rinkimų vajui galėsime ramiai, teisinėmis priemonėmis tai aptarti.

– Jūs ketinate, kaip prezidentas užsiminė, kreiptis į teismą?

– Visa tai, kas yra sakoma, be abejo, yra tiek fiksuojama, tiek atiduodama teisininkams. Tik supraskime, kad vyksta politinis žaidimas, yra paskutinės savaitės prieš rinkimus. Ir dabar pilti vandenį ant kažkieno malūno ir tapti žaidimo įrankiu – aš nesiruošiu. Bet tokiems kaltinimams ir teisiniams veiksmams yra pakankamai ilga senatis. Tad sakyčiau, kad mes dar susitiksime.

– Jūs sakote, kad premjerė buvo mažiau atsargi ir į jus referavo.

– Premjerė paprastai yra tiesesnis ir paprastesnis žmogus, kuris mažiau galvoja, mažiau tikrinasi ir žiūri. Ji įvardino.

– Taigi, atsakovas bus premjerė?

– Tai ne tiek atsakomybė. Jei kažkas apkaltina žmogų prirašius antisemitinių pamfletų, tai turi arba pateiki tuos pamfletus, kurių nėra, arba paneigti identiškomis priemonėmis. Kadangi buvo pasakyta, suprantu, spaudos konferencijoje, tai tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau lygiai tokiu būdu bus ir paneigta.

– Premjerė ir anksčiau, jei gerai pamenu, kai iš pelenų buvo prisikėlusi valstybininkų istorija, į jus referuodama sakė: žmogų galima ištraukti iš „Respublikos“ leidinių grupės, bet leidinių grupės iš žmogaus – ne. Ji referavo į jus. Ir dabar, kai iš konservatorių lyderių pasigirsta kaltinimai antisemitizmu, dažniausiai kaip argumentas pateikiamas būtent jūsų darbas „Respublikoje“ prieš kelis dešimtmečius. O čia epicentre atsidūrė savininko V. Tomkaus straipsnių ciklas „Kas valdo Lietuvą“. Jūs tuo metu dirbote redaktoriumi ir būtent jūs tuos straipsnius redagavote. Tuo momentu, kai jie atsidūrė epicentre, esate juos ir komentavęs. Ir iš čia atsiranda argumentas: štai, ponas Jansonas prisidėjo prie šių straipsnių, kurie iš esmės panašūs į tai, ką dabar kalba R. Žemaitaitis.

– Šiuo atveju reikėtų apibrėžti sąvokas „prisidėjęs“, „parašęs“. Ką reiškia prisidėjęs? Taip, aš esu davęs interviu. Bet žmonės, kurie nori mesti tuščius kaltinimus, cituoja pusę sakinio. Redagavęs, taip. Tame pačiame interviu po žodžio „redagavęs“ yra kablelis ir parašyta – „braukęs“. Taip, aš redagavau. Taip, kiek galėjau išmesti to, kas, mano supratimu, buvo totalios nesąmonės – aš tai dariau. Kai man tai nusibodo daryti, aš išėjau iš darbo... Ir aš suprantu kolektyvinę atsakomybę. Tik kartais stebiuosi, kiek yra partijų, kurių pasisakymuose galima pamatyti išlikusį rytietišką autokratizmą ar stalinizmą: visi, kas dirbo „Respublikoje“, neša kolektyvinę atsakomybę. Jeigu tokia logika, tai žiūrėkite – kartu su pedofilija kaltinamu Seimo nariu frakcijoje dirbo ponas Landsbergis, ponas Pavilionis, premjerė. Tai ar dėl kolektyvinės atsakomybės aš turėčiau teigti, kad jie yra jau pagalbininkai, kad jie yra prisidėję? Mano supratimu, tai yra nesąmonė. Kas parašo, tas atsako. Kiekvienas atsako už savo žodžius, kiekvienas atsako už savo veiksmus. Jei norime visur įvesti kolektyvinę atsakomybę – pirmyn.

