F. Jansonas apie „aušriečių“ buvimą koalicijoje: kažko tokio, kas sugriautų Lietuvos politinę sistemą – neįvyko (interviu)

Tęsiantis diskusijoms dėl to, kaip atrodys atsinaujinusi valdančioji koalicija, prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas sako, kad dėl naujų daugumos kontūrų turi susitarti pačios partijos. Jo teigimu, koaliciją formuojančios politinės jėgos turi nuspręsti ir dėl tolesnio bendradarbiavimo su daug kritikos sulaukusia Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“.

„Kamuoliukas šiai akimirkai yra trijų partijų būstinėse“, – interviu Eltai sakė F. Jansonas.

Nors praėjusiais metais Gintautui Paluckui suformavus koaliciją su „aušriečiais“ skeptiškai pasisakė tiek dabartinis socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, tiek ta pati Prezidentūra, nuostatos, prireikus atnaujinti daugumą, sušvelnėjo.

„Kaip sakė krašto apsaugos ministrė: 9 mėnesiai parodė, jog „Nemuno aušros“ rizikos vertinimas yra žemesnis, negu buvo. Jie (socialdemokratai – ELTA) turi argumentų, kodėl taip teigia. Per tuos 9 mėnesius kažko tokio, kas erozijos pagrindu sugriautų Lietuvos politinę sistemą ar padarytų žalą valstybei – to, pripažinkime, nėra įvykę“, – tvirtino F. Jansonas, pokalbio metu gana kritiškai įvertindamas ir Sauliaus Skvernelio partijoje pasigirstančias ultimatyvias replikas, kad „aušriečių“ koalicijoje nebeturėtų būti. 

„Seimo pirmininkas, kuris vėliau tai įvardijo kaip klaidą, buvo vienas iš trijų žmonių, kurie pasirašė koalicinę sutartį. Tai padarė nepaisant visų signalų, kuriuos Prezidentūra perdavinėjo ir jo partijai – kaip ir kitoms partijoms – kad to daryti nereikėtų. Dabar bandymas visas savo paties uždegto laužo žarijas žarstyti svetimomis rankomis yra, sakyčiau, nelabai vyriškas“, – teigė patarėjas, neatmesdamas tikimybės, kad atsinaujinusi koalicija gali įnešti permainų Seimo pirmininko kabinete. 

„Vertindamas bendrą vaizdą, kokį matau (gal aš jį neteisingai matau), sakyčiau, kad tai, jog Seimo pirmininkas bus kitas, yra daugiau galimybių negu išlikti tam pačiam“, – sakė šalies vadovo patarėjas.

Pasak jo, tokiu atveju veikiausiai pirmasis eilėje į šį postą būtų premjero pareigų siekti ketinęs socialdemokratas Juozas Olekas. 

„J. Olekas, kuris šiai akimirkai yra pirmasis Seimo vicepirmininkas, suprantama, kad jis turbūt ir būtų pirmasis eilėje“, – teigė F. Jansonas.

– Praėjusią savaitę socialdemokratų kandidatė į premjeres susitiko su prezidentu. Po susitikimo iš Prezidentūros – jokios žinios. Socialiniuose tinkluose dėmesio susilaukė prezidento nuotraukos, kuriose jis netryško džiaugsmu ar susižavėjimu dėl vykusio susitikimo. Pakalbėkime dabar apie prezidento pokalbį su socialdemokratų išrinkta kandidate į premjeres Inga Ruginiene. Kokį įspūdi ji paliko šalies vadovui?

– Kaip ir buvo pasakyta iš karto po susitikimo su kandidate – tai nepaskutinis susitikimas. Kitas planuojamas šią savaitę, artimiausiomis dienomis. Turbūt tarpinių įspūdžių prezidentas nenori daryti kol nesurinkta visa informacija. Šiuo atveju nekomentavimas buvo pasirinktas visiškai sąmoningai. Kai dar kartą bus išklausyta kandidatė į premjeres, kai bus surinkta visa reikalinga informacija, prezidentas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Tada jau ir pakomentuos sprendimo argumentaciją. Procesas vyksta, Konstitucija labai aiškiai apibrėžia, per kiek laiko prezidentas turi priimti sprendimą. Sprendimas bus priimtas.

