Elena Šegždaitė – pasaulio čempionė, nebijanti karo

Ispanijoje gyvenančios šiaulietės Elenos Šegždaitės vien tik antikinis vardas tikrai neišgarsino. Šią ugnimi ir aistra kvėpuojančią moterį galima vadinti ir Aušra, ir Elena. Tėvai buvo išrinkę vardą Aušra, o antrą vardą – Elena – ji davė sau pati. „Esu stipri, energinga, nuostabi. Ir galinga“, – šypsosi moteris, tikindama, kad nebijotų eiti net į karą. Išskirtinį rekordą šiaulietė pasiekė visai neseniai – tapo pasaulio čempione. Aušra Elena ištvermę ir galią įrodė Lietuvoje kol kas retai sportu vadinamo šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdomis pasaulio čempionate.

Be ribų charizmatiška, lyg magnetas praeivių žvilgsnius traukianti moteris tai pripažįsta taip lengvai, kaip geria į save saulėtą orą Šiauliuose lauko kavinukėje, pasirinkusi gurkšnoti žaliąją arbatą. Šiuo metu ji sako nebijanti nieko. Nes nėra ko bijoti. Nes viskas yra taip, kaip turi būti.

Pokalbis, sukėlęs išskirtinių emocijų ir gausybę klausimų, prasideda nuo kelių lakoniškų Elenos sakinių apie tai, kaip jai pavyko pasiekti pasaulio rekordą. 43-ejų šiaulietė, apie 20 metų gyvenanti Ispanijoje, išgarsino Lietuvą Lenkijoje, kai 2024 m. pasiekė šiaurietiškojo ėjimo pasaulio rekordą. Užsibrėžusi nueiti 250 kilometrų šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdomis, ji nuėjo keturiais kilometrais daugiau.

„Turėjau 4 valandas papildomo ėjimo. Bet, pasiekusi rekordą, sustojau, taupiau jėgas. Trasoje reikėjo išsilaikyti net dvi paras“, – pasakoja Elena.

Netiesa būtų sakyti, kad buvo lengva: akmenys, smėlis, žvyras, žolė ir vėl akmenys. Ėjimas su mažomis pertraukomis – nors kiek atgauti jėgų, atsigaivinti, nusišluostyti, persirengti.

Rekordas neįprastas. Pati sporto šaka Lietuvoje neįprasta. Pas mus labiau hobis nei sportas. Apskritai, mažai plačiai skelbiama informacija apie šiaurietiškojo ėjimo čempionatus.

– Labai smalsu – koks tas kelias iki rekordo?

– Nebuvo paprasta. 48 valandas eiti reikėjo. Sustodavau, kai pasidarydavo itin sunku. Pakelėje – vanduo, gaivinantys gėrimai, papildai, rūbai, batai. Tai kasdienių treniruočių rezultatas. Iki tol, iki čempionatų, tiesiog turi netingėti. Jei skauda – nekreipk dėmesio. Kai sunku – nepasiduok. Tam, kad žmogus pasiektų tikslą, jis turi lipti ne tik ant pirmojo laiptuko. Dažnai suklumpame ant pirmojo. Netinka. Turime lipti ir ant antrojo, trečiojo. Perlaužti save. Visur, kur dalyvauju, tampu čempione. Vokietijoje irgi mano pasiektas 175 kilometrų rekordas. Nurungiau ir vyrus, ir moteris. Ispanijoje esu nugalėtoja visose ilgose distancijose.

– Elena, ko jūs turite daugiau nei kiti sportininkai? Juk trasoje būna ir daugiau stiprių žmonių, kuo jūs konkuruojate?

– Turiu stiprią, ištreniruotą galvą. Dvasinį (mentalinį) ir fizinį kūną. Aš žinau, kaip svarbu, kai yra sunku, nepasiduoti. Eiti treniruotis, net kai baisiausias oras. Tau varžybose nepasiūlys saulytės. Sustojęs trumpam ar suvalgęs skysto karšto maisto, tu vėl eini, eini ir eini. 14 metų žaidžiau tinklinį. Menorkoje (antroje pagal dydį saloje Balearų salyne) juo užsiimti nebegalėjau, nes tai komandinis sportas, o tinklinio ekipa buvo susibūrusi tik už šimto kilometrų. Gyvendama Ispanijos saloje, prieš aštuonerius metus išbandžiau šiaurietiškojo ėjimo lazdomis sportą. Ir supratau – jis man. Visad ieškojau tokio tinkančio, naudingo kūnui. Faina. Tu visada su gamta. Nedarau žalos organizmui, visas kūnas dirba, o figūra – tokia, kokios tu nori.