– Visgi, klausantis tos pačios premjerės ir kitų politikų galima susidaryti tokią logiką: ponas Jansonas dirbo „Respublikoje“ tuo metu, kai buvo išleistas rezonansą sukėlęs straipsnių ciklas. Reagavo užsienio valstybės, buvo ir prokuratūros dėmuo. Jansonas tada dirbo ir redagavo, dabar nėra aiškaus pasakymo, kad tai buvo labai blogai ar kad tai buvo klaida, kad tai buvo neadekvatu. Tad jei nėra mea culpa, mea maxima culpa, tai reiškia, kad ponas Jansonas pritaria tuo metu išleistiems teiginiams. Taigi, šiuo požiūriu jis nesiskiria nuo R. Žemaitaičio. Tokia yra logikos grandinė. Juk ir premjerė sako: iš pono Jansono nieko negirdėjome. Nėra nubrėžto santykio ir įvertinimo tam, kas buvo. Gal reikia pasakyti: tai buvo klaida?

– Sprendimus priimi čia ir dabar, o ne po 20 metų. Sprendimas pasitraukti iš laikraščio tais pačiais 2004 metais, po to išeiti ir iš grupės. Tai buvo mano sprendimas. Aš jį priėmiau.

– Ar galima sakyti, kad šis sprendimas buvo susijęs su straipsnių ciklu?

– Tą akimirką, kai aš supratau, kad aš negaliu atlikti savo darbo, nes savininko tekstų redagavimas neveda į normalų rezultatą, aš priėmiau sprendimą tokį, kokį priėmiau. Bėgioti, daužytis į krūtinę ar dar kažką ir ypač po 20 metų... Čia konservatorių bandymai įtraukti: vėl prezidentas nieko nepasako apie Žemaitaitį. Jiems niekada nebus gana. Pasakysiu culpa, jie sakys, o kur maxima culpa. Šiuo atveju čia nėra pageidavimų koncertas. Jeigu žmonės į viešąją erdvę meta kaltinimus – tai čia yra teisinė valstybė ir tuos kaltinimus reikės arba labai aiškiai pagrįsti, arba atsakyti. Labai paprasta. Bet iš esmės, mano supratimu, nėra labai svarbu, ką sako. Klausimas yra kodėl sako. Šis klausimas yra įdomesnis. Čia glūdi daugiau atsakymų.

– Apie tai dar pakalbėsime. Žinoma, skirtingos situacijos, bet pats prezidentas antisemitizmu kaltinamo Remigijaus Žemaitaičio atžvilgiu kalbėjo: pone Žemaitaiti, esate susilaukęs klausimų ir kaltinimų, tad dabar pasakykite, kaip iš tikrųjų yra, ir bus visiems ramiau, jei ne taip supratome. Tad ar ir jums nebūtų svarbi prezidento logika? Štai yra svarbus prezidento patarėjas ir jis aiškiai pasako, kaip yra iš tikrųjų.

– Aš kalbu su jumis ir aš labai aiškiai pasakau. Pirmiausiai, aš pasakau savo požiūrį į antisemitizmą kaip kvailą, šlykštų ir idiotišką požiūrį. Ypač žinant Lietuvos istoriją. Antras dalykas, aš savo sprendimą padariau ne 2024 metais, kai kažkas kažką pasakė. Aš savo sprendimą padariau 2004 metais. Ir tas sprendimas nėra išbėgti ir pasidaužyti į krūtinę. Sprendimas yra, kai tu išeini iš darbo. Tada yra sprendimas.

– Tai jūs sakote, kad sprendimas išeiti iš darbo ir parodė tą santykį su tekstais, kurie jums dabar primenami.

– Aš savo sprendimus priėmiau tada ir juos įgyvendinau.

– O su prezidentu kalbėjote? Jis viešai pasakė savo poziciją ir neatmetė, kad tai pakankamas kaltinimas, jog būtų galima eiti teisiniu keliu. Prezidentas, kaip suprantu, jus palaiko, nėra likusios pilkosios zonos?