– Kai ką nustebino, kad pirmojo susitikimo metu – bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš I. Ruginienės komentarų – nebuvo aptarta, kokia bus valdančioji koalicija ir jos perspektyvos. Tai vienas iš svarbiausių klausimų.

– Tai vienas iš klausimų ir, be abejo, jis bus paliestas antrojo susitikimo metu. Pirmojo susitikimo metu buvo daug kalbėta apie pačią kandidatę, apie jos praeitį, istoriją, apie skeletus ir spintas. I. Ruginienė sako, kad neturi spintų. Supraskime, kad kandidatė į premjeres yra pakankamai nauja. Taip, mes ją žinome daug metų, žinome kaip profsąjungų lyderę. Tačiau tokio žinojimo, kurio užtektų tvirtinant ministrą, neužtenka tvirtinant premjero kandidatūrą – ypač turint tam tikrą patirtį su ankstesniu premjeru. Todėl didesnė pokalbio dalis buvo skirta pačios kandidatės asmenybei. Kalbėta, kaip ji mato tolesnį darbą, kokiais principais remiasi priimdama sprendimus, kokį matymą turi dėl tam tikrų klausimų. Pokalbis apie koaliciją tuo metu galėjo būti šiek tiek ankstyvas, nes realūs pokalbiai apie koalicijas prasidėjo tik šią savaitę.

– Apie koaliciją pakalbėsime vėliau. Pratęskime dar apie ponią I. Ruginienę. Socialdemokratams tarus žodį dėl jų kandidato į premjerus, viešojoje erdvėje pareikšta daug dvejonių. Ar I. Ruginienė gali eiti tokias pareigas? Ar ji turi pakankamai patirties, politinio svorio? Ar tokios abejonės jaudina patį prezidentą? Labai išraiškingai pasakė Seimo pirmininkas: tegul pabando. Kaip pasakys prezidentas šioje situacijoje?

– Buvimas premjeru... Ar tam reikalinga didelė politinė patirtis, ar ji gali būti mažesnė, jei yra stiprus žinojimas, ką tu darai? Sunku lyginti situaciją su 1990 metais, kada daug kas neturėjo politinės patirties. Ar premjeras būtinai turi būti politikas plačiąją prasme? Nežinau, yra ir technokratų premjerų.

– Kalba eina ne tiek apie politinę, bet apskritai apie patirtį. Štai vienas socialdemokratas pareiškė, kad premjerui gal ir nereikia išskirtinių įgūdžių.

– Mokytis statyti lėktuvą skrydžio metu gal ir nėra tobulas variantas. Ar ponia I. Ruginienė kažkokių sričių tikrai nežino – man didelis klausimas. Kaip profsąjungų lyderė ji yra susidūrusi su valstybės veikimo aparatu per Trišalę tarybą. Taip, galbūt iš darbuotojo pozicijų, bet ji susidūrė su daugybę sričių: švietimas, ekonomika ir t. t. Manau, kad yra ne viena sritis, kur ji turi pakankamai daug žinių. Manau, kad tas skepsis dėl I. Ruginienės... Dabartiniame lauke, kad ir kokį kandidatą bebūtų iškėlusi socialdemokratų partija, jis vis tiek būtų susidūręs su skepsiu ir tam tikromis pašaipomis.

– Pašaipų kelia ir tai, kad socialdemokratai negali iškelti kandidato. Paskutinę sekundę paaiškėja, kad vienas ar kitas kandidatas į premjerus atsitraukia. Aš kalbu apie vykusį socialdemokratų prezidiumą, kuris daug kam pasirodė itin mistiškas. Šaltiniai kalba, kad tik gavęs žinutę iniciatyvą rinkimuose turėjęs Eugenijus Sabutis pabąla ir atsitraukia nuo intencijos būti premjeru. Jums kilo klausimų dėl to, kas ten įvyko?

