Elė­jos mįslė – žir­gai

In­ter­viu su rai­te­le, tre­ne­re Elė­ja Lu­ky­te me­tu spaud­žia šal­tu­kas, bet vi­du­je – šil­ta šil­ta. Dėl švel­nių žirgų akių, mei­lių pa­baks­no­jimų. Bet la­biau­siai – dėl Elė­jos už­de­gan­čios is­to­ri­jos apie stiprų ryšį su šiais ke­tur­ko­jais. Vos 6 me­tukų ji drąsiai sėdo ant žir­go, o da­bar švy­tin­čio­mis aki­mis pa­sa­ko­ja, kad lai­min­gesnė turbūt nė ne­galėtų būti: „Galė­čiau visą dieną būti tarp žirgų ir juos stebė­ti.“

Žirgui būtinai reikia socialumo

Su Elėja susitinkame žirgyne. Aplink – žiemos užkloti laukai, o dviejuose dideliuose aptvaruose grakščiai vaikštinėja po tris keturkojus. Retkarčiais, beje, dėmesį atkreipia spartesnis kanopų dundesys – atsisukę išvystame vienas kitą besivejančius žirgus. Elėja šypsosi: ir jie nori pažaisti. Ir kur kas rimčiau priduria: žirgai negali aptvare gyventi vieni. Depresija – jiems labai pavojinga, todėl kai kuriose šalyse draudžiama laikyti žirgą vieną patį – jam būtina kompanija, nors ir šuniuko ar ožkytės.

Tai tik vienas įdomių faktų, kurį žino 26-erių mergina. Nuo vaikystės besidomėjusi, besitreniravusi ir dirbusi su žirgais, ji sukaupė didžiulį žinių bagažą ir daug patirties, kaip su jais elgtis, kaip pelnyti pasitikėjimą ar išgydyti patį žirgą nuo anksčiau patirtų emocinių žaizdų. „Aš, priėjusi prie žirgo, galiu pasakyti, kaip jis jaučiasi, ką galvoja“, – patikina pašnekovė.

Vos tik nueiname į aptvarą, Elėją iškart apsupa du rudi gražuoliai ir mažytis ponis. Negali nepajusti, kaip vieni kitų pasiilgo. Paskui įsidrąsinę smalsūs gyvūnai savo snukučiais taikosi ir į mano telefoną, ir į kolegos fotoaparatą.

Elėja ir Primadona

„Čia mano Primadona“, – glostydama savo sportinę kumelę, pristato pašnekovė. Svajonę įsigyti žirgą įgyvendino pernai, kai išėjo iš darbo – žinojo, kad dabar turės laiko ir gerų sąlygų jam išlaikyti. Be abejo, laiko žirgų apsupty, jei galėtų, net neskaičiuotų. O per karantiną šie draugai – jai tikra dovana. „Žirgas turi ryšį su žmogumi. Labai sunku ir paaiškinti tiems, kurie su tuo nesusidūrė. Man svarbus ne tik jojimas, ne tik tas malonumas, bet ir bendravimas su žirgu. Dabar dažnai čia atvažiuoju ir net ne joju, o tiesiog būnu su žirgu“, – teigia mergina.

Žinoma, prireikia laiko, kol raitelis ir žirgas ima pasikliauti vienas kitu. Per ilgametę patirtį, treniruojant ir dirbant su žirgais tiek gimtinėje, tiek užsienio šalyse, Elėjai teko pamatyti visokių žirgų. Juk jie kaip ir žmonės – visi skirtingo charakterio, turi skirtingų gyvenimo patirčių. „Man įdomiausias yra žirgo pažinimas“, – pažvelgusi į savo kumelę, patikina Elėja.

Primadoną, kaip pasakoja mergina, turėjo išmokyti pasitikėti žmonėmis ir sužydėti. „Ją nusipirkau neatskleistą, šiek tiek neprižiūrėtą. Imdavo stresuoti, kai raitelis atsisėsdavo, o su manimi gana greitai atsipalaidavo. Ji labai karštai reaguodavo į naujas situacijas – tai man ir buvo iššūkis. Bet kai įgavau jos pasitikėjimą, jei aš šalia – ji nurimsta ir jokia nauja aplinka, pvz., varžybų, neatrodo baisi. Arba kai pirmą sykį lipome į vandenį, kaip ji išsigando, bet kai paglosčiau ir pašnekinau, iškart nurimo, mėgavosi vandeniu, pradėjo taškytis ir žaisti. Turėdama pasitikėjimą, gali padaryti nerealių dalykų“, – sako mergina.

O kumelė pokalbio metu nuolat švelniai prisiglaudžia prie šeimininkės, lyg patvirtindama žodžius – dabar jaučiasi saugi ir mylima. Lyžteli jai ir pirštinę – nors ranka tuščia, maisto nėra, bet taip Primadona, pasak Elėjos, išreiškia pagarbą ir meilę. Leidimas pakasyti aplink ausis – taip pat pasitikėjimo žmogumi ženklas.

