Ekspertai: lėta V. Putino reakcija į Kursko puolimą gali išbandyti jo šalininkų kantrybę

Prieš metus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lipo ant scenos, šaliai minint 80-ąsias sovietų kariuomenės pergalės Kursko mūšyje metines.

Kreipdamasis į susižavėjusią auditoriją, kurioje buvo ir ką tik iš kovų Ukrainoje grįžusių karių, V. Putinas svarbią pergalę Antrojo pasaulinio karo mūšyje pavadino „vienu didžiausių mūsų tautos žygdarbių“.

Dabar, kai Rusija ruošiasi minėti 81-ąsias 1943 metais įvykusio mūšio metines, apie Kurską vėl plačiai kalbama, tačiau dėl visai kitos priežasties.

Rugpjūčio 6 dieną Ukrainos pajėgos žaibiškai įsiveržė į regioną, užėmė kaimų, paėmė šimtus belaisvių ir privertė evakuotis dešimtis tūkstančių civilių gyventojų.

Rusija buvo užklupta nepasiruošusi šiam puolimui ir, kaip pranešama, renka šauktinius, kad atremtų mūšiuose užgrūdintus Ukrainos karius.

V. Putinas per savo prezidentavimą ne kartą pasižymėjo lėtomis reakcijomis į įvairias krizes ir iki šiol nesureikšmino šio puolimo.

Tačiau praėjus dvejiems su puse metų po to, kai jis pradėjo karą Ukrainoje, kad pašalintų, jo žodžiais tariant, Rusijai kylančią grėsmę, padėtis jo paties šalyje atrodo neramesnė.

„Situacija“

Rugpjūčio 12 dieną per televiziją transliuotame V. Putino saugumo štabo posėdyje dėl Kursko jis atrodė sutrikęs ir nutraukė pareigūną, laikinai einantį regiono gubernatoriaus pareigas, pradėjusį vardyti Ukrainos užimtas gyvenvietes.

Prezidentas ir jo pareigūnai puolimą vadina „įvykiais Kursko srityje“, „situacija“ arba „provokacija“.

Valstybinė žiniasklaida laikosi bendros linijos, rodydama evakuotus žmones, stovinčius eilėse prie pagalbos arba aukojančius kraujo, tarsi įvykiai Kurske būtų humanitarinė nelaimė, o ne didžiausias išpuolis prieš Rusiją nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Kone ketvirtį amžiaus valdžioje esantis V. Putinas vaizduoja save kaip vienintelį asmenį, galintį garantuoti Rusijos saugumą ir stabilumą, tačiau šis įvaizdis nukentėjo nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios.

Rusijos miestus atakuoja Ukrainos dronai ir vyksta apšaudymai. Samdinių vadas Jevgenijus Prigožinas pernai surengė trumpai gyvavusį sukilimą, siekdamas nuversti kariuomenės vadus. Kovą ginkluoti asmenys įsiveržė į koncertų salę Pamaskvėje ir nužudė 145 žmones.

Kremlius tylomis pritarė plataus masto valymui Gynybos ministerijoje, kur daugeliui pareigūnų pareikšti kaltinimai korupcija. Dėl kaltinimų sukčiavimu suimami ir žemesnio rango pareigūnai, tarp jų ir pulkininkas leitenantas Konstantinas Frolovas, apdovanotas desantininkų brigados vadas.

„Geriau būčiau Kurske (...) nei čia“, – sakė jis, surakintas antrankiais atvestas į Maskvos policijos nuovadą.

Priklausomas nuo elito

Dar vienas priminimas, kad likimai Rusijoje gali greitai pasikeisti, yra inicijuotos baudžiamosios bylos prieš kitus pareigūnus ir siekis konfiskuoti žemę iš kai kurių turtingiausių šalies žmonių prabangiame rajone už Maskvos netoli V. Putino rezidencijos.

Nors valstybinė televizija vis dar stipriai palaiko V. Putiną, nepaisant tokių nesėkmių, kaip įsiveržimas į Kurską, sunkiau įvertinti jo pagrindinio elektorato – Rusijos elito – nuomonę.

V. Putinas priklauso nuo jų, sakė Jekaterina Šulman, mokslininkė iš Carnegie Rusijos Eurazijos centro Berlyne.

„Jų galvose 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę vyksta skaičiavimai, ar status quo yra jiems naudingas, ar ne“, – teigė ji.

Nuo pat plataus karo pradžios šio elito – V. Putino vidinio rato, aukščiausio rango biurokratų, saugumo pareigūnų ir kariškių bei verslo lyderių – gyvenimas tapo blogesnis. Nors daugelis praturtėjo karo metu, dėl Vakarų sankcijų jie turi mažiau vietų, kur išleisti pinigus.

Anot J. Šulman, klausimas, kurį jie sau užduoda apie V. Putiną, yra, „ar šis senas vyras vis dar neša naudą, ar jau įsipareigojimas“.

Rusijos elitą galima apibūdinti kaip esantį „nelaimingo paklusnumo“ būsenoje, sakė Tarptautinio strateginių studijų instituto Londone vyresnysis bendradarbis Nigelas Gouldas-Daviesas.

