F. Jansonas: dabartinėje koalicijoje turime daugiau chaoso

Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako, kad Gintauto Palucko lyderiaujama dabartinė valdančioji dauguma iš esmės skiriasi nuo anksčiau buvusių koalicijų. Pasak jo, tiek „valstiečiai“ 2016–2020 m., tiek konservatoriai 2020–2024 m. laikotarpiu buvo suformavę disciplinuotus politinius darinius, kuriuose vyravo kone karinė tvarka. Savo ruožtu dabar, konstatuoja F. Jansonas, valdančioji dauguma veikia pagal kitokią koncepciją.

„Dabar turime daug daugiau chaoso“, – interviu Eltai sakė prezidento patarėjas.

Pasak jo, socialdemokratų dominuojama dauguma susiduria ne tiek su tradicine, kiek su savo viduje veikiančia opozicija. Tai, leidžia suprasti patarėjas, mažina koalicijos monolitiškumą ir kartu atveria nemažai manevro laisvės Prezidentūrai.

„Ar Prezidentūrai, kuri turi įstatymo leidybos galią ir kitas galias, bet neturi balsavimo (galimybės – ELTA) – ar tokiame chaose rezultatyviai veikti paprasčiau nei su monolitinėmis karių gretomis? Mes orientuoti į rezultatą. Jeigu PNPD (papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį – ELTA) praeina – mes sutinkame, jei mūsų įstatymai pasiūlymai eina – mes sutinkame“, – kalbėjo F. Jansonas.

Tačiau, pažymi jis, tai nereiškia, kad Gintautas Paluckas yra silpnas premjeras. Nors, pripažįsta F. Jansonas, įmonės „Garnis“ gautos ILTE paskolos istorija atnešė žaizdų, Vyriausybės vadovas vis dar pajėgus tęsti darbus ir atsakyti į visus keliamus klausimus. O ką prezidentas pasakys, institucijoms pateikus išvadas, ir ar ryšis daryti spaudimą trauktis iš pareigų – viskas priklauso nuo faktų.

„Tai paprasta kaip dukart du“, – teigia patarėjas.

Išskirtiniame interviu Eltai F. Jansonas taip pat užsiminė, ką prezidentas galėtų daryti, jei iki jo iš Seimo atkeliautų ankstesniame parlamente „laisviečių“ projektuotas Civilinės sąjungos įstatymas, taip pat leido suprasti, kad Prezidentūroje būtų svarstoma vetuoti Juliaus Sabatausko stumiamas Baudžiamojo kodekso (BK) pataisas, švelninančias piktnaudžiaujančių politikų atsakomybę.

„Kaip diskutuojame su grupių patarėjais, tai greičiausiai turėtų mažai palaikytojų čia“, – sako F. Jansonas, pažymėdamas, kad diskusijas sukėlusią iniciatyvą reikėtų dar tobulinti.

– Kalbėdamas apie rezonansinius įmonės „Garnis“ gautos ILTE paskolos reikalus, prezidentas neseniai Gintautą Palucką įkonstravo į labai įdomų kontekstą – Romos imperijos laikais vykusias gladiatorių kautynes. Premjerą ponas prezidentas pavaizdavo tarsi stipriai sužeistą ir toliau kovoti nebegalintį gladiatorių, kurio likimas amfiteatre atsidūrė susirinkusios minios rankose. Nykštys žemyn arba aukštyn. Pratęskime šį vaizdingą prezidento naratyvą: su kuo kovoja gladiatorius premjeras, kas ir kokiais ginklais jį sužeidė?

– Gladiatorius premjeras nėra sužeistas tiek, kad nenorėtų ar negalėtų kovoti. Pripažinkime, kad jis, nepaisant to spaudimo, kurį patiria dėl verslo (nuo kurio atsitraukė) paskolų istorijos, atlieka savo darbą ir tai daro pakankamai efektyviai bei koncentruotai. Ar jis labai sunkiai sužeistas? Ne. Bet sužeidimų matosi. Tačiau kiekviena tokia istorija politikoje palieka randus, žaizdas. Kita vertus, prezidento palyginimas greičiau yra apie tai, kad viešojoje erdvėje norima, jog likimą nuspręstų amfiteatre sėdinti minia, o ne pati kova. O ir kovą čia reikėtų suprasti perkeltine prasme.

