Ekspertas paskaičiavo, kiek didžiosioms partijoms kainuotų kartelės nuleidimas

„Dangus negriūva“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius, komentuodamas kilusias diskusijas dėl siekio partijoms sumažinti rinkimų kartelę iki 4 proc. Politologo teigimu, kartelės klausimas yra pernelyg sureikšminamas, kai kalba pasisuka apie galimos rinkimų taisyklių korekcijos pasekmes. Jo teigimu, siūlymas iki 4 ir 6 proc. sumažinti ribą, pagal kurią atskirų politinių partijų ir jungtiniai kandidatų sąrašai galėtų gauti mandatus Lietuvos parlamente, „bardako“ Seime nesukurs.

„Ne tiek partinė fragmentacija didėtų, o kiek didžiosios partijos Seime gautų mažiau mandatų“, – Eltai sako profesorius ir pateikia skaičiavimus, kaip 2016 m. Seimo rinkimuose būtų keitęsi rezultatai, jei kartelė būtų buvusi 4 ir 6 proc.

„Jeigu sumažėja kartelė iki 4 proc., tai konservatoriai, skaičiuojant pagal 2016 m. Seimo rinkimų rezultatus, daugiamandatėje apygardoje, būtų gavę 17 mandatų – 3 mažiau nei gavo esant 5 proc. barjerui. Tuo tarpu „valstiečiai“ vietoje 19 mandatų taip pat gautų 17, socialdemokratai vietoje 13 vietų Seime gautų 11. Jei modeliuotume 4 proc. kartelės poveikį pagal 2008 m. Seimo rinkimus, tai 2 mandatais mažiau būtų turėję konservatoriai ir po vieną mažiau Darbo bei Liberalų ir centro partijos, tuos 4 „sutaupytus” būtų gavusi LLRA. 2000 m. Seimo rinkimuose po 2 mandatus būtų praradę socialdemokratai, socialliberalai ir liberalai, o vieną – konservatoriai. Tačiau po 3 mandatus būtų gavę krikdemai ir valstiečiai. Apskritai nuo kartelės sumažinimo daugiausiai nukenčia didžiosios partijos, kurios pretenduoja užimti lyderių vietas po rinkimų. Tad informacinis triukšmas vietoje objektyvios analizės apie galimą rinkimų kartelės mažinimo poveikį dabartinėje diskusijoje yra grįstas didesnių partijų interesais, kad svieto pabaiga laukia, nors to tikrai nebus“, – teigia VDU profesorius.

Profesorius pastebi daromą loginę klaidą

A. Krupavičius sako matantis daromą „išskirtinumo klaidą“ deklaruojamose pozicijose, esą nuleidus rinkimų kartelę padidėtų fragmentacija Seime. Jei sumažintos kartelės poveikį matuotume pagal 2012 m. Seimo rinkimus, tai daugiamandatėje apygardoje tiek pagal siūlomas, tiek esamas taisykles būtų buvę parlamente tos pačios septynios partijos.

„Dabartinėje diskusijoje daroma išskirtinumo klaida. Jeigu Marytė balsavo už X partiją, tai nebūtinai visos marytės turėtų balsuoti už tą pačią X partiją. Kitaip tariant, pagal atskirą faktą mes nusprendžiame apie visumą. Šiuo atveju, kai kalbame apie rinkimų taisykles, tokia išskirtinumo klaida ir yra daroma“, – pastebėjo profesorius.

Profesoriaus teigimu, rinkimų kartelė yra tik vienas iš rinkimų procesą veikiančių faktorių. Todėl, aiškino politologas, pakeitus tik vieną dedamąją, didelių sukrėtimų tikėtis nereikėtų.

„Tai tik vienas iš rinkimų sistemą apibrėžiančių veiksnių – nei daugiau, nei mažiau. Juk yra ir kiti veiksniai, kurie yra ne mažiau svarbūs, – tai apygardos dydis, rinkimų formulė, apygardų skaičius, tai, kiek rinkėjas turi balsų, ar gali reitinguoti, kai kuriais atvejais kandidatų iškėlimo taisyklės – visi šie dalykai veikia rinkimų sistemų demokratiškumą arba nedemokratiškumą“, – sakė A. Krupavičius.

Partijų skaičių parlamente lemia ne tik kartelė, bet ir socialiniai veiksniai

Pasak jo, tai, kad rinkimuose veikia ne tik išrinkimo kartelė, bet ir kiti veiksniai, gerai iliustruoja faktai, kai esant tokiai pačiai kartelei skirtingų šalių parlamentuose ženkliai skiriasi juose atstovaujamų partijų skaičius.

„Albanijoje su ta pačia 3 proc. kartele į parlamentą patenka 4-5 partijos, o Ispanijoje – daugiau nei 10, su 5 proc. išrinkimo slenksčiu Estijoje turime 6 partijas, o Kroatijoje – 8-9 partijas. Ekspertai dabartinėje diskusijoje visai yra pamiršę, kad partinės sistemos fragmentaciją pirmiausia lemia socialinės skirtys. Kuo jų visuomenėje daugiau, tuo partijų bus daugiau. A. Lipjhart net formulę sugalvojo, kad jų poveikį bent iš dalies pamatuotų. Jos esmė paprasta. Skirčių skaičius N+1 leidžia numatyt, kiek įtakingų arba efektyvių partijų gali potencialiai būti skirtingose visuomenėse. Ir, beje, ši formulė ne taip prastai leidžia prognozuoti partinę fragmentaciją“, – aiškino VDU politologas.

„Šiuo metu sureikšmintas tik vienas veiksnys ir pradedamos kurti įvairiausios istorijos. Galima sakyti, kad jis net paverčiamas savotiška panacėja. Manau, kad to nereikėtų daryti“, – akcentavo profesorius, tikindamas, kad Seimui sutikus nuleisti rinkimų kartelę, parlamento neturėtų užplūsti nei radikalios, nei marginalinės partijos.

