Elmaras Duderis: pramogauti galima daug kur, o Kuršių nerija yra vieta pažinti ir pailsėti

Elmaras Duderis yra gamtininkas, pedagogas, muzikantas, fotografas, o kartais – paukščių gelbėtojas, kormoranų advokatas ir ežių tėtis. Nuo rugsėjo iki birželio E. Duderis – kelių mokyklų Biržuose mokytojas, o vasarą jis atvyksta į neriją, kur Kuršių nerijos nacionaliniame parke veda įdomias edukacijas apie gamtą ir čia gyvenančius paukščius. Kviečiame su šiuo žmogumi susipažinti iš arčiau ir būtinai apsilankyti jo vedamuose užsiėmimuose.

– Kada pradėjote bendradarbiauti su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija? Kokia buvo pradžia?

– Prieš 15 metų dirbau Ekologijos institute ir jau tada atvykdavau į Kuršių neriją atlikti įvairių paukščių tyrimų. O su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija pradėjau bendrauti prieš 8 metus. Pirmiausia vykdžiau teritorijos priežiūrą, buvau inspektorius. Kartais ir kopų sargus tekdavo pavaduoti, bet daugiausia rūpindavausi, kad nebūtų pažeidimų. Daug dirbau su prevencine veikla. Todėl, kad žmonių dažnai nebausdavome, tik įspėdavome, kai kurie žmonės tapdavo mūsų pagalbininkais. Kartais jie sakydavo: „Jūs manęs pernai nenubaudėte, todėl aš dabar jums padedu, ir kitiems sakau, kad negalima statyti palapinių, šiukšlinti ir panašiai.“ Jau tuomet, kai dirbau teritorijų priežiūros specialistu, kartais vesdavau ir edukacijas. Kai inspektoriaus funkcijas perėmė kita institucija, vasaromis čia atvykstu vesti edukacijų.

Šis darbas labai svarbus. Nes nemažai žmonių, ypatingai vaikai, atvažiuoja nežinodami, į kokią teritoriją atvažiavo.  Nežino, kad čia yra UNESCO paveldo teritorija, nežino, kad čia Nacionalinio parko teritorija, nežino, kad čia draustiniai, rezervatai, retos gyvūnų ir augalų rūšys, kurias reikia saugoti. Todėl edukacijų metu supažindinu žmones su šia teritorija, pristatau, kas saugoma.

– Kurios edukacijos įsiminė labiausiai? Ko jų lankytojai dažniausiai klausia?

– Sunku pasakyti. Visi žmonės skirtingi pagal amžių, savo supratimą. Aš stengiuosi, kad edukacija nebūtų informacijos kišimas į galvą, bet vyrautų gera atmosfera ir žmonės pasidalintų savo patirtimi, patys ką nors papasakotų. Reikia duoti žmonėms gerų emocijų, informacijos jie gali susirasti patys internete. Reikia suprasti, kad jie atvažiuoja pailsėti. Būna klausia, kaip tie kormoranai, tada apie kormoranus pasakoju, kuo jie naudingi, esu savotiškas kormoranų advokatas. Būna nukrypsta nuo temos, klausia, kaip tie gandrai, ar daug zuikių užmuša.

Tada imu ginti gandrus, nors Kuršių nerijoje gandrų nėra. Vienintelis gandras buvo Jusia, kuris atskrisdavo į Nidą ant molo ir laukdavo žuvies. Jusia buvo nusilpęs gandras, kurį priglaudė Ventės žiedavimo stotyje, jos darbuotojas gandrą priėmė pas save į tvartuką ir pavasarį netgi lizdą padarė ant tvartuko. Tai jis patupi tame lizde, apsidairo ir paskui sugalvoja, kad galima skristi į Nidą. Nes čia žvejai, čia žuvies galima prasimanyti už dyką. Sėdi ant molo ir laukia tos žuvytės. Rudenį būdavo jį atgal parveža į tvartuką. Nes jis pilnai skraidantis paukštis, bet skristi tingėjo ir poros nesudarė. Taip jis nugyveno vienišas ir niekur neskrisdavo.

Smagiausia, kai gali papasakoti linksmesnių nutikimų, ką pats patyrei Kuršių nerijoje. Pavyzdžiui, žmonėms labai patinka istorija apie lapiuką, kuris kaulydavo lankytojų maisto. Nors taip daryti negalima, vieną kartą net aš pats nesusilaikiau, padaviau sausainio gabaliuką, nes tokia liūdna išraiška lapiukas žiūrėjo: „duokite pavalgyti, aš toks alkanas.“ Arba kartą išėjau į mišką ir mane pradėjo sekti būrelis mažų ežiukų. Palaižė mano batą ir seka, laikinai pasijaučiau toks ežiukų tėtis.

– Pernai Kuršių nerijos nacionalinio parko Facebook paskyros lankytojai liko sužavėti, kaip jūs išgelbėjote čiurlį. Vaizdo įrašą, kur pasakojote apie išgelbėtą čiurlio jauniklį peržiūrėjo daugybė žmonių. Skaitytojai jį gali rasti čia.  Ar esate išgelbėjęs daugiau gyvūnų?