Meilė žirgams augo nuo vaikystės

„Tas ryšys mane veža nuo vaikystės. Matyt, gimiau tokia, mane jie labai traukia“, – pasakoja Elėja ir juokiasi: jei būtų galėjusi, ant žirgo būtų atsisėdusi turbūt ir trejų metukų. Atsisėdo vėliau – šešerių, bet taip drąsiai, kad po kelerių metų pasakė tėvams norinti mokytis jojimo mokykloje. O ten nedvejodama rinkosi ne mėgėjišką, bet sportinę grupę. „Žmones dažnai stabdo baimė, aš jos vaikystėje neturėjau, todėl labai greitai progresavau, turėjau labai daug siekių“, – sako ji.

Kurį laiką jojimo varžybas buvo apleidusi, nes išmėgino šeimos sporto šaką – kultūrizmą, fitnesą. Tam Elėja paskyrė net šešis sezonus, kurie, beje, buvo sėkmingi. Visgi šis etapas jau praeity, o nuo žirgų nutolti niekada nenorėjo, priešingai – po pertraukos grįžo prie žirgų su dideliu ilgesiu ir dar didesne meile.

Elėja kartu su Primadona mėgsta jodinėti po valandą ar dvi, jei tai sportinė treniruotė – dažniausiai iki valandos. „Jojant, atrodo, išskrendi kažkur, medituoji...“ – šypsosi. Raitelė tikina, kad vadinamasis susiliejimas su žirgu tikrai egzistuoja: „Nebegalvoji, ką daryti, bet tiesiog jauti ir automatiškai tai darai. Jauti žirgo emocijas. Pavyzdžiui, jei priekyje mato kokį bėgantį šunį, žinau, ką ji jaučia, tada galiu atlikti ir atitinkamus veiksmus: padrąsinti ar į šoną patraukti.“

Ryšio su žirgu nesukursi staiga

Žirgas – ne mašina, kur atsisėdai ir iškart gali joti. Elėja akcentuoja, kad dažnai didelė klaida yra daroma pradžioje: pasodina pradedantįjį ant balno ir liepia joti. „Mano požiūris yra kitoks. Žirgą reikia pažinti“, – sako ji.

Iki jojimo – ilgas kelias, kurį turi praeiti žmogus kartu su žirgu. Šie gyvūnai labai greitai pajaučia šalia esančiojo emocijas. „Jei bijai – iškart lipk nuo žirgo. Jis gali išsigąsti, pradėti bijoti pats. Dėl to dažnai nutinka ir nelaimių, nes žmonės nepažįsta žirgo ir nežino, kaip su juo elgtis“, – pabrėžia Elėja.

Yra buvę skaudesnių traumų, bet pripažįsta: tai ir nutiko dėl per staigių judesių, kol iki galo nebuvo susipažinusi su žirgu. „Turi gerai apskaičiuoti ir savo, ir žirgo galimybes“, – tikina pašnekovė.

Kiekvienas žirgas – atskira istorija, kurią perprasti prireikia skirtingų laiko resursų. „Po abitūros išvykau į Angliją dirbti su žirgais, po universiteto – į Norvegiją. Su vienais ryšį randi labai greitai, o su kitais, atrodo, vargsti, vargsti ir jis vis tiek tavęs neprisileidžia. Visi jie labai skirtingi, su visais turi žinoti, kaip elgtis, kaip valdyti, kiek švelnumo ar jėgos kiekvienam reikia“, – teigia. O priežastys – įvairios: uždaresnis žirgo būdas, patirtos emocinės traumos, atsiminimai apie žmogų
ir pan. Bet visas jas išgydo žmogaus meilė.

Įsigyti mėgėjišką žirgą galima už 1 000–5 000 eurų. Be abejo, kaina priklauso nuo daugelio aspektų. Už sportinį žirgą jau reikia būti pasirengus pakloti nuo 5 000 eurų. Šiuo atveju kaina daugiausia priklauso nuo veislės, paruošimo lygio. „Bet svarbiausia, kad žirgas būtų sveikas ir laimingas“, – nusišypso.

Karaliauja net tapyboje

Žirgai dominuoja ir dar vienoje merginos laisvalaikio srityje. Elėja puikiai valdo teptuką – yra baigusi menų pedagogiką. Juokiasi, kad paslapties nėra – dažniausiai tapo žirgus. Nors vaikystėje dažnai kurdavo karo scenas… „Mėgau detales, buvau labai smulkmeniška“, – nusišypso.

Įvairių žirgų paveikslų pilni jos tėvų namai, o dabar sako atradusi dar vieną būdą išlaisvinti savo meninius gebėjimus – tapyba ant sienos. „Tikrai patiko tapyti ant sienų. Gal dėl dydžio, dėl jaučiamos galios, įspūdžio“, – šypsosi.