„Esame vedę nuolatiniai diakonai“

„Kandidatu į nuolatinius diakonus gali tapti tas vyras, kuris yra savyje atpažinęs ypatingos tarnystės Bažnyčiai charizmą ir nori atsiliepti į Dievo kvietimą tęsti ir įkūnyti Kristaus-Tarno pasiuntinybę.“

Negali klausyti išpažinčių

„Esu nuolatinis diakonas, kuris atlieka tam tikras tarnystes paskirtoje parapijoje – Marijampolės šv. arkangelo Mykolo. Sakau pamokslus, krikštiju, laidoju, tuokiu, tik neklausau išpažinčių ir neaukoju Mišių. Skaitau Evangeliją ir sakau pamokslus. Šios vasaros savaitgaliai pilni veiklos, štai vieną šeštadienį turėjau 4 krikštus ir ketverias santuokas“, – apie savo naująsias pareigas pasakojo S. Andriuška.

Iš tiesų, ne vienam yra nauja, kad vedęs vyras atlieka kunigo pareigas. Pasirodo, Europoje tai – jokia naujovė, kai kuriose šalyse ši tarnystė egzistuoja jau daug metų. Pavyzdžiui, Italijoje yra dešimtys tūkstančių vedusių diakonų.

Lietuvoje anksčiau diakonais tapdavo tik būsimieji kunigai iki kunigystės šventimo, jau baigę kunigų seminariją. Mūsų šalyje pirmieji penki nuolatiniai diakonai buvo įšventinti pernai Kaune. Šiemet Kaune vėl paskelbtas kvietimas ir yra dar daugiau norinčiųjų.

Vyskupas Rimantas Norvila prieš 4 metus priėmė sprendimą pakviesti kelis diakonus Vilkaviškio vyskupijai.

„Mes keturi buvome pirmieji. Pakvietė turinčius darbą, vedusius, sulaukusius 35 metų vyrus. Pusę metų buvome stebimi, aiškinantis, ar tai mūsų kelias. Ketverius metus lankėme paskaitas, atvykdavo kunigai profesoriai, mokslų daktarai, kurie davė daug žinių. Rimtai ruošėmės. Ši tarnystė yra neatlygintina, iš pašaukimo. Marijampolėje dabar esu vienas nuolatinis diakonas“, – pasakojo S. Andriuška, sakęs, kad tokiu būdu ieškoma pagalbos kunigams parapijose. Matyt, yra mažiau ateinančiųjų su pašaukimu į kunigus.

Jaudinančios pareigos

Jis sakė esantis laimingas, kad gali prisiliesti prie žmonių gyvenimų, daryti gerą įtaką. „Ypač jaudinantis yra krikštas – sakralus momentas, kai mažylis tampa Dievo vaiku, šviesos vaiku. Jaudina matyti tas tėvų emocijas. Kartais viliuosi, gal mano liudijimas, pasakymas ar veiksmas – tai tas kelias, kuriuo žmogus ateis link Dievo, – pasakoja naujasis diakonas. – Manau, kad mes, būdami pasauliečiai dvasininkai, pačiu savo gyvenimu liudijame savo aplinkos žmonėms, esame jiems pavyzdys ir pagalba reikalui esant.“

Kai bendrauji su jaunavedžiais, iš savo gyvenimo gali liudyti apie santuoką – S. Andriuška su žmona Ingrida jau 25-tus metus kartu. „Kunigai tokios patirties neturi“, – sako vyras.

Naujasis diakonas, ilgus metus pats dirbęs pedagogu, dabar vadovaujantis mokyklai, mano, kad vaikai praktikuojančiose katalikiškose šeimose užauga kitokie, ir džiaugiasi, kad jo visos trys dukros užaugo tikinčios. Vyresnėlė jau ištekėjusi, kas sekmadienį su vyru lanko bažnyčią Kaune.

