Europa beveik išsivadavo iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet Kremlius ginklų nesudeda

Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą ir Kremliaus paskelbto energetinio karo Vakarams, Europa žengė žingsnius, kurie neleis grįžti prie buvusios priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių.

Tačiau Rusijos grėsmės išlieka – Kremlius ieško kitų būdų kenkti Europai, taip pat ir Baltijos šalims. Praradusi didžiąją dalį Europos energijos išteklių rinkos, Rusija, regis, taikosi į strategiškai svarbią Europos Sąjungos (ES) valstybių energetikos infrastruktūrą.

Kodėl Europa buvo tapusi tokia priklausoma nuo Rusijos energetikos ir kaip jai sekasi iš šios priklausomybės vaduotis?

Šiuos klausimus laidoje „Suprasti Rusiją“ aptarė politologai Energetinių tyrimų instituto vadovas Tomas Janeliūnas ir žurnalistas Vladimiras Laučius.

Rusijos energetinis imperializmas

2009 m. pasirodžiusioje JAV politologo Januszo Bugajskio knygoje „Dismantling the West: Russia's Atlantic Agenda“ („Sugriauti Vakarus: Rusijos atlantinė darbotvarkė“) kalbama apie tai, kaip Rusija stengiasi didinti savo įtaką Europoje, naudodamasi minkštąja galia ir pirmiausia vadinamąja energetine diplomatija – vienu pagrindinių Rusijos spaudimo įrankių.

„Būtent per energetiką Rusija stengiasi padaryti Europą bent iš dalies priklausomą, o šalia to dar ir sukiršinti Vakarų ir Europos valstybes tarpusavyje“, – sakė V. Laučius.

Politologas atkreipė dėmesį, kad rašydamas savo knygą J. Bugajskis prieš akis turėjo po Baltijos jūros dugnu nutiestą „Nord Stream“ dujotiekį tarp Rusijos ir Vokietijos ir vienu metu Kremliaus agentu beveik tapusį tuometį Vokietijos kanclerį socialdemokratą Gerhardą Schroderį.

Kai J. Bugajskio knyga su visais rimtais įspėjimais apie energetikos projektais dangstomą Rusijos imperializmą jau buvo pasirodžiusi, o Rusija 2014 m. aneksavusi Krymą, kita Vokietijos kanclerė Angela Merkel su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pradėjo kitą projektą – „Nord Stream 2“, turėjusį padvigubinti į Vokietiją tekančių rusiškų dujų srautą.

„Vokietija ir kitos nuo Rusijos dujų ir naftos priklausomos Europos valstybės nei tada, nei vėliau nenorėjo girdėti politologų, tokių kaip J. Bugajskis, įspėjimų ir net nenorėjo kreipti dėmesio į tai, ką tuo metu darė Rusija – aneksavusi iš pradžių Pietų Osetiją, paskui Krymą ir dalį Donbaso“, – teigė V. Laučius.

Politologas stebėjosi, kodėl Europa iš esmės savo noru leidosi įtraukiama į Rusijos energetikos imperiją.

Naiviai tikėjo, kad kontroliuos Rusiją

Energetikos eksperto T. Janeliūno nuomone, Europos valstybės, ypač Vokietija, savo ekonomiką grindė paprastu išskaičiavimu: tam, kad būtų konkurencingos su augančiomis galiomis, tokiomis kaip Kinija, bei Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), joms reikėjo pigių energijos išteklių.

Šios šalys, ypač Vokietija, Rusiją matė tokių pigių energijos išteklių pagrindinį tiekėją, kuris užtikrintų eksporto konkurencingumą ir leistų vokiečiams iš dalies išspręsti vidaus energetikos problemas, pavyzdžiui, uždaryti atomines elektrines. Tai daryti ilgą laiką spaudė Vokietijos žalieji ir jiems atstovaujančios politinės jėgos.

Skaičiuota, kad dideliais kiekiais perkamos pigios rusiškos dujos užtikrins Vokietijai gana spartų pramonės augimą ir padės išlikti jai konkurencingai.

„Aišku, galėtume sakyti, kad tai buvo naivus požiūris, bet tuo metu vokiečiai nelabai tikėjo, kad iš Rusijos galima sulaukti tiesioginio karo. Jie taip pat netikėjo, kad Rusijos nebus galima kontroliuoti ekonominėmis priemonėmis.

Toks naivus požiūris galiausiai privedė prie to, kad dabar vokiečiai turi labai rimtų problemų, bandydami staigiai perorientuoti savo ekonomiką, atitrūkti nuo rusiškų dujų ir ieškoti alternatyvų, kurios leistų ekonomikai funkcionuoti gana efektyviai“, – pastebėjo T. Janeliūnas.