– Jūs sutiksite, kad ši menama, į amfiteatrą susirinkusi minia ir buvo tai, kas padėjo atsirasti net keturioms institucijoms, analizuojančioms premjero „garnį“?

– Čia svarstymai, kas būtų, jeigu būtų. Jie niekur nevedantys. Aš tikiu institucijomis, jos priima sprendimą veikti ar neveikti, daryti kažką ar nedaryti, tirti giliai ar netirti – jos sprendimą priima remdamosi išdėstytais faktais, o ne minios į vieną ar kitą pusę rodomu nykščiu. Pasitikėjimas valstybės institucijomis yra reikalingas ir jis turi būti. Kuo greičiau bus pateikti visuomenei atsakymai ir institucijų vertinimai – tuo visiems bus paprasčiau ir aiškiau. Bus mažiau emocijų.

– Ar yra kažkokios raudonosios linijos prezidentui? Opozicija praėjusią savaitę kalbėjo, kad jei kuri nors iš keturių institucijų, pavyzdžiui FNTT (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba – ELTA), pasakys, kad tas šurmulį sukėlęs „garnys“ pasirodys iš tikrųjų nenatūraliai atsiradęs, o dirbtinai išveistas paukštis, tada gresia interpeliacija.

– Šiuo atveju opozicijos prigimtis yra kritikuoti, hiperbolizuotuoti ir interpeliuoti. Tačiau braižyti kažkokias raudonas linijas Prezidentūrai nėra tinkama, nes jų nubrėžimas gali veikti tyrimus atliekančių institucijų sprendimus. Linijų niekas nebraižys. Situacijos vertinimas bus. Ar dėliojantis galimus ateities scenarijus vertiname visas galimybes? Be abejo. Ar jas išsakinėji viešai ir taip veiki sprendimus? Tikrai ne.

– Bet ar prezidentas pasisakys, jei institucijos rodys nykščiu į apačią, šaukdamos, kad visgi būta aferos?

– Afera vertinama vienaip, o aferos regimybė, kuri nepasitvirtino, kitaip. Žinoma, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar naujiems vertinimams, kurie remsis faktais, prezidentas savo nuomonę pasakys.

– O ar prezidentas jaučiasi pats neutralus šioje istorijoje? Nemažai kritikos susilaukia dėl užimtos laikysenos? Ar Prezidentūra, kuri dažnai pravardžiuojama ketvirtąja koalicijos partnere, yra neutrali?

– Aš nežinau, ar tai yra pravardžiavimas. Pravardžiavimas turi neigiamą konotaciją...

– Gali būti gražios ir negražios pravardės. Jums, suprantu, ši pravardė skamba gražiai?

– Jei kažkam atrodo ir susidaro įspūdis, kad Prezidentūra nekariauja su valdančiąja dauguma – nuo to Lietuvai tik geriau. Bet grįžtant prie kritikų ir neutralumo – nenatūralu būtų remtis ne faktais, o interpretacijomis bei jų pagrindu priiminėti sprendimus. Prezidento elgesys tiek su buvusia Vyriausybe bei jos nariais, tiek su dabartiniu kabinetu remiasi tuo pačiu principu – kai yra faktai ant stalo, tai vertiname faktus ir sprendimus. Arba išdėstome savo nuomonę bei požiūrį į faktus, o ne į tai, kaip tuos faktus interpretavo viena ar kita pusė. Ponios Navickienės istorija ir jos skrydis už dyką pailsėti su tam tikrais verslininkais į šiltuosius kraštus buvo faktas.

