Jauna ir ambicinga mokytoja Aida: „Esu pasiryžusi tobulėti ir nuveikti daug gerų darbų dėl mūsų vaikų ateities“

Dar visai neseniai Aida Barkauskaitė-Broniškienė buvo lituanistikos studentė, tačiau šiandien ji jau „matuojasi“ pedagogės profesiją. Apie studijas, pirmuosius iššūkius mokykloje jauna ir ambicinga mokytoja sutiko pasidalinti ir su skaitytojais.

Ar sutinki su mintimi, kad mokytojas – prestižinė profesija?

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad pastarąjį dešimtmetį mokytojo profesija buvo praradusi prestižinės specialybės statusą. Į tuometinį Edukologijos universitetą įstojau 2016 metais. Lituanisčių kursą sudarė šešios studentės, tačiau ilgainiui likome vos keturios. Jei gerai prisimenu, tais metais matematikos, chemijos ir fizikos programų studijų nepasirinko nei vienas studentas. Į lietuvių filologijos studijų programą 2017–2018 metais stojančiųjų taip pat nebuvo. Studentų stygių lėmė tai, kad Edukologijos universiteto nebeliko – jis buvo prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto. Studijas baigėme keturios jaunos, energingos, daug žinių sukaupusios ir jomis dalintis pasiruošusios lituanistės. Manau, kad tai yra liūdna statistika. Mūsų valdžia sujudo tik tada, kai mokyklų vadovai pradėjo garsiai šaukti, kad Lietuvoje greitai neliks pedagogų.

Taip, aš manau, kad pedagogo profesija yra prestižinė, nes mokytojas moko visus, kurie gyvenime siekia išsilavinimo ir nori įgyti specialybę.

Baigei lietuvių filologiją. Ar niekada neteko gailėtis dėl savo pasirinkimo?

Galiu drąsiai teigti, kad ne. Jau mokykloje žinojau, ką noriu studijuoti ir kryptingai to siekiau. Galima sakyti, kad tai buvo mano svajonė, tikslas. Studijuojant, be abejo, buvo visko: daug bemiegių naktų, streso, nerimo, tačiau studijų laikotarpis mano atmintyje išliks kaip gražus gyvenimo etapas. Studijos buvo įdomios, įtraukiančios, tačiau reikalavo daug darbo ir pastangų. Juk mokiausi mokyti kitus, todėl kitaip būti ir negalėjo.

Esi mokytoja pagal pašaukimą?

Noras būti mokytoja atsirado dar mokykloje. Nebuvo sunku apsispręsti, nes visuomet turėjau autoritetą – savo lietuvių kalbos mokytoją Nijolę Černauskienę. Ši mokytoja ne tik kompetentinga savo srities specialistė, bet ir nuostabus žmogus. Ji niekada negaili nei patarimų, nei gyvenimiškų pamokų. Man užteko to, kad ji visada palaikė mano sprendimą ir skatino siekti užsibrėžto tikslo. Dabar esu ryžtingai nusiteikusi dirbti, mokyti, mokytis ir dalintis žiniomis kartu su vaikais.

Neseniai pradėjai dirbti Pilviškių „Santakos” gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ar neturėjai planų save realizuoti kitoje srityje?

Visada galvoju apie tai, kad greta plano A visuomet turi būti ir planas B. Esu spontaniška ir nenuspėjama, todėl kartais ir aplinkiniams mano sprendimai atrodo keisti. Juk yra aiški nuostata, kad žmogus, kuris jau turi įgijęs specialybę, rodos, privalo „savo rogėse“ sėdėti ir nekišti nosies niekur kitur. Pastaruoju metu viskas vyksta atvirkščiai. Žmonės domisi, ieško savęs įvairiose srityse ir tai yra būtina. Lygiai taip pat ir aš. Visai neseniai baigiau ūkininkų buhalterijos kursus ir įstojau į profesinę mokyklą. Šiuo metu domiuosi finansų sritimi. Juk tai visai kiti dalykai, kurie absoliučiai nesusiję su mano specialybe, bet man tai įdomu. Jeigu nebūčiau pradėjusi dirbti mokykloje – tikrai atrasčiau save kitoje srityje.

Ar jau teko susidurti su pirmaisiais iššūkiais mokykloje?