– Kokia gali būti pilkoji zona? Prezidentas mane pakvietė dirbti, prezidentas nutars, kada netinku. Jei jis pasakys, kad netinku, aš ramiausiai išeisiu.

– Pereikime prie jau jūsų minėto klausimo: kodėl tai vyksta. Ar jūs turite sau paaiškinimą? Nėra paslaptis ir naujiena – esate iš tų patarėjų, kurie dažnai atsidūrė spalvingų prezidento ir konservatorių santykių epicentre. Bet tokių kaltinimų, taip aiškiai suformuluotų, iki šiol nebuvo. Nebuvo raginimų prezidentui apsivalyti. Turite sau atsakymą?

– Dalį atsakymų, gal labiau paviršutiniškų, jau išsakė politologai. Turbūt viskas prasideda nuo žmogiškos, šiek tiek patologiškos neapykantos.

– Neapykantos jums?

– Prezidentui, man, Prezidentūrai. Tai labai paprastas žmogiškas paaiškinimas. Gal tai nenoras likti lūzeriu po eurokomisaro temos, apie kurią jūs užsiminėte. Tai galimas variantas. Gal yra siekis konsoliduoti savo rinkėjus. Tik nežinau, ar tai veikia.

Manau, kad yra du aiškūs technologiniai dalykai, dėl ko visas šis šou vyksta. Politinėje komunikacijoje yra toks terminas – „perkėlimas“. Tai reiškia, kai tu dirbtinai pakeiti viešąjį diskursą ir pereini – jei tau nepatogu kalbėti apie tam tikrus dalykus – prie dirbtinai sukurtų kitų dalykų. Pripažinkime faktus: konservatorių partija yra iki ausų problemose ir purve. Nuo pedofilijos iki nemokamų skrydžių į Dubajų, nuo frakcijos lyderio čekiukų iki Velnio rato Palangoje, nuo vilos Graikijoje iki paskyrimų į Ameriką. Tų problemų ratas, nekalbant apie neįgyvendintus pažadus, yra didelis. O iki rinkimų lieka labai nedaug laiko. Kai tokia situacija, tai tu turi du būdus. Vienas būdas yra apsiprausti, o kitas ištepti visus aplinkui ir sakyti, kad viskas normalu. Tada tu sakai: aš nesu blogis, pakalbėkime apie tikrąjį blogį.

Akivaizdu, kad tiek problemų, kiek jų susikurta per ketverius metus, per mėnesį nenusiplausi. Tada tu keiti diskursą, temą. Markas Tvenas sakė, kad jei nebūtų Dievo, jį reikėtų sukurti. Tai šiuo atveju, jei Žemaitaičio nebūtų, jį reikėtų sukurti. Kadangi jis yra, tai jį sukurti buvo lengviau. Šiuo atveju stengiamasi kalbėti kuo daugiau, kuo garsiau ir grėsmingesniu tonu apie antisemitizmo temą. Taip, Europos mastu ji stiprėjanti, auganti ir tai iš tikrųjų atrodo pavojingai. Bet jei kalbėtume Lietuvos mastu... Be Žemaitaičio eilėraščių, kiek to yra buitiniame lygmenyje, kiek yra teisėsaugos tyrimų... Sudėtinga vertinti. Bet dabar suakcentuojamas dėmesys į vieną temą.

Taigi, perkėlimas yra viena priežastis. Antroji – taip pat technologinė. Aš ją vadinčiau „parazito metodu“. Jei nebūtų Žemaitaičio, nebūtų „Nemuno aušros“, rinkimai būtų nuobodūs ir pakankamai aiškūs. Konservatoriai sėdi ant atsarginių suolelio, ateina vienokia ar kitokia centro kairės dauguma... Tačiau dabar Žemaitaitis ir „Nemuno aušra“ gali būti faktoriumi, kuris kažkiek keičia visą paveikslą. Visiškai akivaizdu, kad balsus jis gali nusikabinti nuo ilgai politiniame žemėlapyje esančios centro kairės. Ir čia galima kalbėti apie „parazito taktiką“. Ji yra labai paprasta. Kai tu turi ribotus resursus ir tu žinai, kad pasiimti gali tik tiek, kiek gali savo jėgomis pasiimti, tu gali bandyti užšokti ant kažko ir kažkaip kitaip sudalyvauti. (...)