– Tai nereikalauja gilių įžvalgų ir didelių pokalbių. Tai, kas paaiškėjo penktadienį, paaiškina tai, kas įvyko trečiadienį.

– Jūs kalbate apie specialaus liudytojo statusą E. Sabučiui.

– Taip. Supraskime, kad partija, iškėlusi kandidatą į premjerus, kuris turi specialaus liudytojo statusą... Tada būtų nebe juokai, o problema. Kita vertus, kad socialdemokratai išrinko tokį kandidatą, o ne kitokį, rodo, kad vyksta stiprus atsinaujinimas ir atjaunėjimas partijoje.

– Sako, kad ne atjaunėjimas, bet krizė.

– Nemanyčiau, kad krizė. Bet, kad keičiasi kartos, keičiasi bendras vaizdas, tai taip. Taip, tai gali baigtis kažkokiomis klaidomis, bet tai gali būti ir didžiulis postūmis. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie ateina vadovauti tiek Vyriausybei, tiek partijai. Iš dalies suprantu ir konkurentų arba piktą, arba labai atsargų požiūrį. Gali būti, kad tie pokyčiai LSDP nebus į gerą ir tada visi trins rankas, bet gali būti, kad įvyks didelis posūkis ir socialdemokratai sustiprės.

– Jūsų asmenine nuomone, gali būti šių pokyčių epicentre I. Ruginienė? Bent jau iš to, kokį vaizdą jums ar Prezidentūrai pavyko susidaryti?

– Ne tik iš to, kas viešojoje erdvėje, bet ką girdime iš verslo organizacijų ir kas tuose pokalbiuose su ponia Inga labai aiškiai matėsi – tai jos siekis diskutuoti ir ieškoti sprendimo. Ponia I. Ruginienė yra išmokusi įnirtingai derėtis, kalbėtis, ieškoti sutarimo iš silpnesniojo pozicijų. Kalbant su ja tai jaučiasi. Tai manau, kad tai tikrai suteikia pakankamai optimizmo tam pačiam operaciniam modeliui, kaip galbūt veiks naujoji Vyriausybė.

– Kažkada kalbėjomės ir jūs sakėte, kad ankstesnė konservatorių valdančioji dauguma buvo disciplinuota, o štai socialdemokratų – turinti šiek tiek daugiau chaoso ir tai, galbūt, nėra labai blogai žvelgiant iš Prezidentūros perspektyvos, nes atveria tam tikrą manevro laisvę daryti dalykus, kurie, Prezidentūros vertinimu, yra geri. Ar I. Ruginienės faktorius, atėjimas į premjerės postą, išlaiko šią, pavadinkime, strategiją?

– Jei I. Ruginienė taps premjere, tikrai tikimės ir tolesnio bendradarbiavimo. Be abejo, bus kiti klausimai, kuriuose kiekviena pusė gali sutarti, dėl ko nesutariame, ir dirbti. Nebus niekada taip, kad Vyriausybė klausys prezidento ir vykdys prezidento programą. Ne, taip nebus. Bet bus, manau, daug pokalbių, daug bendrų vardiklių ieškojimo. Iš to, kiek patirties turime, tai su kandidate socialiniais klausimais mes sutarimą rasdavome.

– Suprantu, kad iš pirmojo susidaryto įspūdžio yra įsivaizdavimas, jog įmanoma su tokia premjere prezidentui dirbti. Aišku, dar daug detalių sužinosime per antrąjį susitikimą. Bet dabar klausimas – kadangi bus formuojama nauja Vyriausybė, ar prezidentui jau yra aišku, kurie ministrai nebegalėtų toliau tęsti darbo? Pradėkime nuo E. Sabučio – su tokiu specialiojo liudytojo statusu jis galėtų norėti toliau likti Vyriausybėje?