– Dabar grįžta vaizdingi prezidento pasisakymai apie įvairias politines krizes. Pamenate, buvo tokia istorija su Lietuvos geležinkeliais, kai buvo įdarbinta ponia Belickaitė, buvusios ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės bičiulė. Tada prezidentas prakalbo apie jaunus ir beūsius bebrus. Neigiamas vaizdinys, kurį pirmiausiai kūrė senoji socialdemokratų karta. „Garnio“ kontekste prezidentas Gintauto Palucko nebuvo linkęs pavadinti beūsiu bebru.

– Yra faktai. Bendražygė įdarbinama institucijoje. Galima kalbėti ir apie finansų viceministro (Gedimino Norkūno – ELTA) istoriją – ji lyginama su Palucku. Vienu atveju viceministras tiesiogiai valdo akcijas ir priima sprendimus, kitas dalykas – premjeras. Jis ILTE neprižiūri, techniškai jis prižiūri finansų ministrą, kuris prižiūri ILTE. Tokiu būdu galima tęsti iki tiek, kad premjeras negalės leisti vaikų į mokyklą, nes visi galvos, kad jis veikia švietimo ministrę, kuri veikia mokytojus, kad šie rašytų geresnius pažymius vaikams.

– O kiek logikos yra tezėje, kad premjeras šioje istorijoje didesnį imunitetą turi vien dėl to, kad jis yra premjeras, o ne vienas iš ministrų. Ar tai faktorius? Nes premjero išklibinimas ar jam skirtas aštresnis žodis turi didesnes pasekmes visai valdančiajai daugumai ir Vyriausybei in corpore.

– Ar tai yra suvokiama? Be abejo. Ar tai daro įtaką sprendimų priėmimu? Ne. Kalbėkime apie faktus, o ne apie interpretacijas. Palaukime, FNTT tyrimas prieis prie vienokio ar kitokio sprendimo, o jam priėjus prie vienokio ar kitokio sprendimo, turėsime absoliučiai aiškią ir nedviprasmišką situaciją.

– Arklio keitimas viduryje brastos – tai galimuose scenarijuose?

– Viskas priklauso nuo faktų. Tai paprasta kaip dukart du.

– Ekspremjerė Ingrida Šimonytė stebėdama situaciją sako: jei jau aš būčiau Gintauto Palucko vietoje ir jei aš būčiau akcininkė ir turėčiau „Garnį“, tai tikriausiai prezidentas būtų visai kitaip reagavęs.

– Tai komentarai, kas būtų, jeigu būtų. Aš galiu atvirkščiai apversti: o jei premjerė būtų tokioje situacijoje, ar didžioji dalis žiniasklaidos ją būtų gynusi ar puolusi. Mes kalbame apie jeigu, kurie iš esmės yra apie nieką. Visi suprantame, kad premjerė neturėjo akcijų.

(…)

– Grįžkime prie Koliziejaus. Paskutiniai reitingai rodo, kad tiek premjero, tiek valdančiųjų ministrų, tiek „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio reitingai smuko. Premjero palankus vertinimas per mėnesį sumenko 11 procentinių punktų, Remigijaus Žemaitaičio – 6. Ką tai rodo, gal arenoje jau rodomas nykštys žemyn?

– Reikėtų atskirti premjero reitingą nuo partinių reitingų. LSDP reitingas liko tame pačiame lygmenyje. Bet tai gali būti vienkartinis dalykas. Reitingai gali per mėnesį kristi po 12 proc. punktų esant tam tikroms aplinkybėms – neigiamai konotacijai ar žinioms. Kartais jie atsistato, kartais neatsistato, kartais krenta žemyn. Daryti išvadų iš momentinės fotografijos turbūt nederėtų. Bet kalbant apie „Nemuno aušrą“ galima kalbėti apie tendenciją, nes kritimas matosi per įvairias sociologinių bendrovių atliekamas apklausas. 