Vis dar perka rusiškas dujas ir naftą

Iki karo ES iš Rusijos pirko apie 40 proc. suvartojamų dujų. 2022 m. ES sumažino dujų importo iš Rusijos dalį iki 24 proc., o pernai – iki 15 proc.

Nors Europa nuo karo Ukrainoje pradžios smarkiai sumažino energetinę priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, kai kurios šalys didžiąją poreikio dalį vis dar tenkina rusiškomis dujomis.

Nors „Nord Stream“ ir Jamalo–Europos dujotiekiai nebeveikia, vamzdynais rusiškos dujos per Ukrainą dideliu srautu teka į Austrijos Baumgarteno dujų centrą.

Šių metų vasarį Austrija tvirtino, kad 98 proc. jos dujų importo 2023 m. pabaigoje sudarė rusiškos dujos. Priežastis paprasta – Austrijos valstybinė energetikos bendrovė OMV turi sutartį su Rusijos valstybine korporacija „Gazprom“, kuri galioja iki 2040 m.

Austrijos vyriausybė teigia norinti kuo anksčiau nutraukti šią sutartį, tačiau, kad tai įvyktų teisėtai, būtinos ES masto sankcijos rusiškoms dujoms.

Dideliais kiekiais rusiškas dujas importuoja ir Vengrija. Ši šalis neseniai sudarė susitarimą su Turkija, tačiau, ekspertų teigimu, šios dujos, tiekiamos per „TurkStream“ dujotiekį, taip pat yra iš Rusijos.

T. Janeliūnas atkreipė dėmesį, kad ES įvestos sankcijos galioja ne visoms valstybėms – išimtys taikomos šalims, kurios neturi jūrų uostų ir negali tiesiogiai jūra atsigabenti nei dujų, nei naftos.

„Todėl tokios šalys kaip Vengrija, Slovakija, Čekija, Bulgarija gavo sankcijų išimtis, todėl toliau importuoja rusišką naftą, ją naudoja savo perdirbimo gamyklose ir eksportuoja iš rusiškos naftos pagamintus produktus“, – pastebėjo ekspertas.

T. Janeliūnas kartu pabrėžė, kad, nors ES uždraudė ar didžiąja dalimi atsisakė rusiškų gamtinių dujų, tiekiamų vamzdynais, suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) importas iš Rusijos smarkiai išaugo.

Pasak jo, maždaug pusė viso Rusijos SGD eksporto dabar patenka į ES. „Tokios šalys kaip Belgija, Prancūzija, Italija vis dar dideliais kiekiais vartoja rusiškas dujas“, – teigė T. Janeliūnas.

Jis atkreipė dėmesį, kad, Rusijai užsukus dujų čiaupus vamzdynuose, SGD buvo kone pagrindinis alternatyvus šaltinis. Kai kurios valstybės, tarp jų Lietuva, labai greitai persiorientavo ir pirko SGD iš JAV, Kataro ir kitų šalių, bet daugelis ES šalių perėjimą prie SGD sugebėjo atlikti importuodamos jas iš Rusijos.

Lietuva rusiškų dujų vamzdynais neimportuoja nuo 2022 m. balandžio, o SGD importas į Lietuvą per Klaipėdos terminalą sustabdytas nuo tų metų kovo.

2023 m. lapkritį Seimas įstatymu uždraudė bet kokį rusiškų SGD importą, krovą ir išdujinimą esamuose įrenginiuose.

Alfa.lt rašė, kad, Europos Komisijos duomenimis, Rusijos vamzdynais į Europą tiekiamų dujų dalis sumažėjo nuo 40 proc. 2021 m. iki maždaug 8 proc. 2023-iaisiais.

Tuo pat metu augo iš Rusijos laivais gabenamų SGD srautas, būtent todėl bendra Rusijos dujų dalis ES sudarė 15 proc.

Nors ES sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų, pradėjusi daugiau importuoti SGD iš JAV, Kataro ir kitų šalių, šalutinė šio reiškinio pasekmė ta, kad kai kurios ES valstybės susigundė su didele nuolaida parduodamomis Rusijos SGD, patenkančiomis į ES.

Rusija dabar yra antra pagal dydį SGD tiekėja Europai. SGD importas iš Rusijos sudarė 16 proc. viso ES SGD tiekimo 2023 m. arba 40 proc. daugiau, palyginti su kiekiu, kurį Rusija pardavė ES 2021-aisiais.