– Vėlgi, supraskime, kad tas statusas – jis yra laikinas.

– Tam tikra prasme, viskas yra laikina.

– Čia toks skaistyklos etapas – arba pateikiami kaltinimai, arba prokuratūra kreipiasi į Seimą, prašydama panaikinti neliečiamybę. Arba kaltinimai panaikinami. Tai vienaip ar kitaip tas klausimas bus išspręstas.

Koks ministras keistųsi su naująja Vyriausybe, tai akivaizdu, kad tai yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM). Pradėkime nuo to. Bet kokiu atveju tai bus nauja Vyriausybė. Prezidentas į ją žvelgia kaip į naują. Kiekvienas ministras, ar jis keis kažkurį kitą, ar jis bus jau dirbęs – jis susilauks vienodo prezidento kvietimo susitikti ir vertinimo. Bet kokiu atveju, net ir su tais ministrais, kurie dirbo pastaruosius 8–9 mėnesius, turėsime apie ką pakalbėti.

– Ar nėra jokio juodojo sąrašo? Dabar viešojoje erdvėje kalba ir ponas Remigijus Žemaitaitis, kad jeigu išliktų koalicijoje, jis kone visus tris ministrus keistų.

– Partijos, be abejo, gali siūlyti keisti ministrus ir jos yra vienaip ar kitaip juos delegavusios.

– Tai yra jų prerogatyva. Bet ar prezidentas, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, jau galėtų parodyti į vieną ar kitą pirštu?

– Kai prezidentas norės parodyti į kažką pirštu, be abejo, parodys. Bet šiai akimirkai galima konstatuoti, kad praktiškai visiems ministrams turėsime ir klausimų, ir tam tikrų pastabų. Tada pamatysime, kokie sprendimai bus priimti. Ponas Saulius Skvernelis pabrėžė, kad dabar viskas (valdančiosios daugumos ir Vyriausybės formavimas – ELTA) vyks nuo nulio. Tai taip – mums Vyriausybė yra nuo nulio.

– Dar kalbant apie ministrus, vienas įdomus klausimas yra „Nemuno aušros“ atvejis. Pradėkime apskritai nuo jos galimybių toliau likti koalicijoje. Prezidentas buvo pavadinęs šią partiją valdančiojoje daugumoje klaida, dabar šiuo pasisakymu besinaudodami konservatoriai ir liberalai siunčia laiškus prezidentui, ragindami parodyti kietą poziciją ir pastangas, kad R. Žemaitaičio vedamos partijos koalicijoje nebeliktų, esą ši kelia demokratijos eroziją. Koks Prezidentūros planas šiuo klausimu?

– Pirmiausiai šiuo metu koaliciją sudarančios jėgos turėtų išsiaiškinti viduje. Koalicijos yra sudaromos ne Prezidentūroje ir net ne Seime. Koalicijos yra sudaromos partiniu lygmeniu. Kai pradės aiškėti kažkokie koalicijos griaučiai – tada vertinsime ir įsivertinsime situaciją. Kaip sakė krašto apsaugos ministrė: 9 mėnesiai parodė, jog „Nemuno aušros“ rizikos vertinimas yra žemesnis, negu buvo. Jie (socialdemokratai – ELTA) turi argumentų, kodėl taip teigia. Per tuos 9 mėnesius kažko tokio, kas erozijos pagrindu sugriautų Lietuvos politinę sistemą ar padarytų žalą valstybei, to, pripažinkime, nėra įvykę.

– Ar Prezidentūra mano taip pat?