Mano įsitikinimu, jei kas nors ir nori, kad Žemaitaitis surinktų kuo daugiau balsų, tai yra konservatoriai. Jų puolimas prieš Žemaitaitį yra nemokama reklama Žemaitaičiui ir jis išsukamas vis labiau ir labiau.

– Tai jūs sakote, kad antisemitinis diskursas, kuriuo yra grėsminama, galiausiai ir pats R. Žemaitaitis iš esmės yra instrumentalizuotas. 

– Parazito taktika yra tokia, kad tą, ant kurio užšokai jam nežinant, tu jį bandai instrumentalizuoti. Šiuo atveju visi juk suprantame, kad maža tikimybė, jog išliks dešinioji Vyriausybė.

– Ir apie tai pakalbėsime, bet aš pažymėsiu, kad tas kalbėjimas apie antisemitizmo grėsmę, apie R. Žemaitaitį, kaip grėsmę, neapsiriboja tik konservatoriais. Prezidentas sulaukė atviro laiško, kuriame pusantro šimto visuomenininkų, menininkų, ekspertų taip pat kreipiasi į prezidentą ir būgštauja dėl jo pasyvumo, kartu prašo ir apsivalymo nuo antisemitinių patarėjų. Tad tas grėsmes matančių ratas yra platesnis nei konservatoriai.

– Tu sukeli baubą ir ko stebėtis, kad žmonės patiki. Kai kalbame apie intelektualų laišką – taip, problema apibrėžta. Ypač jei žiūrėtume europiniu mastu ir kalbėtume ne tik apie Lietuvą, bet kalbėtume apie Prancūziją ir šalis, kur išpuolių prieš žydų bendruomenę tikrai pastaruoju metu buvo daug...

Bet grįžtant prie laiško. Mes suaugę žmonės ir suprantame, kad tai nebuvo kazokų laiškas sultonui. 150 žmonių nesėdėjo ir nerašė to laiško. Kažkas jį parašė. Mes jį gavome visiškai anonimizuotą: kreipimasis1@gmail.com.

– Nebuvo aiškaus siuntėjo?

– Ne, nebuvo aišku, kas siunčia. Tu gauni anoniminį laišką, žinoma, su parašais, tačiau klausimas lieka: o kas autorius? Teko kalbėti su keliais pasirašiusiais laišką. Kai kurie sakė, kad į juos dėl pasirašymo kreipėsi Mantas Adomėnas, buvęs URM viceministras. Jis išėjo iš darbo, kai buvo pagautas girtas už vairo. Jeigu tai tiesa, tada dar labiau viskas stoja į savo vietas.

– Jūs sakote, kad dėl tokio konteksto galima nesureikšminti paties laiško turinio?

– Ne, į dalį turinio, be abejo, visada atkreipi dėmesį ir jį vertini. Bet tu matai dalį frazių, kurios yra patentuotos pono Landsbergio, yra tiesiog pažodiniai jo pasisakymai. Suprantu, kad žmonės, kurie rašė laišką, klausėsi jo, stenografavosi jį. Nežinau, ar visi pasirašiusieji būtinai matė, ką pasirašo. Bet, vėlgi, apsibrėžkime. Ar antisemitizmas yra blogis? Taip.

