Ekspertai: privalome dalintis LDK istorija su Baltarusija

Prieš brutalų Aliaksandro Lukašenkos režimą šalyje sukilę baltarusiai kelia baltai raudonas vėliavas ir baltą raitelį raudoname fone. Vilniaus universiteto (VU) profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas teigia, kad šis raitelio simbolis atkeliauja dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų. Savo ruožtu VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentės Nerijos Putinaitės teigimu, turint omenyje, kad Lietuva ir Baltarusija dalinasi bendra istorija LDK sudėtyje, natūralu, kad abi šalys pretenduoja į kone tapatų valstybinį simbolį. Visgi Baltarusijos visuomenei gręžiantis į praeitį ir LDK paveldą, kyla klausimas, ar bendra simbolika galėtų tapti diskusijų ar net nesutarimų priežastimi tarp Lietuvos ir „polukašenkinės“ Baltarusijos.

N. Putinaitė teigia, kad racionali diskusija apie lietuvių ir baltarusių bendrą praeitį LDK užsimegs tik tuomet, kai istorinė atmintis nustos būti išnaudojama politiniams tikslams. Mokslininkė priduria, kad Vyčio negalime laikyti išskirtiniu Lietuvos simboliu dėl šio šaknų LDK istorijoje. Tuo metu A. Bumblauskas teigia, kad lietuviams reikėtų laikytis santūriai ir netrukdyti baltarusiams turėti Vytį.

N. Putinaitė Eltai teigė, kad diskusijų tiek apie Lietuvos, tiek apie Baltarusijos vaidmenį ir svarbą LDK ne tik nereikėtų vengti – jas, pasak mokslininkės, reikėtų skatinti. Anot docentės, ilgą laiką samprotavimai apie bendrą šalių praeitį patekdavo į Baltarusijos politinių manipuliacijų lauką, buvo siekiama savintis, o ne pripažinti bendrą LDK paveldą. Tačiau N. Putinaitė mano, kad, jei  Baltarusija taptų demokratine valstybe, diskusijos tarp Lietuvos ir Baltarusijos apie šalių identitetą taptų racionalios. O tokios, pabrėžia ji, diskusijos ir turi egzistuoti tarp demokratiškų valstybių.

„Aš labai norėčiau, kad užsimegztų nepriklausoma nuo politikų lietuvių ir baltarusių diskusija, nes iki šiol ji buvo neįmanoma. Viena ar kita diskusija su Baltarusijos istorikais, jeigu ji viešesnė, neišvengiamai patekdavo į Baltarusišką politinių manipuliacijų žaidimų lauką, išskiriant ir savinantis bendrą paveldą. Tam tikrais periodais buvo mėginama ant baltarusiškosios Pahonios (Baltarusijoje taip vadinamas baltas raitelis raudoname fone – ELTA) statyti savo baltarusišką išskirtinumą, ir kai kuriuose sluoksniuose tai iki šiol vyksta. Taip nutinka, kai atminties politika tampa tiesiog politika, kai politikai atmintį naudoja savo dabarties politikos tikslams. Jeigu nuo tų simbolių politikai atsitraukia ir jais nemanipuliuoja, tuomet diskusijos, vykstančios visuomenėje, tarp istorikų, yra normalios. Jos ir turi būti.

Jeigu jau taip įvyktų, kad Baltarusijoje atsirastų demokratija, ko ir siekia opozicija, tai demokratija ir reikštų, kad politikų pastanga manipuliuoti istorine atmintimi sumažėtų“, – Eltai kalbėjo N. Putinaitė.

TSPMI dėstytoja taip pat priduria, kad LDK buvo multinacionalinė valstybė, tad lygiai kaip negalime teigti, kad LDK buvo tik Lietuva, taip ir Vyčio, pasak jos, savintis neturėtume.

„Mes matome Vytį kaip tam tikrą LDK simbolį, bet net patys radikaliausi mūsų nacionalistai turbūt nesakytų, kad LDK yra tik Lietuvos. Ir mes negalėtume sakyti, kad Vytis yra mūsų išskirtinis simbolis, jeigu tai yra LDK. Ir mūsų lietuviškuose pasakojimuose apie praeitį LDK taip sunkiai prigijo, nes vis dėlto turėjome labai stiprų etnonacionalistinį diskursą. Ir visi puikiai mato, kad LDK tikrai nėra etnonacionalistinė, ji yra multinacionalistinė, ir Vytyje slypi tas multinacionalumas. Galbūt, jei baltarusiai priimtų jį kaip savo valstybės simbolį, tas Vyčio multinacionalumas išryškėtų“, – teigė ji.

Kalbėdama apie tautinę tapatybę, N. Putinaitė pažymi, kad bendra šalių praeitis ir bendri protėviai nereiškia valstybių tapatumo, ir net naudodamos tuos pačius valstybinius simbolius tautos jiems suteikia skirtingą prasmę. Taigi istorijos ir simbolių dalinimasis su kaimyninėmis tautomis ne tik nesumenkina šalių identiteto, bet jį dar labiau išryškina, teigia ji.