– Prezidentas pasakys savo poziciją, ar ji kito, ar nekito, ir savo argumentacijas jis pasakys. Bet būkime realistai. Partijos lyderio antisemitizmo šuorai, dėl kurių buvo baimių, kad tai perima visa partija – gyvenimas to nepatvirtino. Po to visos kitos etiketės – tai žinote... Sakote, liberalai atsiuntė laišką. Aš galiu sakyti, kad už korupciją teistos partijos vadovai atsiuntė laišką. Jūs sakote, kad konservatoriai atsiuntė laišką. Aš galiu sakyti, kad partija, kadaise politinių oponentų pripažinta teroristine organizacija, atsiuntė (laišką – ELTA).

– Politiniai oponentai ir jus yra įvairiai pripažinę.

– Manęs nepripažino, o mane yra įvertinę. Tas etikečių klijavimas politikoje vyksta. Kiekvienas politikoje siekia, kad kitas už jį padarytų kokius nors darbus. Tai mes matome ir vertiname. Tai dar kartą kartoju – prezidentas turi savo poziciją, jis pirmiausiai ją išsakys ir išsako savo susitikime su kandidate į premjeres. O po to, jeigu reikės, jis ją pakartos viešai.

– Tai alchemija, o ne politika. Prezidentas buvo pavadinęs „Nemuno aušrą“ klaida. Analogiškai pasisakė ir Seimo pirmininkas. Netgi dabartinis socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius taip pat sakė, kad su „Nemuno aušra“ nebūtų susidėjęs, jeigu jis tik būtų turėjęs valią ir galimybę formuoti koaliciją. Dabar klausausi ne tik jūsų, bet ir krašto apsaugos ministrės, apskritai bendro tono socialdemokratų partijoje – gali susidaryti įspūdį, kad tai, kas buvo klaida, dabartinėje situacijoje nebebūtinai bus klaida, kad, visgi, bus atrasta argumentų pasakyti, kad tai jau buvęs etapas, kad tai, kas buvo klaida, taip jau nebevadintina. Ar gali tokia situacija susidėlioti?

– Šią koaliciją sudarė trys partijos. Seimo pirmininkas, kuris vėliau tai įvardijo kaip klaidą, buvo vienas iš trijų žmonių, kurie pasirašė koalicinę sutartį. Tai padarė nepaisant visų signalų, kuriuos Prezidentūra perdavinėjo ir jo partijai – kaip ir kitoms partijoms – kad to daryti nereikėtų. Dabar bandymas visas savo paties uždegto laužo žarijas žarstyti svetimomis rankomis yra, sakyčiau, nelabai vyriškas. Supraskime, kad būtų labai gražu, jeigu partijos nuo žodžių pereitų prie labai konkrečių veiksmų. Jeigu ponui S. Skverneliui ir toliau atrodo, kad koalicija su „Nemuno aušra“ yra klaida, tai dabar, turbūt, yra geriausias momentas pasakyti: taip, tai klaida ir aš išeinu. Jeigu ponas M. Sinkevičius tebemano, kad tai yra klaida, jis kuo puikiausiai gali sakyti – jūs eikite ten, mes dirbsime su kitais. Per pastaruosius kelis mėnesius visi visko labai daug prišnekėjo. Kadangi eteriui neskauda – daug frazių buvo paleista į jį. Dabar, turbūt, būtų pats laikas, kad vyrai ir moterys susitiktų, pasikalbėtų ir nuo tų aukštų materijų ir gražių kalbų pereitų prie darbų. Darbai ir parodo, kas yra kas ir ko siekia, kas ir ko nori.

– Tik viena svarbi aplinkybė – arba aš nesu girdėjęs, bet, regis, R. Žemaitaitis nėra pripažinęs, kad pats padarė kažkokią klaidą ar kad būtų atsiprašęs. Tai klausimas, ar galima kalbėti, kad štai – sumažėjo rizikų lygiai? Arba štai – anksčiau needukuotas žmogus galiausiai edukavosi ir nebėra didelės bėdos. 