– Aš turiu išsilavinimą, įdirbį, leidimą liestis prie paukščių, turiu žieduotojo pažymėjimą, tad teko gelbėti ne vieną paukštį. Kartą kormoranas pats atėjo prašytis pagalbos. Grįžtu iš darbo ir žiūriu Nidoje, prie kranto, tas kormoranas nardo ir į akmenis trinasi. Pamačiau, kad valas apsivyniojęs. Išlipo jis į krantą, priėjo prie vaikščiojančių merginų. Jos manęs klausia: „kas tam kormoranui?“ Sakau: „atėjo pagalbos prašyti“. Lengvai leidosi pagaunamas, nors skaudžiai įsegė man į ranką. Bet kai nukirpau tą valą, tai šovė į marias kaip raketa, jam tikrai reikėjo pagalbos.

Taip pat vieną kuosą išvežiau iš Kuršių nerijos teritorijos. Kuosos paprastai Kuršių nerijos vengia, jų čia nėra. Bet ši buvo prijaukinta, lindo prie žmonių restoranuose, tempė kepsnius iš lėkščių, aš ją išvežiau iš nerijos, paleidau į laisvę, vėliau parašiau apie tai straipsnį. Žmonės pasakojo, kad ta kuosa kitoje vietoje dar atskrisdavo prie žmonių, bet jau sėkmingai skraidė su kitomis kuosomis, prisitaikė.

Gulbiuką gelbėjome, buvo prarijęs valą, bet, deja, nesėkmingai. Valą ištraukėme, bet jis neišgyveno. Žvejai palieka valus, o paukščiai lesdami žolinę augaliją praryja ją su visu valu.

Buvo ir tokia keista istorija, kad teko gelbėti gulbę. Tiksliau, pagauti ir nuimti kaklinį žiedą. Žmonės labai rūpinosi ir Klaipėdos laikraščiai rašė, kad kažkokie girtuokliai išgėrė alų, apkirpo skardinę ir užmovė gulbei ant kaklo. Aš ir dabar tebeturiu tą žiedą, tai buvo tiesiog plastikinis, kaklinis žiedas, kuriuo paprastai oficialiai žieduojamos gulbės ir žąsys. Kadangi žmonės labai pergyveno, tada paskambinau į žiedavimo centrą, leido nuimti tą žiedą.

Kaip tik užvakar moteris edukacijoje pasakojo, kad pas juos į tvenkinį atskridusi gulbė irgi buvo su žiedu ir ji labai rūpinosi, skambinėjo aplinkosaugininkams, kol neišsiaiškino, kad čia žiedas, skirtas paukščiams žieduoti. Aš kaip tik turėjau tą žiedą ir jai parodžiau, tai ji apsidžiaugė, kad tikrai tai gulbei viskas gerai.

Žieduoti ir stebėti paukščius būtina. Žinoma, kai nežinai, tai ir širdies neskauda, o kai žinai, kad nyksta kažkokia rūšis, reikia stebėti, žiūrėti, kad išliktų. Ir taip pasaulyje per dieną išnyksta po kelias rūšis, nebūtinai paukščių, kitų gyvūnų ar augalų, įvairių smulkesnių organizmų.

– Ar metams bėgant Jūsų akimis keičiasi Kuršių nerija?

– Man atrodo, kad šiek tiek sumažėjo poilsiautojų. Mažiau atvažiuoja tokių žmonių, kuriems rūpi tik pramogos. Daugiau jaunos poros su vaikais, užsieniečiai. Kas nori pailsėti, čia randa ramybę. O pramogų yra ir žemyninėje dalyje. Čia tokia teritorija, ne veltui čia UNESCO paveldas, rezervatai, kopos.  Jei prasidės baliai, pramogos, vieta praras savo žavesį. Yra kitų vietų, kur galima pramogauti, Kuršių nerija yra vieta atrasti ir pailsėti.

Pačioje nerijos gamtoje pokyčiai taip greitai nevyksta. Miškai tie patys, gyvūnai tie patys, vorai tie patys, jiems čia labai palanki teritorija veistis. Kai atvažiuoji kiekvienais metais, tai atrodo, kad nebuvai ir išvažiavęs.

– Į kokias edukacijas žmones kviečiate šią vasarą nerijoje? Ko žmonės gali tikėtis atėję?

– Vienoje iš edukacijų bandysiu pažadinti norą fotografuoti gamtą. Jeigu žmonės ateis, supažindinsiu, ką galima daryti fotografuojant gamtą, ko negalima. Kas niekada nefotografavęs, patarsiu, ką daryti, kad nuotraukos būtų gražesnės, kad ir fotografuojant telefonu. Po šios edukacijos kai kuriems žmonėms, kurie apleidę fotografiją, sugrįžta noras fotografuoti.

Kitoje edukacijoje bandysiu apginti kormoranus. Šiuos paukščius visi bara, bet jie pasirodo ir gerų darbų daro. Tai jeigu norite sužinoti, kokių gerų darbų padaro kormoranai, ateikite į edukaciją.

Vesiu ir edukaciją bendrai apie Kuršių nerijos paukščius. Būna žmonės neskiria kiro nuo žuvėdros, tai supažindinsiu, parodysiu, kokie paukščiai gyvena nerijoje. Bus ir edukacija apie Kuršių marių pakrantės žinduolius. Žodžiu, kviečiu smagiai pasivaikščioti gamtoje, turint tikslą.

– Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį Kuršių nerijos lankytojams, koks jis būtų?

– Ateikite į mūsų edukacijas ir perduokite savo patirtį kitiems, kuo daugiau bus žinančių žmonių, tuo bus lengviau gamtai.