– Grįžtant prie laiško turinio. Tiek visuomenininkų laiške minima, tiek ponas G. Landsbergis yra pasakęs, kad prezidentas tarsi atsistoja į gana grėsmingą paralelę su Antrosios Veimaro Respublikos prezidentu Hindenburgu. Štai, suprask, galbūt nuo dabartinio jūsų sprendimo gali priklausyti, ar mes valdžioje neturėsime kažko panašaus į Hitlerį. Jūs nematote tos grėsmės, apie ką kalbą visuomenininkai?

– Grįžkime prie bazinių dalykų. Valdančioji dauguma yra formuojama Seime. Joks prezidentas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nelemia, ką susitars partijos. 2008 metai – Kubiliaus Vyriausybės formavimas, formuoja konservatoriai. Į valdančiąją daugumą yra įtraukiama Zuoko partija su Zuoku priešakyje. Zuokas 2008 metų kovą yra nuteisiamas, o tų pačių metų lapkritį konservatoriai be jokių sąžinės šauksmų Zuoką priima į valdančiąją daugumą. Aš nemanau, kad prezidentui Adamkui tai kažkiek patiko. Bet jie padarė tai, ką padarė. 2012 metai. Į valdančiąją daugumą tie patys socialdemokratai priima Darbo partiją. Jūs manote, kad prezidentei Grybauskaitei tai nors kažkiek patiko?

– Ji ne kartą ir parodė, kad nepatiko.

– Valdančioji dauguma sudaroma Seime.

– Jūs norite pasakyti, kad visa atsakomybė dėl R. Žemaitaičio tenka Seimui, o ne Prezidentūrai?

– Dėl valdančiosios daugumos sudarymo. Bet kai klausimas ateina dėl Vyriausybės sudarymo, pagal Konstituciją prezidentas tame dalyvauja. Todėl Zuokas nebuvo ministru, todėl Uspaskichas 2012 metais nebuvo ministru. Prezidentas aktyviai dalyvaus sudarant naują Vyriausybę ir aš tikrai nemanau, kad ponas Žemaitaitis būtų Vyriausybės nariu. Bet tai, kas vyksta Seime, yra tai, kas vyksta Seime. Ir nereikia bandyti kažkokiu būdu perlaužinėti Konstituciją ir permetinėti atsakomybę. Pasitelkiamas manipuliavimas. Kiek žmonių Lietuvoje žino, kur susidaro valdančioji dauguma ir kada prezidentas ką daro? Kiek žmonių? Kiek iš 150 intelektualų žino tai? Dešimt? Nėra sunku žmonėms įteigti kažką, jei jiems konkrečioje sferoje trūksta žinių.

– Kitaip tariant, prezidentas jau maksimaliai padarė, pasakydamas, jog Vyriausybėje, kad ir kas ją formuotų, pono R. Žemaitaičio nebus.

– Prezidentas yra tai pasakęs.

– Dar kalbant apie R. Žemaitaitį. Prezidentas tiesiai paragino jį pasisakyti dėl inkriminuojamų kaltinimų, bet „Nemuno aušros“ lyderis šiuo paraginimu nepasinaudojo – ačiū, nereikia, aš esu teisus, dėl nieko nesigaliu, neturiu niekino atsiprašinėti. Kaip Prezidentūra priėmė šią indikaciją? Juk tai buvo paraginimas iš aukščiausio šalies vadovo.

– Kiekvienas yra savo laimės kalvis. Jeigu žmogus prisiima tokią poziciją, tai su visomis pasekmėmis.

– Baigiant šį klausimą: apskritai, kiek, žvelgiant iš Prezidentūros perspektyvos, yra pagrįsti būgštavimai, kad gali ateiti kvislingų į valdžią?

– Būgštavimų yra daugiau dėl to, ką besiekdami valdžios ar besiekdami daugiau vietų Seime, ar žaisdami politinius žaidimus ir tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai stiprindami radikalias jėgas, ilgalaikei Lietuvos, ypač užsienio politikai, padarys šie rinkimų dalyviai. Šiuo atveju, bet kuris dirbtinis žaidimas antisemitizmo korta – ar kalbėtume apie poną Žemaitaitį, ar apie poną Landsbergį – jis yra labai neatsakingas.

