Emigracijoje uždirbtus pinigus investavo kurdami ūkį Utenos rajone

Utenos rajone, Luknių kaime (Vyžuonų sen.), ūkininkaujanti Deimantės ir Karolio Morkūnų šeima 10 metų gyveno emigracijoje, tačiau nuolat jautė trauką namams. Per tą laiką net savo gimtosios tarmės nepamiršo. Prieš trejus metus grįžo į vyro tėviškę ir įkūrė ūkį. Augina galvijus, uogas ir šitakius (grybus).

Patirti sunkumai optimizmo nesumažino

„Anglijoje turėjome gerus darbus, gerai uždirbome. Aš buvau vyriausioji ispanų restorano virtuvės virėja, o vyras dirbo lentpjūvėje. Jis dirbdamas patyrė traumą, neteko kojos. Tačiau tai dabar vyrui netrukdo dirbti – jis puikiai vairuoja traktorių, atlieka kitus ūkio darbus. Mes viską dirbame kartu, aš taip pat įgijau teisę vairuoti traktorių“, – apie gyvenimo sėkmes ir nesėkmes pasakojo D. Morkūnienė.

Gyvenandama svetur pora susilaukė sūnaus. Berniukas ten pradėjo lankyti mokyklą, o šeimai grįžus į Lietuvą, įpusėjus mokslo metams, pirmos klasės kursą tęsė čia.

„Buvo sunku, nes lietuviškai jis nekalbėjo, nors mes su juo namie kalbėdavome lietuviškai. Dabar sūnus jau kalba, skaito ir rašo lietuviškai“, – apie adaptacinius sunkumus kalbėjo moteris.

Prieš išvykdama į užsienį šeima taip pat turėjo nedidelį ūkį, bet gyvulius augino tik savo reikmėms. Todėl ūkio darbai jiems ne naujiena.

Morkūnai įkūrė ūkį, pirko techniką savomis lėšomis, ES parama nesinaudojo. Kaip sakė pašnekovė, gyventi laisvai ir be įsipareigojimų bankams yra paprasčiau. Jie ir valdžios nekeikia, tik sako, kad kuras galėtų būti pigesnis, mat ruošiant pašarus, dirbant laukus jo sunaudoti tenka daug.

„Grįžę į Lietuvą norėjome užsiimti tokia veikla, kad savo sūnui galėtume skirti daugiau laiko. Gyvendami Anglijoje dirbome daug, šešias dienas per savaitę, todėl dėmesio vaikui galėdavome skirti mažai. Kadangi ūkininkaujame namuose, dabar beveik visą laiką visi esame kartu“, – džiaugėsi D. Morkūnienė.

Pasiteisino viena veislė

K. Morkūnas paveldėjo 11 hektarų žemės, paskui nusipirko dar 15 hektarų, dalį žemės išsinuomojo. Dabar ūkininkų šeima dirba apie 50 hektarų žemės.

„Čia labai draugiški kaimynai, visur, kur aplinkui ganosi mūsų gyvuliai, tai kaimynų teritorijos, kurias jie leidžia nuganyti“, – pasakojo moteris.

Morkūnų šeima augina Hailando veislės galvijų bandą, škudžių veislės avių pulką, taip pat turi įveisę šilauogyną, kuriame 550 krūmų.

Ūkininkų šeima augina ir šiltnamines braškes. Pasistatę pirmąjį šiltnamį norėjo tiesiog pabandyti. Kadangi bandymas buvo sėkmingas, braškės užderėjo gausiai, nusprendė statyti ir antrą.

„Investuoti teko nemažai. Vien šiltnamis kainavo 6 tūkst. eurų, daigai vienam šiltnamiui atsiėjo apie 3 tūkst., apie 2 tūkst. kainavo substratas daigams, o kur dar laistymo sistema... Turime ir savo prekės ženklą, specialius maišelius, lipdukus, kuriuos klijuojame ant dėžučių“, – atviravo pašnekovė.