– Ar jis atsiprašė, ar neatsiprašė, ar suprato, ar nesuprato... Žinote, kai iki teismo verdikto lieka turbūt keli mėnesiai, tai geriausiai į visus klausimus atsakys teismo sprendimas ir iš to sekančios pasekmės. Viskas daug paprasčiau, nes tas atsiprašymas – ar kas būtinai patikės, ar tas atsiprašymas nuoširdus, ar nenuoširdus. 

– Apibendrinkime diskusiją apie koaliciją ir „Nemuno aušrą“ joje. Kaip suprantu, Prezidentūros vertinimu, sprendimų kamuoliukas dėl koalicijos iš esmės yra Seime?

– Kamuoliukas šiai akimirkai yra trijų partijų būstinėse. Kitais atvejais galbūt ir keturių – gali būti ir naujų koalicijos narių. Šiai akimirkai, jie turėtų patys sau visi susidėlioti, kaip jie mato tą tolesnį gyvenimą, nes per prievartą kažkokių koalicijų niekas nesudarinėja. Demokratinėje valstybėje niekas niekam neliepia: tu čia dirbi su tuo, o tu nedirbk su anuo. Manau, kad pačios partijos labai aiškiai nuspręs. Kol kas daug girdėjome. Taigi ir pirmųjų derybų metu demokratai „Vardan Lietuvos“ sakė – su „valstiečiais“ tai mes nedirbsime. Gerai, su „valstiečiais“ nedirbo. Dabar sako – su „Nemuno aušra“ mes nedirbsime. Gerai, tada kyla klausimas – tai vyrai, jūs su kažkuo dirbsite ar apskritai nedirbsite? Būtų visai smagu išgirsti atsakymus.

– O Prezidentūra turi kažkokių raudonųjų linijų, nes, klausantis pastarųjų savaičių ar mėnesio diskusijų, bent jau susidarytų toks įspūdis, kad liberalai yra vienintelė partija, su kuria prezidentas nenorėtų matyti nieko bendro. Bent jau galima taip spręsti iš prezidento skirtų epitetų Eugenijui Gentvilui.

– Esminis dalykas yra ne partijų pavadinimai, o programiniai dalykai. Suprantame, kad nei konservatorių, nei liberalų partijų nuostatos, sukergtos su socialdemokratų partijos nuostatomis, niekur neveda. Juk akivaizdu, kad ančiasnapio ir raganosio vaikas bus nei šis, nei tas. Tie dalykai yra svarbūs. Šiuo atveju, I. Ruginienės kandidatūra rodo dar šiek tiek kairesnę politiką negu buvo Gintauto Palucko Vyriausybės politika. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad dešinieji, kurie pasisako prieš daug mažesnį valstybės kišimąsi, už mokesčių nedidinimą – tiesiog nėra galimybių programiškai susitarti. Todėl lieka partijos, kurios yra centro kairėje, ir iš jų kažkas vienaip ar kitaip susidėlios.

– Bet galbūt prezidento epitetas ponui E. Gentvilui ir buvo tam tikras pasignalizavimas persitvarkančiai socialdemokratų partijai: žiūrėkite, ten yra – Prezidentūros žodyną naudojant – „šiukšlinų dalykų“ ir jų nereikia.

– Jeigu žmonėms tos frazės padėjo kažką suprasti, tai reiškia, jos nuskambėjo ne veltui.

– Dar trumpai apie „aušriečių“ pastaruosius pareiškimus. Jie sakosi, kad ketina deleguoti partijai priklausančius politikus į „Nemuno aušrai“ deleguotas ministerijas. Prezidentas dar prieš 8–9 mėnesius yra labai aiškiai pasakęs, kada buvo G. Palucko rankomis formuojama koalicija, kad gindie. Štai yra „aušriečiai“ rizikos grupėje ir mes savo ruožtu turime reikalavimų – jokių partijai priklausančių politikų į ministerijas. Ar šis pakankamai imperatyviai nuskambėjęs Gitano Nausėdos reikalavimas vis dar galioja „Nemuno aušrai“?

– Aš nesu girdėjęs jokios kitos prezidento pozicijos.