– Apie žaidimus. Išplėskite mintį, kad konservatoriai instrumentalizuoja R. Žemaitaitį, siekdami tam tikrų tikslų. Kaip jūs suprantate naudą konservatoriams? Kodėl jiems reikia turėti kuo stipresnį Žemaitaitį?

– Žiūrėkite, Žemaitaitį reikia turėti ne tik kuo stipresnį, bet ir kuo baisesnį. Stiprus ir baisus, kad visi bijotų jį pasiimti į valdančiąją koaliciją. Centro kairei gali būti sunku suformuoti daugumą, nes Karbauskis su Skverneliu nesutaria.

Jeigu tos idėjos bazė yra teisinga ir jie iš tikrųjų nesutars, daugumos formavimas pasidaro sudėtingas ir tada atsiveria platūs žaidimo laukai. Vienas žaidimo laukas jau buvo viešai įvardintas – tai vaivorykštinė koalicija. Tačiau tam pasidarė alergiški visi. Tada mažumos Vyriausybė. Variantas. Sėdi opozicijoje ir tampai virvutes. O gal Seime apskritai nesusidarys dauguma, Seimas nepatvirtina Vyriausybės programos. Tada nauji rinkimai. Konservatorių partija finansiškai yra stipriausia. Kiti naujų rinkimų nebepatemptų. Ir galiausiai, pačiu blogiausiu atveju, Žemaitaitį išdrįsta pasiimti į koaliciją. Tada tu ketverius metus turi ką pulti. Man ši instrumentalizacija aiški ir paprasta. Kita vertus, problemos (konservatoriams – ELTA) prasidėtų, jei pasikeistų bazė. Pavyzdžiui, Karbauskio ir Skvernelio konfliktas nėra jau toks neištaisomas ir jie kartu su socdemais ir dar su kažkuo sudaro daugumą.

– Tai nėra neįtikėtina.

– Visada visi variantai yra įtikėtini. Bet tada būtų likimo ironija, jei opozicijoje liktų konservatoriai ir „Nemuno aušra“. Dvi stiprios opozicinės jėgos.

– O koks Prezidentūros lūkestis būsimo Seimo atžvilgiu, žvelgiant į išvardintus scenarijus?

– Prezidento intencija yra turėti veiksnią Vyriausybę, veiksnią daugumą.

– Ir gerai, kad tai būtų ne dešinieji?

– Ką žmonės išrinks, taip ir bus. Jei prezidentas norės pasisakyti prieš rinkimus ir parodyti, kaip jis mato – jis tai padarys. Bet esmė yra ta, kad Lietuvai reikalinga veikianti Vyriausybė, turinti parlamento pasitikėjimą.

– Politiniame folklore jau tapo dažna teze, kad po rinkimų geriau su bet kuo, bet ne su konservatoriais. Prezidentūra taip pat mano, kad geriau tas pats R. Žemaitaitis, bet ne konservatoriai?

– Kažkaip ketverius metus, nepaisant visų pastangų kariauti kiekviename žingsnyje, išgyvenome. Tai šiuo atveju nemanau, kad prezidentas paišytų kokias nors raudonas linijas, kaip turi žmonės balsuoti. Reikėtų sulaukti bent jau pirmojo turo, o tada aiškiai suprasti, kokioje situacijoje esame.

– Kas prezidentui mažiau komfortiški – „Nemuno aušra“ ar konservatoriai?

– Man asmeniškai tas vaizdas, kai abu sėdi opozicijoje, atrodo visiškai įdomus.

– Apibendrinkime iš esmės tuo, nuo ko pradėjome: skaitote vis dar „Respublikos“ leidinį ir ten skelbiamą informaciją?

– Kiek monitoringai pagauna, kiek yra minimas prezidentas, Prezidentūra, prezidento patarėjai, tą bendrame sraute, kaip ir kitą žiniasklaidą, aš matau. Specialiai neskaitau.