Žinoma. Mokytojų atostogos trunka trumpiau, nei visi įsivaizduoja. Paskutinėmis vasaros savaitėmis vyksta intensyvus pasiruošimas naujiems mokslo metams. Dabar ir man viskas nauja: miestelis, mokykla, žmonės. Stengiuosi „prisijaukinti“ aplinką, kurioje praleisiu didžiąją dienos dalį. Šiuo metu rengiame ilgalaikius pamokų planus, vyksta įvairūs seminarai, posėdžiai. Darbo daug ir šiek tiek neramu, kaip viskas pasiseks, bet daug informacijos suteikia kiti mokytojai. Džiaugiuosi, kad kolegos labai draugiški, paslaugūs ir viską suprantantys žmonės, kurie ir patys vis dar prisimena savo pirmąsias dienas mokykloje. Įdomu pasiklausyti istorijų ir sulaukti prasmingų patarimų.

Kaip manai, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai mokytojai?

Iš kolegės išgirdau vieną labai prasmingą frazę. Ji akcentavo, kad yra mokytojai ir amatininkai. Mokytojai yra tie, kurie niekada negaili savo laiko vaikams ir neskaičiuoja darbo valandų, o amatininkai dažniausiai elgiasi priešingai. Mokytojai apie darbe iškilusius sunkumus visada kalba, ieško sprendimų mokyklos bendruomenėje, o amatininkai problemų nemato, ignoruoja jas ir aplinkinius. Šiuolaikinis mokytojas privalo suprasti, kad moko vaikus, kuriems labai svarbu jausti dėmesį, atsakomybę ir darbštumą. Vaikai labai greitai pastebi, jeigu mokytojas bando apsimesti, neatranda ryšio su mokiniais. Tai ir yra pagrindinė problema, o visa kita yra išsprendžiama.

Ką patartum tiems, kurie nori rinktis mokytojos profesiją?

Rinktis atsakingai, o po praktikos įsitikinti, ar tikrai norisi dirbti šį darbą. Mokytojo darbą palyginčiau su Sizifo, nes tai yra ilgas, daug pastangų reikalaujantis darbas. Mokytojams sąvąjį „akmenį“ reikia ridenti ilgus metus nestokojant užsispyrimo. Šiuolaikiniam jaunimui dažnai trūksta pastovumo. Aišku, yra ir gera žinia, kad jauni žmonės geba laisvai kalbėti, yra išraiškingi, pilni įvairiausių idėjų. Žmonių, kurie „įpūstų‘‘ naujų vėjų į mokyklos aplinką reikia jau seniai, tačiau, kaip ir minėjau, rinktis šį kelią reikėtų atsakingai.

Kokio žanro literatūrą patinka skaityti?

Mėgstu grožinę literatūrą, biografines, istorines knygas. Aišku, šiuo metu mano skaitomiausių knygų viršuje puikuojasi su mano darbu susijusi literatūra. Mokysiu 5–6 ir 9–11 klasių mokinius, todėl jau mačiau, kad atnaujintose bendrojo ugdymo programose įtrauktos ir naujos knygos, kurių dar neteko skaityti. Tad iš naujo pažinsiu vaikystės knygų pasaulį kartu su vaikais.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Deja, laisvalaikio turiu nedaug, nes esu mama. Atradusi laisvą minutę stengiuosi prasiblaškyti ir atitraukti mintis nuo buities ir darbo. Kartais mėgstu tiesiog įsijungti mėgstamą serialą, kartais skaitau, susitinku su draugais, leidžiu laiką su šeima. Šiuo metu mano gyvenime yra nemažai chaoso, tačiau tikiu, kad viskas susidėlios.

Kokia mintimi vadovaujiesi savo gyvenime?

„Viskas bus, bet ne iš karto‘‘. Labai puikiai suprantu, kad norėti neužtenka. Viskas pasiekiama tik tuomet, kai atkakliai sieki savo tikslo, gebi įveikti sunkumus, surasti sprendimus įvairiose situacijose. Puikiai suprantu, ką reiškia neturėti, arba ką reiškia sunkus darbas. Gyvenime patyriau ir juodų dienų, tačiau šiandien aš laiminga, kad turiu viską, apie ką iki šiol svajojau: mėgstamą darbą, šeimą. Rodos, nieko daugiau ir nereikia. Todėl dabar esu pasiryžusi tobulėti profesinėje srityje ir nuveikti daug gerų darbų dėl mūsų vaikų ateities bei jų išsilavinimo kokybės.

Ko palinkėtum mokytojams ?

Linkiu, kad daugiau netektų vaikų mokyti nuotoliniu būdu ir, kad visi turėtume galimybę mokytis, bendrauti, juoktis, džiaugtis. Taip pat linkiu ištvermės, naujų idėjų, sumanumo, kantrybės ir sėkmingų darbų. Su Rugsėjo 1-ąja.