Sukūrusi šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdomis ir kitokių sporto šakų klubą, dirbu nuo 6 val. ryto iki 21 val. Pirmadieniais–šeštadieniais. Man patinka tolimos kelionės. Kartu treniruojuosi ir dėl savęs, ruošiuosi varžyboms. Paskutinis iššūkis – pasaulio rekordas Lenkijoje. Po 254 kilometrų, turėdama galimybę eiti toliau, sąmoningai save stabdžiau.

– Esate šiaurietiškojo ėjimo lazdomis sporto rekordininkė, dar ir charizmos kupina moteris, „kaifuojanti“ nuo šios sporto šakos.

– Šiaurietiškuoju ėjimu gyvenu. Turiu klubą Menorkoje. Visoje saloje dirbu su žmonėmis. Neseniai mane pripažino įžymiausia sportininke, geriausia trenere. Esu dar ir asmeninė kultūrizmu ir bėgimu užsiimančių sportininkų trenerė. Žmonės, kurie pas mane ateina, pakeičia savo gyvenimus. Labai džiaugiuosi, kad Menorkos saloje mane įvertino. Kai viską darai iš širdies…

– Šiaurietiškojo ėjimo lazdos gelbėjo daugelį žmonių, mano artimuosius, mane pačią per koronaviruso laikotarpį. Ėjimas dviračių taku, mišku buvo gera atgaiva gana uždaru, nežinios laiku. Ką jūs veikėte, ar turėjote galimybių treniruotis?

– Dirbau nuotoliu. Ne esmė, kiek sportininkui metų, man svarbu pakeisti jo gyvenimo mintis. Mano sesė su savo vyru taip pat dalyvavo mano vedamoje treniruotėje prie Geležinės lapės. Po renginio sesė pasakojo, kad sutuoktinis, vengiantis tolimų distancijų ir sporto, nustebo, nuėjęs aštuonis kilometrus. Jis lydėjo mus, vesdamas mano augintinį. Vėliau džiaugėsi nuotaikingai praleistu laiku.

– Kaip vertinate treniruotę prie Geležinės lapės, kur jūs taip motyvuojančiai kvietėte šiauliečius prisijungti?

– Reikia džiaugtis, Šiauliuose sportuoti turite tokią gražią vietą. Čia pasaka eiti, naudojant šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdas. Menorkoje prastesnė, o dar ir akmenuota danga. Prie Geležinės lapės ir aplink ežerą – puikiausios sąlygos. Galima paėjėti, padaryti treniruotę, pasileisti muziką. Džiaugtis, rėkti. Išleisti vidinio vaiko emocijas, garsus, šokinėti per balas. Ten, Ispanijoje, savo sportuoti pradėjusias moteris visada drąsinu – namuose nerodai emocijų arba stengiesi būti stipri, o išėjusi nebijok – turi galimybę šaukti, bėgti, džiaugtis, taškytis lietuje. Parėjusios džiūgaujame. Anksčiau tokios tradicijos neturėjome, o dabar moterys jau pradėjo maudynes net šaltoje rudeninėje ar žiemos jūroje.

– Dabar ant bangos šiaurietiškasis vaikščiojimas. Dažnas iš mūsų turi lazdas namuose. Senjorai aktyviai vaikšto parkuose, mieste ir už miesto ribų. Kaip motyvuotumėte tuos, kurių lazdos lieka nenaudojamos?

– Užsiblokavę kartais žmonės. Daugeliui reikia, kad kažkas juos pastumtų. Neturi valios. Išties taip būna, jei į treniruotę neinu aš, neina ir jie. Apskritai, pastebiu, pajuntu, kaip žmonėms trūksta meilės, dėmesio. Jų siela užmigusi. Pirmasis laiptas – pats sunkiausias, bet ant jo svarbu užlipti. Dažniausiai žlungama pirmame etape. Tačiau kai žmogus jį perlipa, tuomet įsivažiuoja ir kaifuoja pats. Jūsų trenerė Jurga kaip aštuonkojis: sukuria panašią atmosferą, turi daug iniciatyvių veiklų. Ji Šiauliuose įtraukia ir įkvepia moteris.