„Nebūtų tokios fragmentacijos, kaip kai kas įsivaizduoja. Tik vieni rinkimai šiuo atžvilgiu buvo išskirtiniai – 2008 m. Jei tuomet kartelė būtų buvusi 4 proc., tai papildomai būtų patekusi tik Lenkų rinkimų akcija. Ji tuomet surinko 4,79 proc. balsų. Jeigu būtų buvę 3 proc., tuomet sklaida būtų buvusi didesnė. „Valstiečiai“ šiuose rinkimuose surinko daugiau kaip 3, „socliberalai“ taip pat per 3 proc., panašiai gavo ir A. Paleckis. Tačiau, reikia pažymėti, kad tuomet rinkėjai buvo pasyvūs, o tai taip pat turi įtakos tam, ar radikalios partijos paklius, ar ne“, – vykusių Seimo rinkimų rezultatus prisiminė profesorius ir pabrėžė, kad, atsižvelgiant į jo skaičiavimus, vėliau vykusiuose rinkimuose minėti precedentai nebesikartojo.

„Paskesniuose rinkimuose nieko panašaus nebuvo. Netgi su 3 procentų kartele niekas labai nebūtų pasikeitę. 2016 m. būtų atėjusi tik Darbo partija ir Krivickas su Puteikiu. Tačiau 2004, 2012 m. su 4 proc. barjeru apskritai niekas nebūtų prisidėję papildomai. Tuo atveju, jei kartelė būtų siekusi 3 procentus – tai būtų į Seimą papildomai patekę tik „valstiečiai“, – skaičiavimais dalinosi VDU profesorius.

Kartelės nuleidimas mažintų asimetriją

A. Krupavičius taip pat tvirtina, kad realizuotas liberalų siūlomas pataisų projektas sumažintų asimetriją tarp vienmandačių ir daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatų.

„Jei kartelė būtų buvusi 4 ir 6 proc. 2016 m. Seimo rinkimuose, tai iš daugiamandatės apygardos į parlamentą būtų patekę dviem partijomis daugiau, t.y vietoje šešių jų būtų aštuonios, kai per vienmandates savo atstovus delegavo 10 partijų. Tuo būdu daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose išrenkamų partijų atstovavimo santykis vietoje dabar esamo 6 ir 10 partijų būtų 8 ir 10. Vienareikšmiškai jis būtų proporcingesnis. Modeliuojant išrinkimo kartelės poveikį pagal 2008 m. Seimo rinkimų rezultatus per daugiamandatę apygardą būtų patekusi į Seimą papildomai tik viena partija, bet partijų pasiskirstymas daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose būtų buvęs 8 su 9 partijomis. Taigi vėl rezultatas pagal sumažintą kartelę yra proporcingesnis nei turime pagal esamas taisykles”, – teigė jis.

Politologas pabrėžė, kad simetrija tarp dviejų sistemų yra geriau nei asimetrija, o esminis kiekvienos rinkimų sistemos tikslas yra kuo proporcingiau įgyvendinti rinkėjų atstovavimą.

„Tad šiuo atžvilgiu kartelės nuleidimas turi akivaizdų pliusą, nes nuleidus kartelę, daugiamandatėje apygardoje galėtų būti išrenkama daugiau partijų ir pagal abi rinkimų sistemos dalis rinktų parlamentinių partijų skaičius supanašėtų“, – kalbėjo A. Krupavičius.

Profesorius, aiškindamas atstovavimo proporcingumo ir demokratijos priklausomybę, pateikė pavyzdį. Jo teigimu, rinkimų kartelei liekant ties 5 proc., Aušrinės Armonaitės vedama Laisvės partija nedaug turi šansų pakliūti į parlamentą. Tačiau, svarstė A. Krupavičius, tikėtina, kad vienmandatėse apygardose kelis mandatus šiai partijai priklausantys politikai visgi gali sugebėti laimėti. Ir pirmiausia – Vilniuje.

„Jeigu išrinkimo kartelė būtų nuleista iki 4 proc., Laisvės partija galėtų, tarkime, tikėtis maždaug 4 mandatų pagal sąrašą ir, pavyzdžiui, 2 mandatų vienmandatėse apygardose. Tokiu atveju partinė fragmentacija Seime galimai netgi mažėja, o ne didėja, nes atsiranda didesnė simetrija. Kitaip tariant, tos partijos, kurios ateina per vienmandatę, turi šansą gauti šiek tiek daugiau mandatų ir proporcinėje dalyje. Tad jos būtų ir tolygiau atstovaujamos“, – kalbėjo A. Krupavičius.

Kitas šiek tiek nuleistos kartelės privalumas, akcentavo jis, yra saugesnis mažumų atstovavimas. Politologo nuomone, Lietuvos lenkų mažumai ateinantys rinkimai nebūtinai žada atstovimą Seime pagal proporcinę formulę. Jo teigimu, 5 proc. barjero ši tautinės mažumos pagrindu sudaryta partija ateityje gali ir neperlipti.

„Ir taip jau buvo, pavyzdžiui, 2008 m. Seimo rinkimuose, kai lenkams pritrūko 0,21 proc. iki 5 proc. ribos. Tad kartelės nuleidimas leistų išlaikyti šios bendruomenės (juolab, kad LLRA stengiasi perteikti ir rusų mažumos interesus, tai yra, jie atstovauja kelioms tautinėms mažumoms) atstovavimą parlamente per proporcinę rinkimų dalį, o atstovavimo teisių užtikrinimas mažumoms yra itin europietiška politika“, – apibendrino A. Krupavičius.