2023 m. importo apimtys buvo šiek tiek mažesnės nei 2022 m., tačiau 2024 m. pirmojo ketvirčio duomenys rodo, kad Rusijos SGD eksportas į Europą vėl išaugo 5 proc.

Prancūzija, Ispanija ir Belgija buvo ypač didelės importuotojos: jos importavo 87 proc. SGD, 2023 m. atkeliavusių į ES.

Baltijos šalys reikalauja naujų sankcijų

Didelė dalis šių SGD Europos rinkai nereikalinga, todėl iš Europos uostų reeksportuojamos į trečiąsias šalis, nes ES valstybės ir įmonės iš tokios veiklos nemenkai uždirba.

Analitikai atkreipia dėmesį, kad daugelis Rusijos SGD, patenkančių į Europą, yra tiesiog perkraunamos, taigi neturi nieko bendra su Europos gamtinių dujų tiekimu. Tiesiog Europos bendrovės pelnosi iš to, kad palengvina Rusijos SGD eksportą.

Naujausia Energijos ir švaraus oro tyrimų centro (CREA) ataskaita rodo, kad 2023 m. į pasaulines rinkas pateko kiek mažiau nei ketvirtadalis Europos SGD importo iš Rusijos (22 proc.). Didžioji dalis šių SGD parduota Azijos šalims.

Dėl to kelios ES narės, tokios kaip Švedija, Suomija ir Baltijos šalys, spaudžia bloką uždrausti Rusijos SGD importą, tačiau tam reikia visų valstybių narių sutikimo.

Šiuo metu ES diskusijose daugiausia dėmesio skiriama galimam draudimui reeksportuoti Rusijos SGD iš Europos uostų.

Naujienų agentūros „Bloomberg“ teigimu, taip pat svarstomos sankcijos pagrindiniams Rusijos SGD centrams, tokiems kaip „Arctic LNG 2“, Ust Lugos SGD terminalas ir Murmansko gamykla.

Analitikai mano, kad rusiškų SGD draudimas nedarytų didelio poveikio ES rinkai, nes lengvai gali būti pakeistas kitais SGD šaltiniais. Tokią išvadą, be kitko, patvirtina 2023 m. atliktas „Bruegel“ ekspertų grupės tyrimas.

Vis dėlto ES energetikos reguliavimo institucija „Acer“ neseniai perspėjo, kad bet koks Rusijos SGD importo mažinimas turėtų būti vykdomas laipsniškai, kad būtų išvengta energetinio šoko.

Sumažėjo Rusijos pajamos

T. Janeliūnas Alfa.lt laidoje „Suprati Rusiją“ atkreipė dėmesį, kad ES smarkiai sumažinus rusiškų dujų importą Kremlius neteko didelės dalies pajamų, kurias gaudavo iš energetinių išteklių eksporto anksčiau.

„Skaičiuojama, kad įvairūs sankcijų mechanizmai, bandymai reguliuoti naftos kainas ar nepirkti naftos iš Rusijos didesne negu 60 JAV dolerių už barelį kaina praėjusiais metais sumažino Rusijos pajamas iš energetikos išteklių eksporto apie 34 mlrd. eurų“, – mano T. Janeliūnas.

Žlugusias Kremliaus pastangas parklupdyti Europą, taip pat ir Baltijos valstybes puikiai iliustruoja ką tik paskelbti Rusijos valstybinės energetikos milžinės „Gazprom“ patirti nuostoliai.

Skelbiama, kad „Gazprom“ 2023 m. pirmą kartą per 25 metus dirbo nuostolingai – patyrė grynąjį maždaug 6,9 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Anot Rusijos žiniasklaidos, „Gazprom“ nuostolis fiksuojamas pirmą kartą nuo 1999 m.

Nors rusiškų dujų importas į Europą pirmaisiais karo Ukrainoje metais sumažėjo, „Gazprom“ 2022 m. dirbo pelningai. Todėl analitikai prognozavo, kad korporacija pelningai dirbs ir 2023-iaisiais, tačiau prognozės nepasitvirtino.

Manoma, jos pernai patirtą nuostolį iš esmės lėmė sumažėjęs dujų eksportas į Europą, anksčiau buvusią viena pagrindinių „Gazprom“ užsienio rinkų.

T. Janeliūnas tvirtai įsitikinęs, kad ES žengė strategiškai svarbius žingsnius, kurie neleis grįžti prie buvusios energetinės priklausomybės nuo Rusijos.

Politologo nuomone, bent Vokietija yra labai rimtai nusiteikusi nebepirkti rusiškų dujų, tekančių vamzdynais, nors dalį SGD galbūt dar iš Rusijos importuos.