– Išskyrus tai, kad partinių ministrų prezidentas netvirtins?

– Ta prasme, aš esu girdėjęs tokią poziciją ir jokios kitos nesu girdėjęs.

– R. Žemaitaitis po susitikimo su socialdemokratais ganėtinai mįslingai, bet tarsi leido suprasti, kad kažkokiu būdu Prezidentūroje matuodamas temperatūrą dėl „aušriečių“ ministrų sugebėjo susidaryti įspūdį, kad tarsi šviečia žalia šviesa. Ar buvo atėjęs R. Žemaitaitis į Prezidentūrą, ar, jūsų žiniomis, su kažkuo kalbėjosi?

– Aš žinau, kad su prezidentu jis nekalbėjo, ir aš žinau, kad su juo nesu pastaraisiais mėnesiais susitikęs ir nesu kalbėjęs ministrų klausimais apskritai. Supraskime, kad derybos yra labai smagus užsiėmimas – tu girdi labai daug blefo. Po tų pačių socialdemokratų ir „Nemuno aušros“ susitikimo girdėjau dvi versijas. M. Sinkevičius sako: mes tiesiog pasimatavome („Nemuno aušros“ – ELTA) norą dirbti. Ir R. Žemaitaičio pasisakymą: mes sutarėme dirbti. Aš manau, kad po kiekvieno susitikimo skambės pačių įvairiausių minčių. Ir noras visus įtraukti į šį procesą ir kažką kozeruoti tuo, ko neturi, visada egzistuoja. Tuo derybos ir žavios.

– Kitaip tariant, iš to, ką jūs kalbate, galima susidaryti įspūdį, kad R. Žemaitaitis kuriasi derybinę erdvę.

– Aš manau, kad tiek šiandien, tiek rytoj, jeigu bus socialdemokratų ir „Vardan Lietuvos“ susitikimas, kiekvienas kursis derybinį kapitalą. Supraskime, kad jeigu ši egzistuojanti koalicija neišgyvena – statymai žaidime auga. Išmetus vieną iš partnerių, kitas sustiprėja, jis tampa tuo vadinamu kingmeikeriu. Jeigu dabar kažkas pasakys ne „Nemuno aušrai“, tai S. Skvernelio partija tampa kingmeikeriu – be jo nieko nepadarysi. Jie galės išsireikalauti daug ir dar daugiau. Lygiai taip pat, jeigu kažkas pasakys, kad ne, su S. Skverneliu socialdemokratai nedirbs, R. Žemaitaitis pareikalaus ne tik trijų partinių ministrų – jis turbūt pareikalaus penkių partinių ministrų ir kokio Seimo pirmininko ar vicepirmininko. Šiuo atveju, derybinė erdvė iš vienos pusės atrodo didelė, iš kitos pusės suprantu, kad ji yra labai užspęsta. Turbūt visi supranta, kad jeigu viskas sugrius, tai bus išankstiniai rinkimai. Nežinau, ar nors viena partija yra tam pasiruošusi. R. Žemaitaičio partija, manyčiau, kad tikrai ne.

– Su 3 proc. palaikymu tikrai nenorėsi.

– Čia bus daug blefo, daug rodymo, kad viską stumiu va bank, grįžimo paskutinę akimirką. Bus labai įdomu.

– Kokia Prezidentūros funkcija šitoje vietoje? Prezidentas čia kaip ornitologas stebi, kaip paukščiai dalijasi teritorijomis, ar, visgi, bando paveikti jų judėjimą? Štai dabar, vien tam, kad S. Skvernelis taptų ar netaptų kingmeikeriu, ar yra čia prezidento interesas? 

