Etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu

Šiandien nutariau šnektelti apie etiketą. Kaip didingai skamba žodžiai „etiketo žinovas“. Taip didingai, kad šie žodžiai net pasvirę nuo tos savo didybės. O šiaip jau „etiketas“ kai kam net baisus terminas. Jį išmanantysis niekada nesijaus patogiai draugijoje, nes nėra draugijos, kurioje visi ar bent dauguma išmanytų etiketą.

Nebent žino, kad reikia paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

Kada atsirado pirmieji etiketo kodeksai

Sako, jie atsirado Egipte dar 2400 metais prieš Kristų, vėliau jie buvo kuriami antikos Graikijoje, Romoje, Kinijoje, Japonijoje. Dabartinis etiketas atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir dienų dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvą, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas „Kurią šakutę imti“, ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės žmonės, tapo ištisu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas – nuo prancūziško žodžio „etiquette“.

Taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, kurios vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus. Gal tai bus ir drastiška nuomonė, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienu laikmečiu tos taisyklės buvo savitos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europoje jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui (kartu ir šeimininkams), ir t. t.

Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už K. Markso „Kapitalą“) pasirodė 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas „Etiketas“, kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms. Man iš visos šios knygos labiausiai patiko teiginys, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Etiketo jausmas

Etiketas ir kultūra – patys artimiausi žodžiai. Įdomu, kad graikų kalboje nėra žodžio, kuris bent apytikriai reikštų kultūrą. Keista, kad kultūros ištakų šalyje nėra tai apibrėžiančio žodžio. Supratau, kad kultūros į žodį „kultūra“ nesudėsi. Žodžio nėra, o kultūra yra. Gali būti ir atvirkščiai. Pas mus žodis „kultūra“ yra, tiesa, neteigsiu, kad pačios kultūros nėra. Kaip čia be kultūros. Žodyne kultūringas žmogus apibūdinamas kaip asmuo, kuris domisi ir yra susipažinęs su tuo, ką įprasta laikyti tobuliausia menų, literatūros, elgesio ir mokslo dalimi. Iš čia atsiranda etiketas.

Kadangi gyvenimo pradžioje mes visi, suprantama, esame nekultūringi – iš kultūringų žmonių įžvelgiame pažadą, kad tokie galime tapti. Tuo pačiu ir įgyti etiketo žinių. Nors gal net ne žiniomis tai vadinčiau, o jausmu. Įžvalgus žodis – etiketo jausmas. Tiksliau, žodžių junginys. O kultūra vieniems yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, tretiems – nelabai suvokiama žemė. Kultūra duoda mintį, iškelia klausimą, kartais provokuoja, bet nebūtinai duoda atsakymą. Juozas Erlickas šmaikštavo, kad žmonės skundžiasi neturį sveikatos, bet negirdėjo, kad skųstųsi neturintys kultūros. Tas pats ir su etiketu. Negirdėjau, kad skųstųsi jo neturintys.

Kam pirmiau įeiti į liftą?

Žinojimas, ar laiptais pirmiau reikia kilti moteriai, ar vyrui; kuriam pirma įeiti į liftą; kuriam iš jo išeiti, jau leidžia teigti, kad žinai etiketo taisykles? Gal ir ne, bet pirmieji pagrindai jau yra. Tas žinojimas, be abejo, gerai, bet reikia dar daugiau. O ko reikia, ir yra sunkiausia nusakyti. Tiesiog reikia tai turėti. Pažįstamas garbaus amžiaus profesorius sprendžia klausimą, ar jam pradėti bendrauti su žmogumi, apsilankęs po jo tualete.