– Taip, Remigijui Žemaitaičiui socialiniuose tinkluose išpėrė kailį jo rinkėjai dėl laikysenos nekilnojamojo turto (NT) mokesčio atžvilgiu. Ar gali būti, kad tas NT klausimas, kitaip tariant, realūs darbai, kuriuos politikai turi padaryti, o ne tik greitai bei neaiškiai kalbėti, ir yra tas Žemaitaičio ,,achilo kulnas“. Kitaip tariant, NT mokestis tarsi Pario paleista strėlė marina Žemaitaičio politinį konstruktą ir energiją.

–Svarbus klausimas, kas yra tavo rinkėjas. „Nemuno aušros“ rinkėjas yra tas, kuris iš esmės mažiau už kitus pasitiki valstybės institucijomis. Antipodas jam yra liberalų partija. Čia didžiausias pasitikėjimas institucijomis – ne žmonėmis, bet pačiomis institucijomis. Jei žmogus nėra labai linkęs tikėti jomis – tai jis į konkretų politiką sudeda labai daug vilčių ir labai greitai nusivilia. 

– Pakalbėkime bendriau apie valdančiąją daugumą, su kuria, kaip sakė prezidentas, visai malonu dirbti. Metai dar nepraėjo, bet ar tikrai čia viskas gerai. Kai kam tas valdančiosios daugumos vaizdas – siurrealistiškas. Valdančioji dauguma savyje turi bent kelias opozicijas sau pačiai, štai žemės ūkio reikalų ministras tarsi norėtų sėsti į traktorių ir važiuoti į protestą prieš Vyriausybę, kurioje pats dirba. Seime – taip pat įdomūs dalykai. Siekis palengvinti „čekutininkų“ dalią, politiniai mainai... Galima ilgai tęsti. Ką tai rodo?

– Mes pripratome prie to, kad aštuonerius metus Lietuva turėjo monolitines vertybines koalicijas, kur tvarka bus. Ar tai būtų pono R. Karbauskio tvarka, ar pono G. Landsbergio tvarka. Frakcijos suvaldytos, ministrai išrikiuoti, visi žino ką daro. Nulaužti įmanoma, bet tikrai sudėtingai.

–Disciplinuotos koalicijos. 

– Labai disciplinuotos, kariškai parengtos ir žygiuojančios savo keliu. Gali pritarti, gali nepritarti, bet jos tvirtai žino, kur eina. Palyginus su tuo, prie ko mes pripratome nuo 2016 m. rinkimų, dabar turime daug daugiau chaoso. Vidinės opozicijos pačioje pozicijoje yra daug. Toks įspūdis, kad „Vardan Lietuvos“, kuri turi Seimo pirmininko poziciją, jie kažkokiu būdu sugeba savo rinkėjui parodyti, kad jų Seime beveik nėra ir kad jie su Seimo bėdomis neturi nieko bendro. Ponas R. Žemaitaitis kažkokiu būdu išlaiko tokį santykį su Vyriausybe, kad jis gali ją ramiai kritikuoti: ei, aš nedalyvauju koalicijoje ir su Vyriausybe neturiu nieko bendro.

O ko nesimato – tai, kas yra tikroji opozicija. „Valstiečiai“ tylūs, ramūs, bet savo pozicijas reitinguose užima. Konservatoriai po pirmininko permainų dar bando surasti savo poziciją, kuri nebūtų tik nacionalinis saugumas ar užsienio politika. Bet daugeliu klausimu jie yra tylesni nei būdavo anksčiau ar negu tikėtumeisi iš didelės frakcijos. Ir yra liberalai, kurie būdami mažesni ir judresni, užiminėja konservatorių pozicijas ekonomikoje. Natūralioji opozicija su pozicija kovoja pakankamai nedaug. Premjero klausimas – taip, asmenybių klausimai – taip. Bet aukštesniame politiniame lygmenyje kovos nėra, nes tiek opozicija, tiek pozicija turi savo vidines opozicijas. 

