Erich Fromm „Pamiršta kalba“: paslaptinga simbolių galia, padedanti pažinti sapnus, pasakas ir mitus

Nuo neatmenamų laikų žmonija stengiasi įminti, ką reiškia sapnai. Vieniems jie – įprasti, nereikšmingi nakties reginiai, kitiems – įspėjimas apie ateities įvykius. Kad ir kaip vertiname sapnus, aišku viena – periodiškai sapnuojame visi ir to išvengti neįmanoma.

Psichologams ir filosofams puikiai pažįstamas Vokietijos ir JAV humanistas ir psichologas Erichas Frommas, leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Pamiršta kalba“, skaitytojams pateikia savitą požiūrį į sapnų, mitų ir pasakų suvokimą.

„Pamiršta kalba“ paremta E. Frommo skaitytomis paskaitomis Williams A. White institute ir Beningtono universitete. Knyga skirta psichologijos ir psichiatrijos studentams, kartu ji yra koncentruotas įvadas tiems, kas domisi šiomis disciplinomis.

„Ši knyga remiasi paskaitomis, kurias aš skaičiau kaip įvadinį kursą Williams A. White psichiatrijos instituto magistrantams ir Beningtono koledžo paskutiniojo bakalaurinio kurso studentams. Knyga skirta tokiems patiems skaitytojams – psichiatrijos ir psichologijos studentams ir šiaip besidomintiems žmonėms. Pavadinimas „Įvadas į sapnų ir t.t. supratimą“ buvo pasirinktas apgalvotai, užuot vartojus įprastesnį terminą „aiškinimas“. Jeigu simbolinė kalba, kaip aš pamėginsiu parodyti šioje knygoje, yra tikrai savarankiška kalba ir, tiesą pasakius, vienintelė žmonijos sugalvota universali kalba, tada ją labiau derėtų suprasti, o ne aiškinti, tarsi kokį nors dirbtinai sugalvotą kodą. Esu įsitikinęs, kad suprasti šią kalbą svarbu net tik psichoterapeutams, gydantiems psichinius sutrikimus, tačiau ir bet kuriam žmogui, norinčiam suvokti save“, – teigia E. Frommas.

Autorius pristato korifėjų Z. Froido ir C. G. Jungo sapnų aiškinimo koncepcijas, kritikuoja minėtus autorius ir teigia, kad esminiu pasąmonės siunčiamų vaizdinių dešifravimo raktu gali būti simboliai ir jų suvokimas. Būtent simbolinė kalba, glūdinti pasąmonėje, padeda įminti informaciją, kurią apie mus byloja sapnai, pasakos ir mitai.

„Naktį jūs susapnuojate sapną. Sapnuojate, kad priešaušry esate miesto pakraštyje, gatvės tuščios, pravažiuoja tik vienišas pieno furgonas, namai apšiurę, vietovė nepažįstama ir nėra jokios susisiekimo priemonės, kuria galėtumėte parvažiuoti ten, kur jaučiatės, kaip namie. Kai atsibundate ir prisimenate sapną, jums staiga kyla mintis, kad jausmas, kurį patyrėte sapne, buvo lygiai toks pat, kaip tas pasimetimo ir pilkumo jausmas, kurį vakar mėginote apibūdinti draugui. Tai buvo tik vienas vaizdinys, kuriam iškilti užteko sekundės dalies. Nepaisant to, šis vaizdinys daug išraiškingesnis ir tikslesnis už apibūdinimą, kurį sugebėjote pateikti ilgai ir išsamiai kalbėdamas. Taigi vaizdinys, regėtas sapne, yra kažkokio jūsų patirto jausmo simbolis.