Bendruomenėje tarp žmonių, kurie gyvena taip, kaip tiki, yra gera būti, čia randi tikrumą, paprastumą ir nuoširdumą.

Vyras sako, kad nelabai kas pasikeitė tapus diakonu, tik pareigų atsirado daugiau. „Tu visą laiką turi būti pavyzdys ir būdamas direktorius, ir būdamas mokytojas. Esu tarnystėje ir savo gyvenimą, kiek galiu, panaudosiu atiduoti tiems, kuriems reikia. Dar turiu išmokti, kad nepulčiau į tai stačia galva, turiu nepamiršti šeimos. Savo laisvalaikio laiką atimu iš šeimos. Tai išbandymas šeimai ir man, bet kai esi vedamas tikėjimo, viską suderinti įmanoma. Dėkoju žmonai Ingridai, kuri palaiko mane einant dvasininko keliu.“

Gyvenimas lyg atsikartoja

Prakalbus apie kelią į Dievą, diakonui tenka prisiminti, kad vaikystėje, tarybiniais laikais, tradiciškai jį pakrikštijo, suteikė Sutvirtinimo sakramentą, tuo ir baigėsi. Įstrigo mamos žodžiai „Kaip radome, taip palikime“.

„Grįžau į tikėjimą besimokydamas Marijampolės pedagoginėje mokykloje, kai pasirinkau mokytojo specialybę su tikybos mokymu. Būdavo 4–5 paskaitos per savaitę tikybos klausimais. Pradėjau gilintis ir ieškoti, nedrąsiai eiti į vakarines Mišias Bazilikoje. Labiausiai mano tikėjimas sutvirtėjo, kai pats pradėjau vesti tikybos pamokas: kalbėdamas vaikams jaučiau ir išgyvenau tai, ką sakydavau. Pamažu ėmiausi ruošti vaikus Komunijai, Sutvirtinimui, sekmadieniais būdavau bažnyčioje su mokiniais.“

Jausmą, lyg gyvenimai atsikartoja, jis pajuto sužinojęs, kad giminėje būta kunigo, kuris irgi labai mylėjo vaikus, juos mokė. Tai S. Andriuškos prosenelio brolis Benediktas Andriuška, kunigas, jėzuitų ordino atgaivintojas, Šiaulių bažnyčios statytojas, katalikiškos mokyklos įkūrėjas Šiauliuose.

Niekada nežinosi, kada tau nušvis tikėjimo šviesa, jos negali brukti per prievartą. „Taip ir Marijonų gimnazijoje, kai priimu naujokus, tik pakviečiu šeimas dalyvauti Mišiose. Vaikui labai svarbus tėvų pavyzdys. Pastebiu, kad sekmadieniais pradinukai eitų 100 proc. į bažnyčią, bet dažniausiai jų tėvai įtikina, kad nėra laiko. Jei tikėdamas jautiesi laimingas, vadinasi, tai – tavo kelias. Aš jaučiuosi savame kelyje“, – sako dvasininkas, įsitikinęs, kad tikėjimo šviesoje auklėti vaikus daug lengviau, kaip, beje, ir spręsti bet kokias kitas gyvenimo problemas.

Žmonės dar nepripratę prie diakono, kartais pavadina kunigu, neskiria, bet jų rūbai kitokie: kunigų arnotai be rankovių o diakono su rankovėmis, ir nėra koloratkės, kunigo apykaklės (kalbininkai ją siūlomo vadinti pakakláite).

S. Andriuška papasakojo, kad per Palaimintojo J. Matulaičio atlaidus priėjusi moteris pasakė norinti padovanoti jam liturginį diakono rūbą dalmatiką, nes yra patyrusi daug malonių iš Dievo. Tai džiugina, kaip ir faktas, kad viena buvusi mokinė neseniai paprašė naująjį diakoną kitąmet ją sutuokti.

„Šiandien reikia išmokti galvoti ne apie tai, ko reikia tau, bet apie tai, kam reikalingas tu“, – savo moto išdavė diakonas.