– Siekis yra, kad visuose šiuose stumdymuose išliktų Lietuvos valstybės interesas. Visi stumdymaisi niekaip nepaveiks ir neturi paveikti Lietuvos užsienio politikos, visi stumdymaisi ir derybos niekaip nepalies ir neturi paliesti Lietuvos saugumo klausimo. Šie klausimai yra tiesiog nuimti nuo bet kokio derybinio stalo. Yra energetiniai projektai, yra daugybė dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Šiandien prezidento pagrindinė užduotis yra sužiūrėti, kad derybos, kurių negali ignoruoti ir kurios yra demokratinio proceso dalis, nepadarytų kokio nors nepageidautino poveikio esminiam valstybės klausimui. (...)

– Seimo pirmininko kėdė taip pat tapo vis labiau į diskusijas įsukamu objektu. Kaip politinę erdvę stebintis, dalyvaujantis šiuose procesuose, kaip jūs matote perspektyvas pakeisti žmogų Seimo pirmininko kėdėje?

– Vertindamas bendrą vaizdą, kokį matau (gal aš jį neteisingai matau), sakyčiau, kad tai, jog Seimo pirmininkas bus kitas, yra daugiau galimybių negu išlikti tam pačiam.

– Kokie, jūsų manymu, būtų pagrindiniai motyvai keisti S. Skvernelį?

– Visiškai racionalūs, derybiniai. Jeigu demokratai pasitraukia iš valdančiosios koalicijos, tai Seimo pirmininkas automatiškai keičiasi. Turbūt niekas čia Pranckiečio nežais. Jeigu demokratai lieka valdančiojoje koalicijoje, bet ji pati keičiasi, sakykime, lieka be „Nemuno aušros“, tai turbūt net paprasta matematika socialdemokratams leidžia reikalauti šios pozicijos.

– Be jeigu antroji jėga yra „Nemuno aušra“? Jau dabar R. Žemaitaitis sako, kad Seimo pirmininko pozicija turėtų būti jų, esą klaida buvo demokratams atiduoti šį postą.

– Tarp didžiosios socialdemokratų ir kitų frakcijų atstumas yra toks, jog dėl pastarųjų susiskaldymo socialdemokratai šį kartą pareikalaus daugiau. Ironiška, bet būtent ponas S. Skvernelis pasakė, kad derybos vyks nuo nulio. Taip, jos ir vyksta nuo nulio. Dabar ant stalo guli viskas. Įskaitant ir Seimo pirmininko postą.

– Ir galimai LSDP prezidiume įvykę manevrai yra ženklas, kas atsisės į Seimo pirmininko kėdę? Pavyzdžiui, po valdybos, prieš pat prezidiumą nuo intencijos būti premjeru atsitraukęs Juozas Olekas?

– Manau, J. Olekas, kuris šiai akimirkai yra pirmasis Seimo vicepirmininkas – suprantama, kad jis turbūt ir būtų pirmasis eilėje.

– Sakėte, kad tikėtina, jog keisis Seimo pirmininkas. Ar šis pokytis bus dėl to, nes galbūt keisis valdančioji dauguma ir nebeliks demokratų koalicijoje?

– Tokie pokyčiai vienas kito nesąlygoja. Įmanomas variantas, kad demokratai lieka valdančiojoje koalicijoje, gauna papildomai ministeriją ar dvi, ar tam tikrus komitetus pakeičia. Tačiau iš to, ką matau, bei įvertinus pas socialdemokratus likusias nuoskaudas, manau, kad tikimybė, jog Seimo pirmininkas bus kitas, yra didesnė negu tikimybė, kad jis liks tas pats.

– Socialdemokratai tikrai neslepia nuoskaudų dėl S. Skvernelio vedamų demokratų, kai kas puse lūpų vadina klaida, kad ėjo su demokratais į koaliciją. Prezidentūra turi nuoskaudų dėl demokratų per šiuos 8 mėnesius?

– Manau, kad prezidentas niekam neturi nuoskaudų. Prezidento darbas ir su Seimo pirmininku, ir su demokratų ministerijomis buvo pakankamai konstruktyvus ir darbingas. Iš tiesų ministrai jų yra labai geri.