Dėl lifto. Etiketo taisyklės byloja, jog į liftą pirmiau reikia įeiti vyrui, o išeiti – moteriai. Viename viešbutyje prie lifto durų stovėjo dvi moterys. Durims atsidarius, pirmasis į jį įšokau. Pamenu jų veiduose aiškiai regimą priekaištą man. O štai niekaip neišsprendžiu klausimo, kaip į atvykusį automobilį įsodinti moterį. Kėdė prie vairuotojo yra labiausiai pavojinga, tad moterį reikia pakviesti pro antrąsias dureles. Atverti jas ir paduoti įlipančiai moteriai ranką. Po to įsėsti pačiam. Bet tam moteris turi slinktis per sėdynę ir atsisėsti už vairuotojo. Bet tuo jai sukeliamas nepatogumas, glamžoma suknelė ir t. t. Vadinasi, įlipti reikia pirmam ir tuomet pakviesti moterį. Bet kaip atrodys, jei pats įsliuogei į automobilį, o moterį palikai ant šaligatvio? Padėtį nesunkiai būtų galima išspręsti. Atidarei dureles, įsodinai moterį, užtrenkei dureles, apibėgai aplink automobilį ir įsėdai į jį pro dureles už vairuotojo. Bet jei eismo taisyklės judrioje gatvėje neleidžia lipti į automobilį pro dureles už vairuotojo?

Ar iš pietinio rajono atvežei kaimynus?

Sakyčiau, jog tai irgi dalis etiketo. Kai oras užterštas, skatintina, kad būtų kuo mažiau važinėjama automobiliais. Tad padėkoti reikia kaimynams, kurie, važiuodami į miesto centrą, pakviečia važiuoti ir tave arba tu pakvieti juos. Puiku, jei vieną dieną veža jus, kitą dieną vežate jūs ir taip gatvėse vienu automobiliu mažiau.

Nors vienas iš gražiausių etiketo pavyzdžių – kai prekybos centre paimdami iš lentynos, tarkime, butelį pieno, arčiau patraukiame už jį stovėjusįjį. Tas pats ir su kitomis prekėmis ir visais buteliais. Nereklamuosiu čia alkoholinių gėrimų, bet apie gėrimo kultūrą, manau, ypač daug turėtų kalbėti alkoholinių gėrimų draudėjai. Ne apie draudimą, bet apie kultūrą. Negalima pripilti pilnų taurių vyno. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Jeigu trūksta taurių, reikia rinktis gerti degtinę, nes jos nereikia skanauti, o tiesiog išgerti, ir tiek. Nusipirko vyrai viskio butelį, bet neturėjo viskio taurių ir liko negėrę. Štai ką galima padaryti dėl etiketo.

Kokias kalbas reikia mokėti, kad galėtum važinėti po visą pasaulį ir visur susikalbėtum? Tam reikia keturių kalbų: anglų, ispanų, rusų ir kinų. O ko reikia, kad tave visur suprastų, priimtų ir tu visus suprastum? Atsakymas – bent kažkiek etiketo.

Turiu draugą, kuris nežino, kas toks buvo d‘Artanjanas. „Tu net „Trijų muškietininkų“ savo laiku neperskaitei?“ – šaiposi iš jo bičiuliai. O aš nenoriu visur įžvelgti tik negatyvo, todėl draugą pateisinu: „Jis tuo metu skaitė „Ulisą“.“ Manau, kad elgiuosi etiškai.

„Ieškok grožio paprastume“ – net nežinau, kas tai pasakė. Regis, kažkuris senovės išminčius. Tą patį pasakyčiau ir apie etiketą: „Ieškok etiketo paprastume.“

Manau, moterys didesnės etiketo žinovės nei vyrai. Moterys nesidrovi net ir nevykėlių savo vyrų: „Ką darysi, kad tokį turiu.“ Vyrai – šiek tiek kitaip. „Štai mano žmona“, – pasako. Drovumo gaidelė veide ir į šoną sukamos akys. Kas sėdi restorane prie stalelio ir nesikalba? Atsakymas – sutuoktiniai.

O sunkiausia su etiketu, kai kalbi apie dovanas. Ką dovanoti? Ypač vyrams tenka sukti galvą, ką padovanojus moteriai. Ką atsakyti? Atsakymų yra tiek, kiek moterų.