– Tai kokia išvada? Prezidentūrai labiau patinka Salvadoras Dali nei klasika?

– Čia ne Salvadoras Dali, čia gali būti chaoso teorija. Ar Prezidentūrai, kuri turi įstatymo leidybos galią ir kitas galias, bet neturi balsavimo (galimybės – ELTA), ar tokiame chaose rezultatyviai veikti paprasčiau nei su monolitinėmis karių gretomis? Mes orientuoti į rezultatą. Jeigu PNPD praeina – mes sutinkame, jei mūsų įstatymai, pasiūlymai eina – mes sutinkame, jei mus girdi ir visi klauso – kaip tai daroma... 

– Su kuo sutinkate?

– Su tuo, kad chaose veikti nėra lengviau, bet kol pasieki rezultatą, tol viskas tvarkoje. 

– Prezidentūra tarsi specialiosios pajėgos, nes vienasmenė institucija gali kur kas lengviau veikti chaose. Ji neturi savo viduje nesutarimų.

– Mes tikrai žinome, ko norime. Kai žinai ko nori, gali labai tikslingai to siekti.

– Viešojoje erdvėje šiame kontekste jau spėliojama – kodėl prezidento ir premjero santykiai tokie geri ir nėra neigiamais epitetais įprasminti. Yra viena tokia teorija – silpnas premjeras leidžia džiaugtis ir laisvai veikti prezidentui.

– Ne, to nėra. Tai būtų lošimų teorija. Bet juk iš to neloši. Silpnas premjeras arba premjeras, kuriuo nepasitiki Lietuvos žmonės... Tu nežaidi žaidimų dėl  žaidimų ar kad pasirodytum stipresnis. Tu kalbi apie Lietuvą, kuri yra sudėtingoje situacijoje. Kokia nauda Lietuvai, grįžtant prie pokalbio pradžios, iš sunkiai sužeisto premjero? Jokios. Vyriausybė turi funkcionuoti kaip galima geriau. Ji taip gali funkcionuoti, tik jei premjeras nesužalotas.

– O jei jau prakalbome apie be kareiviškos tvarkos organizuotus darinius... Kaip jūs žvelgiate į atskirų ministrų darbą? I. Šimonytė sako, kad veikiausiai pirmas eilėje susilaukti pono Dulkio likimo – anksčiau laiko baigti darbą Vyriausybėje – yra ponas Rimantas Šadžius. Ar gali finansų ministras susilaukti piktos prezidento akies?

– Sunku atsakyti į Šimonytės pasisakymus. Sunku man suprasti, kas ją skatina mąstyti viena ar kita linkme. 

– Jei gerai pamenu, ji sako, kad jei R. Šadžius mąstys kaip ekonomistas ir, pavyzdžiui, paprieštaraus prezidento siūlomam PNPD, būtent tai ir gali užrūstinti šalies vadovą.

– Akivaizdu, kad vienas klausimas – PNPD – gali turėti poziciją ir opoziciją. Kartais tu sulauki pasipriešinimo. Bet niekas nebaus ministrų, kad jie išsako kitokią nuomonę... Gal toje karinėje, į kovą išrikiuotoje partijoje už kitokią nuomonę galvą gali nusukti. Tokio veikimo būdo Prezidentūroje nėra. Ministrai dirba savo darbą. Vieni dirba daugiau, kiti mažiau, vieni prisidirba daugiau kiti mažiau. 

–Aplinkos ministras galėjo prisidirbti taip akistatos su meška ir neapturėjęs?

– Aplinkos ministrui galima užduoti klausimų, tačiau jei meška yra Vilniuje, o aplinkos ministras povestuvinėje kelionėje Šri Lankoje… Žmogus turi teisę išvažiuoti į povestuvinę kelionę ir nebūti atsakingas už mešką. Turi būti institucijos ir asmenys, kurie labiau atsakingi už mešką, briedį ar krokodilą, jei jis praplauks Nerimi. Grįžęs ministras tai turės išsiaiškinti. 

