Estetikos reikia mokytis

Apie mūsų aplinkoje egzistuojančią estetikos stoką, apie nemeno, beskonybės, kičo įsigalėjimą diskusija tarp menininkų užkliuvo už akių kažkur feisbuko platybėse. Ten buvo sakoma, kad estetikos reikia mokyti, kaip ir visų kitų dalykų. Bendrojo lavinimo programoje yra dailės pamokos, per jas, ko gero, turėtų vaikai susipažinti su estetika ir išmokti atpažinti kičą – pretenzingus, nemeniškus, neskoningus, banalius menkaverčio turinio ir stiliaus kūrinius. Tai kodėl tiek daug kičo, neskoningumo aplink mus? Kas yra tobulas paveikslas, ar toks egzistuoja?

Išeitis yra

Su kiču susiduriu ne tik mūsų gyvenamojoje aplinkoje, bet, deja, ir mokyklose, darželiuose. Pritariu, kad būtina mokyti vaikus estetikos, jau nuo darželio iki 12 klasės.

Architektas Justinas Jakštonis duoda vieną sprendimą, ką daryti, kad beskonybės aplinkui būtų mažiau. Jo siūlomas projektas puikus – šviesti ir mokyti estetikos jau mokykloje. Tam reikia, kad dailininkų, architektų, stilistų komanda būtų kviečiama į mokyklas ir vestų ciklą estetikos pamokų. Kad vaikas būtų ugdomas atpažinti profesionalumą, kad pažintų aplinką, išvaizdą, kūną, aprangą, spalvų derinius, interjerą, savo miestą, parkus, pastatus.

Estetikos reikia visur

Kokie renginiai mūsų mieste? Kodėl mums siūlomi dažniausiai prasti spektakliai, koncertai? Tai irgi estetikos stoka – ir kviečiančiųjų kolektyvus, ir besirenkančiųjų, ką žiūrėti. O kur dar kavinės, jų interjerai, iškabos, parduotuvės, ugdymo įstaigos... Gerą skonį būtina lavinti, prie to reikia eiti, to siekti.

Žmogaus estetiniam vaizdui svarbūs ir rūbai, ir plaukai, ir tie patys antakiai. Mokiniai meno mokykloje mokosi komponavimo principų, derinti tūrius, spalvas, diskutuojame apie išvaizdą ir kt.

Vienas vaikinas į pamokas kas savaitę ateidavo vis kita plaukų spalva arba keista šukuosena. Tai nėra norma, bet tokia jo saviraiška. Taip formuojasi žmogaus asmenybė. Jaunimas dabar jaučia didelį spaudimą dėl išvaizdos, ypač merginos. Todėl suvienodėja, nes išskirtinumas tampa ne privalumu, o pašaipų objektu. Manęs nešokiruoja jokia apranga: svarbiau ne kaip atrodai, o ar ne vėjai galvoje.

Vertinimas gali sužlugdyti

Mokykloje kovojame su lyginimusi, nuvertinimu. Mažieji drąsiai piešia. O vyresni labai kritiški sau, bet tai įveikiama. Mokytojo įvertinimas gali sužlugdyti vaikus, todėl to vengiu. Mano manymu, piešinys neturi būti tikroviškas ir gražus, jis turi būti įdomus, meniškas, atskleisti autorių. Svarbiausia, kad vaikas kurtų, vienaip ar kitaip. O tokių, kurie nieko nepadaro, nėra. Vienas gražiai dirba su spalvomis, taškosi jomis laisvai jau kaip tikras tapytojas, kitas turi nuostabią fantaziją, nors gal ne viską pavyksta realizuoti.

Įvairiausius dalykus vaikai mato skirtingai, tai labai žavu. Kartais jie mąsto stereotipais, todėl paprastai pirmą eskizą atmetame, tada antras, trečias būna nuostabus. Kuo ilgiau mąstai, tuo geriau pavyksta. Nors kartais būna ir atvirkščiai...

Piešimas skatina kūrybiškumą

Beskonybę, kičą neretai gimdo ir lėšų stoka – ugdymo įstaigų, kitų įmonių estetiniam formavimui, puošimui skiriama mažai lėšų. Svarbu greičiau ir pigiau. Atsakingi ir išmanantys specialistai, galbūt tvarkantys ne vieną, o kelias ar keliolika įmonių, būtų išeitis. Kūrybiška, estetiška aplinka taip pat ugdo.

Piešimas, tapyba labai skatina kūrybiškumą. Verslininkai samdosi dailininkus, kad išmokytų kūrybiškumo, gebėjimo improvizuoti, atsipalaiduoti, relaksuoti.

Ribą tarp kokybiško meno ir kičo kartais labai sunku atrinkti. Kaip galima rožytėmis apipintus dalykus vadinti menu? Bet žmonės vadina, nes neišprusę, neretai net žodžio „kičas“ nežino... Net išsilavinę žmonės kartais nustebina: jiems gražu tai, kas gražu net negali būti.

Europos meno koledžuose jau beveik nemokoma akademinio piešimo. Moko meną suprasti, stebėti, aptarti, išreikšti, ką matai, aprašyti, kurti. Supažindina, kaip daroma freska, filmas, vitražas ir pan. To mokomi ne tik kūrėjai, bet ir meno vartotojai, o pas mus dar vis mėgstamiausi yra realistiniai paveikslai. Bet juk tam yra nuotraukos. Kūrinyje reikia išreikšti savo vidines būsenas, socialines problemas ar pan., o ne tik atvaizduoti aplinką.

Kopijuoti lengva, kurti – sunku

K. Malevičiaus paveikslas „Juodas kvadratas“ ar E. Muncho „Šauksmas“ yra labai garsūs, bet gali sukelti šoką neišmanančiam žmogui. Kuo daugiau domiesi, kuo daugiau lavini estetinį skonį, tuo daugiau supranti, kad svarbiausia – kūrinio emocija, išraiška. Neretai menas tiesiog atmetamas kaip nereikalingas, nepraktiškas dalykas. Žmonės nelanko parodų, koncertų, jeigu tai – ne popsas. Sukasi viename rate, neišsiveržia aukštyn. Kai kas sako, kad taip, kaip Čiurlionis, gali tapyti visi. Tiesa, nukopijuoti galima, bet sukurti – vargu. Kai turi idėją ar užsakymą, nupiešti nesunku, bet pačiam kurti sunku. Kai pasiūlau mokiniams temą, techniką – lengviau, o kai leidžiu rinktis patiems, sutrinka, nesugalvoja, neišsirenka, panikuoja. Kurti, rizikuoti yra sunku ne tik mene, bet ir versle, kitur. Stokojame ne tik kūrybiškumo, bet ir kultūros.

Aišku, kai kurie vos gimę gauna daugiau, kiti – nieko. Dirbau vaikų namuose. Tie vaikai tarsi maži vilkiukai, kurie nuolat ginasi. Tu jų nepuoli, o jie vis tiek ginasi. Sunkiai atsiveria, pasitiki. Tik po metų susidraugavome, paskui buvo sunku išsiskirti. Labai myliu vaikus, man patinka su jais dirbti.

Tikiu, kad estetinis savęs ir aplinkos supratimas įmanomas ir būtinas. Bet tam reikia lavinti ir lavintis. Tada gal einant gatve neskaudėtų akių...