Kai eini be lazdų, išsikrauni. Su lazdomis – įsikrauni energijos. Sakau žmonėms – ieškokite galimybės save išbandyti. Eiti į gamtą, su gamta pabūti. Jei nori kažko pasiekti, eini. Kad tavo vaikas būtų stiprus, eini. Nėra rožių žiedlapiais klotų kelių. Turi eiti ir per spygliuotą ar akmenuotą kelią, kad taptum stipresnis. Ilgas distancijas einant, kūnas valosi. Tuomet ir biografiją savo rašyti gali. Pasiekimai, nusivylimai, skausmai, nelaimingos meilės patirtys išsivalo. Atsiranda dar daugiau energijos. Negaliu apsakyti, reikia patirti tą jausmą.

– Jūsų treniruotė Šiauliuose sukėlė karštų emocijų. Tai buvo ne tik profesionalios sportininkės, bet ir atsidavusios darbui, charizmatiškos trenerės pavyzdys.

– Negaliu be sporto. Man reikia veiksmo, judesio. Klubą turiu šešerius metus. Žmonės man sako, kad nė vieną dieną nebuvo nuobodu ar taip pat. Nes aš visad prisigalvoju kažko naujo, monotonija ne man. Mūsų klube sportuoja žmonės nuo 18 iki 86 metų. Dirbu ir su žmonėmis su negalia. Sergančiais Parkinsono liga ir neurologiniais ligoniais. Matau, kaip jie keičia savo gyvenimo būdą, mintis, aš iš jų išmokstu tiek daug dalykų. Nes jie parodo, kaip iš tikrųjų reikia kovoti už išlikimą. Kiek mes daug turime ir neįvertiname. Taip pat ir su mokiniais dirbu. Visą dieną, kas akimirką džiaugiuosi gyvenimu, sportu. Kiekvienas momentas, situacija, dalelė man yra mokymasis visą gyvenimą.

– Elena Šegždaitė jau galėtų ramiai mėgautis gyvenimu Menorkos saloje, turinčioje per 900 tūkst. gyventojų. Bet tai nebūtų ji. Jau turinti pasaulio čempionės ir daugelį kitų titulų, ji nenurimsta – eina į priekį.

– Savo noru dalyvavau dar viename išbandyme – pasaulio bėgimo varžybose Nepale. Esu labai patenkinta. Niekad nebėgiodavau. O tarp bėgikų profesionalų likau penkta. Kopdama į kalnus, supratau turinti aukščio ligą. Penktą dieną visa ištinau, daktarai neleido eiti toliau. Nesutikau. Organizmas nepriėmė ir gurkšnojamo sultinio jėgoms atstatyti. Kai nuėjau iki galo, visi pradėjo ploti, sulaukiau džiaugsmingo palaikymo, apkabinimų. Aš pati buvau nustebusi, nesitikėjau. Pats geriausias Ispanijos bėgikas pasisiūlė mane treniruoti. Atsisakiau. Mano tikslas buvo pamatyti, ką reiškia kalnas. Pajutau tą kalnų stiprybę. Išvydau Nepalo žmones. Jie ten, Nepale, kad ir nieko neturintys, yra laimingi.

– Kokia jūs be sporto?

– Domiuosi astrologija, praktikuoju, studijuoju. Peržengus 40 metų, keičiasi moters Saulės energija.

– Esat 100 procentų laiminga ar 99 procentais? Ko prašytumėte žvaigždžių?

– Antrosios pusės. Ko man reikia, viską turiu. Man net tiek nereikia. Sveikatos pirmiausia. Kad išsipildytų. Turiu augintinį, tai juokais jį vadinu sūnumi. Dabar mamai parvežiau „anūką“ parodyti. Turiu sesės vaikus. Labai myliu žmones. Kai sportuoju su žmonėmis, žiūriu į jų reakcijas. Pabaigus treniruotes, kai kurie po ilgų vaikščiojimų kalnuose nebeturi astmos. Daug žmonių verkia, daug džiaugiasi, daug emocijų man rodo. Tad ko prašyčiau likimo, tai turbūt artimo žmogaus šalia.