– Prezidentas užsiminė girdėjęs apie politinius mainus Seime. Tai dar vienas įdomesnis šios daugumos aspektas. Juliaus Sabatausko stumiama iniciatyva dėl Baudžiamojo kodekso (BK) pataisų, švelninančių piktnaudžiaujančių politikų atsakomybę, kad ir kaip norėtum sugalvoti kitaip, bet akivaizdu, jog ji ne bibliotekininkei, bet į „čekučių“ skandalą įsipainiojusiems politikams patogi. Bet kad ši įstatyminė iniciatyva gali būti surišta su civiline sąjunga – naujas dalykas. Prezidentas tai vertina kaip gandus ar turi daugiau informacijos? 

– Daug politinio lauko dalyvių apie tai girdėjo bei kalbėjo, kol tai nepradėta įgyvendinti – to negali traktuoti kitaip nei gandus. Ar tai gali būti panašu į tiesą? Taip. Tai yra projektai, kuriems reikia surasti balsus ir palaikymą. Realu, kad tokie mainai galėjo būti planuojami. Supraskime, kad tiek vienas, tiek kitas klausimas reikalauja tam tikrų sprendimų. Prezidentas labai aiškiai įvardino, kad po Konstitucinio teismo sprendimo tos pačios lyties partnerių klausimas turi būti sutvarkytas. 

– Tačiau čia kyla klausimų – ką prezidentas turėjo galvoje. Ar „laisvietiškąją“, ar „saudargiškąją“ liniją?

– Galima ir trečia linija, ką prezidentas anksčiau minėjo – per Civilinį kodeksą klausimą tvarkyti. Seime reikės surasti aiškų kompromisinį ir KT sprendimą atitinkantį variantą, kuris surinktų pakankamą palaikymą, tiek visuomenėje, tiek politikų. 

– Bet jei Seimas nuspręstų – o ideologiškai socialdemokratai gali taip nuspręsti – kad projektas bus netoli to, ką siūlė „laisviečiai“. Ar prezidentas po KT pasisakymo vis tiek vetuotų? Juk buvo anksčiau pasisakęs, kad vetuotų.

– Jeigu projektas nepasikeitė, tai projekto vertinimas nuo to, kas pateikinėjo taip pat nepasikeitė. Juk ne Laisvės partiją ar socialdemokratus vertina, o tam tikrą įstatymą. Jei matys pastabų – gali vetuoti su pasiūlymu, gali tiesiog vetuoti, gali pasirašyti. Bet prezidentas niekada neslėpė, kad jam dabartinėje situacijoje dėl visuomenės įaudrinimo ir pan. kompromisiniai variantai atrodo priimtinesni ir galintys sulaukti daugiau palaikymo nei radikalūs sprendimai. 

– „Laisviečių“ pasiūlymas buvo radikalus?

– Pakankamai radikalus, yra nuosaikesnių būdų. O kaip pasirinks Seimas ir Vyriausybė – matysime. 

– ,,Čekučiai“?

– Taip, po Mindaugo Sinkevičiaus ir Aukščiausiojo teismo sprendimo aišku, kad yra perteklinių dalykų, kuriuos reikia spręsti. Reikia kompromisų. 

– Bet kelia klausimų Juliaus Sabatausko iniciatyva?

– Kelia, yra techninių dalykų. Ar problema yra? Tam tikra prasme – taip.

– Bet jei toks įstatymas ateitų, ar prezidentas vetuotų?

– Čia vėl kalba apie tai, kas jeigu... Akivaizdu, kad ir šiam įstatymui bus pastabų.

– Bet jei tas įstatymas būtų nubrėžtas taip, kaip dabar. Juk civilinės sąjungos projektui buvo pasakęs: tokį vetuočiau. 

– Manau, kad toks projektas, mes jo neišdiskutavome iki galo, bet iš to, kaip diskutuojame su grupių patarėjais, tai greičiausiai turėtų mažai palaikytojų čia. O į ką jis pavirs ir kaip jis atrodys – matysime. Yra krūva detalių – nuo galiojimo atgal iki kitų dalykų. 