Kas yra simbolis? Dažnai simbolis apibrėžiamas kaip „kažkas, reiškiantis kažką kitą“. Šis apibrėžimas yra labai paviršutiniškas. Bet jis pasidaro įdomesnis, jei kalbėsime apie tuos simbolius, kurie yra jutiminės regėjimo, girdėjimo, uodimo, lietimo išraiškos, reiškiančios „kažką kitą“, o būtent vidinį išgyvenimą, jausmą ar mintį. Tokios rūšies simbolis yra kažkur išorėje, ne mumyse; o tai, ką jis simbolizuoja – mūsų viduje. Simbolių kalba yra tokia kalba, kuria mes išreiškiame vidinį išgyvenimą, tarsi jis būtų jutiminis išgyvenimas, tarsi jis būtų kažkas, ką mes darėme, ar kas mums nutiko daiktų pasaulyje. Simbolių kalba – tai kalba, kurioje išorinis pasaulis yra vidinio pasaulio – mūsų sielų ir protų simbolis.“

Leidyklos VAGA knygoje „Pamiršta kalba“ skaitytojai susipažins su ankstyvuoju ne psichologiniu sapnų aiškinimu, taip pat su psichologiniu sapnų interpretavimu. Sužinos, į kokias kategorijas E. Frommas skirsto simbolius ir kas jiems būdinga. Gausybė sapnų analizių padės suprasti, kaip pasitelkti praktinį sapnų supratimą. Galiausiai, paaiškės, kaip simbolinė kalba atsiveria Edipo mite, mite apie sutvėrimą, pasakoje „Raudonkepuraitė“ ar Franzo Kafkos novelėje „Procesas“. „Pamiršta kalba“ – praeities kartų palikimas šiandieniniam žmogui, trokštančiam pažinti paslaptingosios pasąmonės gelmes.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Dabar panagrinėsime sapną, kuriame atsispindi gili sapno autoriaus problemų įžvalga; taip pat jis puikiai iliustruoja asociatyvios medžiagos funkciją. Sapno autorius yra trisdešimt penkerių metų vyras, kurį nuo paauglystės kankina švelni, bet nuolatinė depresija. Jo tėvas buvo geraširdis, tačiau nemylintis vyras. Motiną kamavo gilios depresijos nuo tada, kai berniukui buvo aštuoneri ar devyneri. Jam drausdavo žaisti su kitais vaikais; jei jis išeidavo iš namų, motina priekaištaudavo, kad jis ją įskaudinęs; ir tik viename kambario kampe tarp knygų ir svajų jis jausdavosi saugus nuo priekaištų. Bet kokį entuziazmo pasireiškimą motina sutikdavo gūžteldama pečiais ir pareikšdama, kad nėra jokios priežasties džiaugtis. Nors sapno autorius protu ir atmesdavo motinos priekaištus, tačiau vis tiek jam atrodė, kad ji buvo teisi ir kad jis yra kaltas dėl to, jog ji nelaiminga. Jis taip pat jautėsi nepasirengęs gyvenimui, nes vaikystėje negavo kai kurių būtinų dalykų, reikalingų tolesniam laimingam gyvavimui. Jis visą laiką bijojo, kad kiti nepastebėtų kokiose skurdžiose dvasinėse (kur kas labiau negu materialinėse) sąlygose jis augo. Viena iš pačių nemaloniausių problemų jam yra bendravimas su kitais žmonėmis, ypač reakcija į puolimus ir erzinimus. Susidūręs su tokiu elgesiu jis visiškai pasimeta ir jaučiasi laisvai tik su keliais gerais draugais. Štai jo sapnas: Matau vyrą, sėdintį invalido vežimėlyje. Jis pradeda šachmatų partiją, tačiau be didelio malonumo. Staiga jis pertraukia žaidimą ir sako: „Nuo lentos jau seniai paimtos dvi mano figūros. Bet aš jas kompensuoju „Tesagilu“. Po to jis prideda: „Manyje nuskamba kažkoks balsas (mano motinos): „Gyventi neverta“.

Žinodami šį tą apie sapno autoriaus praeitį bei problemas, dalį sapno galime suprasti iš karto. Vyras invalido vežimėlyje yra jis pats. Šachmatų partija – tai gyvenimo žaidimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad šiame žaidime žaidėjas yra puolamas ir turi kontratakuoti arba naudoti kažkokią kitokią strategiją. Jis nelabai nori žaisti, nes jaučiasi nepakankamai pasirengęs. „Nuo lentos jau seniai paimtos dvi mano figūros.“ Tokį jausmą jis jaučia ir būdraudamas: kad vaikystėje jis negavo kažkokių dalykų ir kad būtent tai yra jo bejėgiškumo gyvenimo kovoje priežastis. Kas tos dvi paimtos figūros? Karalius ir valdovė, jo tėvas ir motina, kurių vaikystėje kaip ir nebuvo, išskyrus neigiamąja prasme – jie nuvildavo, priekabiaudavo, erzindavo ir priekaištaudavo. Nepaisant to, jis gali žaisti su „Tesagilo“ pagalba. Štai čia mes įstringame, lygiai taip pat atsitiko ir sapno autoriui.