Anot jo, jie nepatenkinti esama padėtimi, tačiau bijo dėl to, kas gali laimėti, jei kiltų kova dėl lyderystės.

Pasak ekspertų, jie gali tikėtis, kad V. Putino reakcija į įvykius Kurske atitinka modelį, kai jis iš pradžių lėtai reaguoja į krizę, kol galiausiai pavyksta ją įveikti.

Vangi reakcija

Kažką panašaus teko matyti nuo pirmųjų dienų valdžioje – pradedant nuo tragedijos, kai prieš 24 metus nuskendo branduolinis povandeninis laivas „Kursk“.

2000 metų rugpjūčio 19 dieną, nepraėjus nė metams nuo V. Putino atėjimo į valdžią, „Kursk“ nuskendo Barenco jūroje, kai sprogo viena iš jo torpedų ir žuvo visi 118 jame buvę jūreiviai.

V. Putinas krizės pradžioje atostogavo, nesureikšmindamas plačios kritikos, ir laukė penkias dienas, kol priėmė Vakarų pagalbos pasiūlymus, nors tai galėjo išgelbėti kai kuriuos jūreivius, kurie po sprogimo dar buvo gyvi.

V. Putinas taip pat atrodė vangiai reaguodamas į „Wagner“ boso J. Prigožino 2023 metų birželio sukilimą, nors tai tapo rimčiausiu iššūkiu jo valdžiai.

Maištui nurimus, J. Prigožinui iš pradžių buvo leista ramiai gyventi, tačiau J. Šulman teigė, kad V. Putinas „juokėsi paskutinis“, kai po mėnesio samdinių vadas žuvo per paslapčių gaubiamą jo privataus lėktuvo katastrofą.

Ukrainos puolimui įžengus į trečią savaitę, V. Putinas stengėsi laikytis savo darbotvarkės ir net leidosi į dviejų dienų kelionę į Azerbaidžaną, neužsimindamas apie krizę. Antradienį jis trumpai apie tai prakalbo, pažadėdamas „kovoti su tais, kurie Kursko srityje vykdo nusikaltimus“.

Kai kritikai namuose yra nutildyti, o žiniasklaida – tvirtai kontroliuojama, V. Putinas gali sau leisti priimti „absoliučiai cinišką“ sprendimą ignoruoti tai, kas vyksta Kursko srityje, sakė J. Šulman.

Vis dėlto V. Putino padėtis valdžioje „vargu ar susilpnėtų dėl šio pažeminimo“, savo komentare rašė Carnegie Rusijos ir Eurazijos programos direktorius ir vyresnysis bendradarbis Eugene'as Rumeris (Judžinas Rumeris).

„Visas Rusijos politinis ir karinis isteblišmentas prisidėjo prie jo karo ir yra atsakingas už šią nelaimę“, – teigė jis.

Iššūkiai Rusijai

Tačiau kuo ilgiau Ukrainos puolimas tęsiasi, tuo daugiau karinių ir politinių iššūkių jis kelia.

Atrodo, kad Rusijai sunkiai sekasi rasti tinkamų pajėgų Ukrainos puolimui atremti. Nepaisant pažadų, kad šauktiniai nebus siunčiami į frontą, Rusija dislokuoja juos į Kursko sritį, nors jie nėra tinkamai apmokyti, sako šauktiniams padedanti žmogaus teisių grupė.

Analitikai teigia, kad taip pat šaukiami rezervistai, mat Rusija nenori patraukti karių iš Ukrainos Donbaso regiono, kur Maskvos pajėgos daro lėtą pažangą.

Dėl karių trūkumo valdžia bando privilioti rusus tarnauti siūlydama didelius atlyginimus, pasitelkia kalinamus nuteistus nusikaltėlius ir verbuodama užsieniečius šalies viduje.

Ukrainai tęsiant puolimą, Kremliui gali būti sunku ignoruoti daugybę karo pasekmių. Pagrindinis klausimas, pasak N. Gouldo-Davieso, yra tai, kas atsitiks, jei Rusijos elitas padarys išvadą, kad konfliktas yra „nelaimėtinas arba jei (...) jis niekada nesibaigs, kol valdys Putinas“.

Kursko srityje esančiame Sudžos mieste, kurį dabar kontroliuoja Ukrainos kariai, gyventojų kančios aiškiai matyti. Naujienų agentūros AP žurnalistai per praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybės organizuotą kelionę matė apšaudytus pastatus, apgadintą gamtinių dujų siurblinę ir pagyvenusius gyventojus, kurie glaudėsi rūsiuose su savo daiktais ir maistu. Tokie vaizdai panašūs į tuos, kurie buvo matyti Ukrainoje pastaruosius pustrečių metų.

Kol kas neaišku, ar antrasis Kursko mūšis, kaip ir pirmasis, taps lūžio tašku V. Putino pradėtame kare.

Tačiau J. Šulman teigė, kad tai yra vienas iš „nelaimingų įvykių virtinės, todėl susidaro įspūdis, kad niekas nesiseka“.