„Jeigu mes kalbame apie demokratines valstybes, apskritai apie valstybes, kurios nėra priešiškos kitų valstybių atžvilgiu, tai panašūs simboliai kaip tik gali būti tam tikri tiltai tarp šalių. Tokie simboliai rodo du dalykus: pirma, jie rodo, kad mes turime bendrus protėvius. Kalbant apie tautinę tapatybę, ypač Europoje, dažnai pasitaiko, kad šalys turi tuos pačius protėvius. Paprasčiausiai turime tai pripažinti. Ir tai kaip tik matyčiau kaip jungiamąją, o ne skaldomąją grandį, nes tai visiškai nereiškia, kad mes esame tie patys. Tai veikiau yra mūsų bendrumo išraiška. Visų antra, ir mes, ir baltarusiai į tą simbolį, tarkime į Vytį, įdedame visai kitas prasmes. Jeigu iš nė vienos pusės nekils noras kažkaip diskredituoti (bendrą praeitį – ELTA) ir pradėti karus dėl jos, tai kaip tik tas tautų skirtingumas gali išryškėti“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Baltarusiai – antroji LDK tauta

A. Bumblauskas teigia, kad lietuviai kartais linkę pamiršti, jog baltarusiai buvo antroji tauta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos branduolys. Jis primena, kad baltarusiai LDK istorijoje buvo itin svarbūs dėl savo raštijos, kuri dominavo kunigaikštystėje.  

„Lietuviai visada manys, kad dominuojantis elementas LDK buvo lietuviai, ir turbūt teisinga bus taip pasakyti, bet per raštines baltarusiai tapo antra nacija LDK, valstybės branduoliu. Baltarusija yra labai svarbi LDK dalis, ir kartais lietuviai šiek tiek neatsakingai pradeda sakyt, kad raštija, kuri dominavo senojoje Lietuvos valstybėje, neturi nieko bendra su baltarusiais. Tačiau kaip gali neturėti nieko bendro?  Juk tai yra šiandieninių baltarusių protėvių kalba. Mes galime pavadinti ją senąja baltarusių ar gudų kalba, kaip kartais yra sakoma, kadangi tų laikų ukrainiečių protėvių ir baltarusių protėvių kalba buvo neišsidiferencijavusi. Mes bet kuriuo atveju turime pripažinti, kad LDK raštijoje žymiai mažesnį vaidmenį vaidina lotynų kalba, dar mažesnį – lietuvių kalba, o dominuojanti yra tų baltarusių protėvių kalba“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Panašūs valstybiniai simboliai Europoje – įprastas reiškinys

Prisimindama šalis, kurios taip pat dalintųsi istorija ir valstybiniais simboliais, N. Putinaitė mini Skandinavijos valstybes, kurių vėliavose dominuoja kryžius. Ji priduria, kad apskritai nėra neįprasta, jog šalys turėtų panašius valstybinius simbolius.

Tuo metu A. Bumblauskas pateikia Vengrijos ir Slovakijos pavyzdį: abiejų šalių herbuose matyti Švento Stepono kryžius. Istorikas primena, kad kaip ir Baltarusija su Lietuva, taip ir Vengrija su Slovakija susiformavo iširus didesniam valstybiniam vienetui, tad šiuo atveju galima brėžti gana artimą analogiją. Negana to, A. Bumblauskas priduria, kad tapatūs valstybių simboliai vargiai taptų konfliktų priežastimi, o didesnių problemų galėtų sukelti valstybių teritorijų klausimas: kaip iki pat šiol tarp slovakų ir vengrų kyla nesutarimų dėl šiandieninės Slovakijos sostinės Bratislavos, kadaise priklausiusios Vengrijai, taip ir tarp lietuvių ir baltarusių, tikėtina, galėtų kilti nesutarimai dėl Vilniaus. Visgi istorikas teigia, kad racionalūs balsai Baltarusijos opozicijoje turėtų nusverti nacionalizmą ir lietuviams nereikėtų trukdyti baltarusiams pozicionuoti save kaip LDK elementą.

„Jau 1919 metais Baltarusijos kai kurie veikėjai manė, kad Vilnius yra baltarusių miestas. Simboliai – tik vaikų darželis. O problematikos lygiu yra teritoriniai dalykai. Ir čia yra Vilniaus klausimas. Bet aš tikiu, kad iki to bus neprieita, nes Baltarusijos opozicijoje, manau, nusvers racionalūs balsai. Tas nacionalizmas turėtų nueiti į šoną. Šiuo atveju lietuviams reikėtų laikytis labai santūriai ir netrukdyt baltarusiams turėt ir Vytį, ir bandyt pozicionuot save kaip LDK elementą jų tapatybei pripažint. Mes turime dalintis savo istorija, LDK istorija su Baltarusija“, – teigė A. Bumblauskas.

ELTA