Dabar šeimos ūkyje šiltnamiai užima apie 15 arų plotą, juose įrengti stelažai braškėms. Darbai šiltnamiuose pradedami kovo mėnesio pradžioje. Pasodinus daigus anksti pavasarį, derlius pradedamas skinti gegužę.

„Braškėms reikia priežiūros, pavasarį reikia šildyti šiltnamį. O šį pavasarį šiltnamius reikėjo šildyti intensyviau. Braškės šiltnamiuose pasodintos į specialų durpių substratą maišuose ir sudėtos ant stelažų, kad skinant uogas nereikėtų pasilenkti“, – apie braškių auginimo specifiką kalbėjo pašnekovė.

Pirmais metais ūkininkų šeima augino ‘Rumba’, ‘Azija’ ir ‘Magnum’ veislių braškes, bet šiemet pasiliko labiausiai pasiteisinusią vienintelę ‘Rumba’ veislę. Pasak D. Morkūnienės, šios veislės uogos ne tik atrodo išvaizdžiai, bet ir yra kvapnios bei skanios.

Praėjusiais metais per sezoną viename šiltnamyje ūkininkai priskynė daugiau nei toną braškių.

Uogos skinamos kiekvieną dieną. Šį darbą dirba tik šeimos nariai, į talką prireikus atvažiuoja ir ūkininkės mama.

„Keliamės 5 valandą, išskiname uogas ir 7–7.30 val. jau būname Utenos turguje. Norime pirkėjams tiekti šviežias braškes, todėl jų iš vakaro neskiname. Uogas realizuojame ne tik Utenos, bet ir Ukmergės, Anykščių turguose, planuojame pradėti prekybą ir Benedikto turguje Vilniuje. Ukmergėje gana didelė konkurencija, daug prekeivių, Anykščiuose prekyba sekasi labai gerai, ten mūsų uogos paklausios. Utenos turguje prekiaujame jau ne pirmus metus, tik šiemet buvo iškilę problemų, kuomet mums pasakė, kad prekiaujame konkurencingomis lietuviškomis uogomis, ir liepė palikti nuolatinę prekybos vietą prie vartų. Turėjome persikelti į kitą, tolimesnę, vietą. Matyt, tapome per stiprūs konkurentai... Tačiau pirkėjų neapgausi, nes lietuviška braškė kitokia. Ji šviesesnė, kvapnesnė ir išvaizdesnė, todėl mes savo uogas labai greitai parduodame. Ėjau kalbėtis su turgaus vadovybe ir, laimei, problema išsisprendė, mums buvo leista išsirinkti norimą prekybos vietą turgavietėje“, – apie uogų realizavimo niuansus kalbėjo pašnekovė.

Uogas augina natūraliai

Šeimos ūkis neturi ekologinio ūkio sertifikato, tačiau uogas, kaip teigė pašnekovė, augina be jokių trąšų, nenaudoja ir jokių cheminių apsaugos priemonių. Braškėms, anot D. Morkūnienės, pakanka medžiagų iš specialaus substrato, kuriame jos auga.

„Braškes laistome tris kartus per savaitę, vienam laistymui prireikia 4 tonų vandens. Kadangi šaltu vandeniu braškių laistyti negalima, turime pasiruošti vandens. Prileidžiame jo į cisternas, kad per parą ar dvi sušiltų iki tam tikros temperatūros“, – apie braškių auginimo ypatumus pasakojo ūkininkė.

Ūkininkų šeima įstojo į Lietuvos uogų augintojų asociaciją. Dalyvaudami susitikimuose gauna daug naudingos informacijos, praktinių patarimų.

Ateityje Morkūnų šeima sustoti neketina, planuoja plėsti ūkį, statyti dar vieną šiltnamį braškėms, galbūt net į ūkį priimti darbuotoją. Artimiausiu metu ketina įsigyti kortelių skaitytuvą, kad klientai, perkantys uogas, galėtų atsiskaityti ne tik grynaisiais, bet ir banko kortele.