Pacientas: Aiškiai matau priešais save šį žodį. Tačiau nė trupučio nenutuokiu, ką jis galėtų reikšti.

Analitikas: Atrodo, kad sapne jūs žinojote, ką jis reiškia; juk, kad ir kaip ten būtų, sapnas yra jūsų, ir žodį sukūrėte taip pat jūs. Išmėginkime laisvąsias asociacijas. Kas jums ateina galvon, pagalvojus apie šį žodį?

Pacientas: Pirmiausia man ateina į galvą Tesalija – Graikijos dalis. Taip, prisimenu, būdamas vaikas aš labai žavėjausi Tesalija. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet aš įsivaizduoju, kad Tesalijoje yra šiltas, pastovus klimatas ir ten ramiai ir laimingai gyvena piemenys. Tesalija man visada patiko labiau negu Sparta ar Atėnai. Spartos aš nekenčiau dėl kariškos dvasios, o Atėnų nemėgau todėl, kad atėniečiai man atrodė be saiko išsilavinę snobai. Taip, mane labai traukė Tesalijos piemenys.

Analitikas: Tačiau žodis, kurį jūs matote sapne yra ne Tesalija, o Tesagilas. Kodėl jūs jį pakeitėte?

Pacientas: Keista, bet dabar aš pagalvojau apie spragilą – įrankį, kuriuo piemenys kulia. Tačiau kartais, kai daugiau nieko neturi, piemenys jį naudoja ir kaip ginklą.

Analitikas: Labai įdomu. Vadinasi, Tesagilas yra sudarytas iš Tesa-lija ir spr-agilas. Tam tikru būdu Tesalija, arba tai, ką ji jums reiškė, yra artimai susijusi su spragilu. Piemenys ir valstiečiai: paprastas, idiliškas gyvenimas. Grįžkime prie to, ką jūs pasakėte sapne. Jūs žaidžiate šachmatais ir žinote, kad nuo lentos paimtos dvi jūsų figūros, tačiau tą padėtį galite kompensuoti „Tesagilu“.

Pacientas: Dabar mintis man visiškai aiški. Gyvenimo žaidime aš jaučiuosi nevisavertis dėl vaikystėje patirtų nusivylimų. Aš nelabai turiu ginklų [šachmatų figūrų, kurios susiję su kautynėmis], tačiau galiu pasitraukti į paprastą, idilišką gyvenimą, netgi kautis su spragilu, galinčiu pakeisti trūkstamus ginklus – šachmatų figūras.

Analitikas: Tačiau sapnas čia dar nesibaigia. Po to, kai jūs pertraukėte žaidimą, jūs sakote: „Manyje nuskamba kažkoks balsas: „Gyventi neverta.“

Pacientas: Tą aš suprantu labai gerai. Juk iš esmės, aš žaidžiu gyvenimo žaidimą tik todėl, kad turiu tą daryti. Tačiau man nėra įdomu. Nuo pat vaikystės aš daugiau ar mažiau stipriai išgyvenu jausmą, kurį būtent ir išreiškia šis pasakymas: „Gyventi neverta.“

Analitikas: Taip, iš tiesų, jūs nuolatos taip jaučiatės. Tačiau ar sapne jūs nesiunčiate sau kažkokios svarbios žinios?

Pacientas: Norite pasakyti, kad šią mintį apie depresiją man įskiepijo motina?

Analitikas: Taip, būtent. Pripažinęs, kad toks slegiantis požiūris į gyvenimą nėra jūsų paties, o tik motinos balsas, vis dar atliekantis savotišką hipnotinį poveikį, jūs žengiate žingsnį link išsivadavimo iš šios nuotaikos. Tai, kad jūsų slegianti filosofija iš tikrųjų nėra jūsų, yra svarbus atradimas, ir jam atlikti prireikė miego būsenos.

Erich Fromm, Pamiršta kalba: įvadas į sapnų, pasakų ir mitų supratimą, iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Sadauskas, leidykla VAGA, 2023.

Reklama