Bet tai, kaip vokiečiai greitai ir brangiai persiorientavo statydami savo SGD terminalus, rodo, kad tai ilgalaikė investicija. Todėl esą mažai tikėtina, kad bus grįžta prie kokio nors „Nord Stream 3“ varianto.

„Tie žingsniai, mano galva, nebegrįžtami“, – sakė T. Janeliūnas.

Politologas prognozuoja, kad Europa ateityje energetinę nepriklausomybę užsitikrins ne tik plėtodama atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, bet ir statydama branduolinius reaktorius, ypač mažo galingumo.

Kyla naujų grėsmių

Nepavykus bandymams sušaldyti Europą 2022–2023 m. žiemą po to, kai Putinas staiga nutraukė dujų tiekimą 2022 m. vasarą, ir Rusijai galutinai praradus didžiąją dalį ES energetikos rinkos, Rusija ieško kitų būdų kenkti Europai, taip pat ir Baltijos šalims.

Kremlius toli gražu neatsisakė planų trikdyti Europos, Baltijos šalių ir Lietuvos energetinį saugumą.

Juolab kad treji Rusijos karo Ukrainoje metai parodė, kokia pažeidžiama yra energetikos infrastruktūra: dujų vamzdynai, elektros kabeliai.

Nors po sprogimų „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiuose 2022 m. rudenį rimtai susirūpinta vamzdynų ir kitos svarbios energetikos infrastruktūros apsauga, grėsmių lieka. Kadangi apsaugoti vamzdynus, o juolab tūkstančius kilometrų jūros dugnu nutiestus elektros kabelius nėra paprasta.

Tokių svarbių infrastruktūros objektų turi ir Baltijos valstybės. Lietuvą ir Švediją jungia elektros kabelis po Baltijos jūros dugnu. Baltijos šalių dujų rinką su Europa jungia GIPL dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos bei „Balticconector“ dujotiekis tarp Estijos ir Suomijos.

Šis dujotiekis praėjusių metų spalį buvo sustabdytas priverstiniam remontui dėl išorinio mechaninio pažeidimo ir jo veikla atnaujinta tik šių metų balandį.

Įtarimai dėl žalos dujotiekiui padarymo krenta į Sankt Peterburgą plaukusiam Kinijos laivui, kuriam priklausęs inkaras buvo rastas incidento vietoje, tačiau mažai kam kyla abejonių, kas tokiu incidentu būtų labiausiai suinteresuotas.

Beveik pusmetį iš rikiuotės išvestas įrenginys sutrikdė Baltijos šalių dujų rinką ir nemažai kainavo.

Estijos ir Suomijos tinklų operatorės „Elering“ ir „Gasgrid“ valdomo „Balticconector“ remonto darbam išleido beveik 40 mln. eurų.

Išvedus iš rikiuotės „Balticconector“, buvo sutrikdyti įprastiniai dujų srautai Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Dujų perdavimo sistemos operatorius „Amber Grid“ fiksavo, kad būtent dėl to mažėjo į Lietuvą transportuojamų dujų kiekis.

Pasak operatoriaus, dujų tiekėjai pusmetį neturėjo galimybės pasinaudoti Lietuvos dujų sistema aprūpinant dujomis Suomijos rinką, mažesnis dujų srautas iš Lietuvos tekėjo į Latvijos Inčukalnio saugyklą, kurioje buvo saugotos dujos, skirtos Suomijai.

Pastaraisiais metais padaugėjo ir su Rusija susijusių kibernetinių atakų, todėl išlieka grėsmė, kad Lietuvai nedraugiška šalis ateityje gali kištis į elektros sistemos veiklą.

Pavyzdžiui, Rusija gali trukdyti Baltijos šalims sklandžiai susijungti su žemyninės Europos elektros tinklais.

Kaip žinoma, Lietuva kartu su Latvija, Estija, Rusija ir Baltarusija iki šiol veikia Maskvos kontroliuojamoje IPS/UPS sistemoje, tačiau Baltijos šalys žada nuo jos atsijungti ir sinchronizuoti elektros tinklus su Vakarų Europa 2025 m. vasarį.

Iki šių metų rugpjūčio 8 d. Baltijos šalys, kaip įpareigoja BRELL sutartis, turi Maskvai pranešti, kad sutarties nebepratęs.

Prieš kelias savaites Estijos elektros perdavimo tinklo operatorės „Elering“ vadovas Kalle Kilkas perspėjo, kad, pranešus apie Baltijos šalių pasitraukimą iš BRELL, iš Maskvos galima tikėtis bet kokių „reakcijų“.