– Bet visgi čia dar nėra tas klausimas, kad J. Sabatauskui reikėtų pasakyti: tu, vakali, gal nebevark? Taip sako I. Šimonytė ir žemaičiai. Jūs manote, kad kažką šioje srityje reikia daryti?

– Priėjus svarstymo stadiją ir praėjus komitetą, visuomenei susidarius nuomonę – tai gali padėti surasti sprendimus. J. Sabatauskas mini bibliotekininkės pavyzdį. Ar pati problema egzistuoja? Jei nešališkai galvosime, tai proporcionalumo problema egzistuoja. Ar ją reikėtų spręsti J. Sabatausko siūlomu būdu – greičiausiai tai yra per drastiškas ir gyvenimą kai kam palengvinantis būdas. Bet tai nereiškia, kad vakalis negali vargti ir atrasti priimtinesnių sprendimų.

– Ir prezidentas neseniai susilaukė nemažai kritikos – pasiūlęs Seimui svarstyti įstatymo projektą, kuriame siūloma sudaryti sąlygas buvusiems šalies vadovams gauti gydymo paslaugas namuose, taip pat būti hospitalizuojamiems atskirai. Jūs sakėte, kad kritika šiai iniciatyvai – nepagrįsta ir ciniška. Bet visa ta kritika, kaltinimai elitizmu, ar tai nėra paskata atsitraukti nuo šios idėjos?

– Apie tai kalbėjome su prezidentu. Gali būti, kad šiam įstatymo projektui teiksime vieną pataisymą – nežinau, kaip teisininkai tai atliks, bet su žvaigždute parašysime, kad šis įstatymas negalioja Gitanui Nausėdai.

– Įstatymo projekte nurodysite konkretų žmogų – dabartinį šalies vadovą?

– Matydami, kad klausimas, kuris turėtų padėti išspręsti dabar egzistuojančias bėdas ir problemas dėl visiškai nepamatuotų įtarimų, kad gal prezidentas, likus ketveriems metams iki kadencijos pabaigos, galvoja,  kaip jis pasinaudos tuo 2050 metais – mes labai paprastai siūlome įstatyme nurodyti konkrečiai, kad Gitanui Nausėdai šis įstatymas negalioja. Galbūt visiems bus paprasčiau atsimesti nuo asmeniškumo, nuo ad hominem klyksmų. 

– Išties  įdomi bus teisininkų nuomonė dėl įstatyme išskirto vieno asmens. Iš esmės juk tai siekis parodyti, kad ne dėl savęs tai daro prezidentas.

– Ar prezidentas ir komanda, siūlydama šią pataisą, galvojo apie prezidentus? Taip. Ar galvojo apie prezidentą Gitaną Nausėdą? Ne. Jei reikia, tai galima patvirtinti įstatyme – tai yra jo siūlymas.

– O jei ir kiti prezidentai pasakys, kad jiems irgi nereikia?

– Tada galbūt tai bus tiems prezidentams, kurie bus po Gitano Nausėdos. Ruošiant įstatymą mes matėme labai konkrečias problemas, kai pareigas baigusiam prezidentui reikia į ligoninę ir kaip jam atsidurti ne bendroje palatoje, kad būtų užtikrintos galimybės dirbti – jie vis dar dirba. Be to, yra ir apsaugos klausimai. Mes dėl to pateikiame siūlymą. Jei Gitano Nausėdos išsibraukimas iš šio įstatymo padės jį priimti – valio. Mums svarbiausia rezultatas. 

– Jūs tikėjotės tokios reakcijos? Dabar susidaro įspūdis, kad labai jautriai sureagavote?

– Politiniame lauke tu dažniausiai tikiesi blogiausio. Ar tokia galimybė buvo šmėstelėjusi? Taip. Tai pamokos, kurias išmoksti.