– Kas gi yra Elena Šegždaitė?

– Esu žmogus, einantis pirmyn. Esu seksuali, stipri moteris, žavinga, energinga, nuostabi, nebijanti kovoti, džiaugtis gyvenimu.

– Norisi dėkoti?

– Taip. Gera sugrįžti. Atvykau ir į šventę savo šeimoje – mano mamytei sukako 70 metų. Esu labai patenkinta, iš naujo atradusi Šiaulius. Noriu projektų visoje Lietuvoje. Noriu džiaugtis, pasidalinti, treniruoti. Gal net į varžybas išvažiuoti. Mes su klubu Menorkoje dalyvaujame, tačiau tik Ispanijos ribose. Gyvenimas šeimose, porose, vaikai, buitis – nėra lengva tam skirti laiko. Bet jau po varžybų mums didžiulė šventė. Vakarieniaujame, juokaujame, einame į šokius. Ispanijoje paprastai moterys savo vyrus atveda į treniruotes.

– Siekiuose yra Šiauliai, Lietuva?

– Turiu tikslą, kad Lietuvoje populiarėtų ši sporto šaka. Su Šiauliais užmegztas šiltas kontaktas. Tikiu, kad galime keistis patirtimi, žmonėmis. Mes kviestume jus į Menorkos salą, čia atvyktų ispanai. Pamatytų kitokią situaciją pas jus. Šiaurės ėjimas – tai ne bėgimas, kur nutrūktgalviškai leki. Čia gali apkabinti, pašokti, vėliau vėl eiti pasportuoti. Noriu, kad žmonės pakeistų savo mintis, save. Suprastų, kad saulė pakyla, išlenda iš už debesėlių. Kiekviena diena – naujas šansas.

Pakėlė į naują lygį

Elenos bičiule iškart tapo ir bendrų veiklų ėmėsi energingoji, charizmatiškoji trenerė, jogos instruktorė, „Sporto princesių“ judėjimą (ir juokais, ir rimtai) burianti šiaulietė Jurga Mikelionienė. Ji E. Šegždaitės vedamą treniruotę įtraukė į VšĮ „Sportuotojai“ šiemet vykdomo projekto „Šiauliuose madinga sportuoti“ nemokamų renginių sąrašą ir sukvietė miesto bendruomenę susitikti su čempione.

Jurgos nuomone, Elena šiaurietiškojo ėjimo mokymus pakėlė į profesionalesnį lygį, suteikė treniruotei ispaniško kolorito, energijos ir nuotaikos. J. Mikelionienė jau kuria naujų susitikimų su E. Šegždaite planus bei norėtų į mokymus pakviesti ne tik besidominčius šiaurietiškuoju ėjimu, bet ir trenerius, kurie praktikuoja šiaurietiškąjį ėjimą bei veda treniruotes žmonėms.

Lapkričio viduryje Elena ir Jurga turėtų vėl susitikti. Dėl naujų idėjų ir jų įgyvendinimo. Mokymai, žygiai, bendravimas, skirtas sportu degančioms sieloms ir kūnams.

Šiaurietiškasis ėjimas atsirado prieš 94 metus Suomijoje, Lietuvoje pripažįstamas tik nuo 2007-ųjų. Tai buvo slidininkams skirta mankšta. Vėliau šiaurietiškasis ėjimas ištyrinėtas moksliškai, aprašyta nauda. Po karo, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, šiaurietiškasis ėjimas persikėlė ir į Švediją, Norvegiją, pasiekė ir Vakarų Europą – Vokietiją, Daniją. Kadangi jis buvo sukurtas Skandinavijoje, pavadinimas „šiaurietiškasis ėjimas“ („Nordic Walking“) prigijo. Toks ėjimas gali būti net 47 proc. veiksmingesnis nei greitas ėjimas ar bėgimas, priklausomai nuo jo intensyvumo, kadangi ėjimui su lazdomis naudojami ir viršutiniai kūno raumenys. Dirba net apie 90 proc. kūno raumenų.