Eksperimentai – ne tik mėgintuvėliuose...

Nenusakomi gyvenimo vingiai. Per jį daug ką patiri, išmoksti, pažįsti. Ir niekada nenurimsti – svajoji, ieškai. Tarsi iš niekur atsiranda noras daryti tai, ką net negalvojai sugebėsiantis. Taip nutiko ir kalvarijietei Kornelijai Baldauskienei.

Mėlyna spalva – tarsi paveldas

Kalvarijoje žinomų pedagogų Laukaičių dukra į tėviškę sugrįžo Vilniaus pedagoginiame institute įgijusi chemijos ir taikomųjų darbų specialybę, įsidarbino chemijos mokytoja Kalvarijos gimnazijoje. Lig šiol joje ir tebedirba, o laisvu laiku vis eksperimentuoja ir tobulėja.

– Eksperimentai tapo mano kasdienybe. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad chemija ir menas – nesuderinami dalykai, tačiau taip nėra. Juk eksperimentai galimi ne tik mėgintuvėliuose, – šypsodamasi kalba K. Baldauskienė, kartu pripažindama, kad kūrybiškumo pradas, matyt, atėjo iš tėvų, kurie buvo ne tik pedagogai, bet ir vieni pirmųjų mūsų krašte „Šimtalapių“ kepėjai. Fotografuoti mėgęs tėtis dukrą išmokė, kaip užfiksuoti gražų kadrą, o po to išryškinti nuotraukas. Mama supažindino su rankdarbiais: mezgimu, nėrimu, siuvimu, pynimu makramė technika.

Noras tapyti Korneliją aplankė netikėtai, kai prieš penkerius metus užsinorėjo namus papuošti paveikslu su aguonomis. Neradusi kur nusipirkti ar kas nupieštų, Kornelija pati ėmėsi kūrybos. Tik ne su teptuku ar pieštuku, o su lygintuvu!

– Ištepu natūralaus vaško kreidelėmis įkaitintą lygintuvą ir važiuoju ant popieriaus lapo. Svarbu tik, kad popierius būtų slidus, kreidinis, o vaizdas išryškėja ir paveikslas gimsta tiesiog savaime, belieka tik šiek tiek kai ką paryškinti, – taip paprastai apie internete rastą ir išbandytą piešimo techniką pasakoja Kornelija.

Pasak jos, piešti gali visi. Kiekvienas žmogus tam turi potencialių galimybių, bet ne kiekvienas jas ryžtasi atskleisti. Jeigu kilo noras, reikia tiesiog eksperimentuoti, ir tikrai pavyks.

Eksperimentuodama vašku ir bičiulio kalvarijiečio dailininko Vytauto Kalinausko šiek tiek pamokyta tapyti akvarele K. Baldauskienė sukūrė daugybę paveikslų, pieštų akrilu. Daugelyje jų vyrauja mėlyna spalva – ji, pasak Kornelijos, kaip paveldas. Tai buvo mėgstamiausia mamos spalva, ja žavisi ir dukra. Mėgstamiausios temos – gėlės ir jūra. Vienuose perteikta patirtų įspūdžių emocija, kitur – savitai nupieštas kažkur matytas vaizdas. Dar kiti paveikslai, pasak kūrėjos, atsiranda tiesiog iš nežinia kur, tarsi išnyra iš popieriaus lapo. Taip visai atsitiktinai prieš dvejus metus iš „važinėjimo po popieriaus lapą“ išryškėjo moters veidas, pridengtas skarele, tarsi išpranašavęs šių dienų realybę.

Moteris juokiasi, kad apžiūrinėdami jos paveikslus žmonės kaskart juose atranda kažką naujo, bet mažai kas supranta, kad kai kurie iš jų nutapyti… kempinėle indams plauti.

Tik nedidelė dalis K. Baldauskienės darbų eksponuojama Kalvarijos kultūros centro fojė. Nesuskaičiuojama daugybė jų puošia erdvių namų sienas ir slepiasi… dėžėse.

Medis ir jo ašara – gražiausias derinys

Atrodo, kad dėžių, dėželių, dėžučių pilni K. Baldauskienės namai. Jose – dar viena mokytojos aistra – gintaras.

– Nuo vaikystės būdama prie jūros rinkdavau bangų išplautus gintarėlius. Nepraeidavau ir pro jais nuklotus pajūrio prekiautojų stalus, neatsispirdavau pagundai nusipirkti. Taip po truputį didesnių ir mažesnių gintarų, skleidžiančių per milijonus metų sukauptą saulės, augalų energiją, daugėjo. Mėgstu juos pasklaidyti rankomis, pažiūrėti prieš saulę, kai jie būna patys gražiausi. Patinka natūralūs akmenys, jie man įdomūs ir kaip chemikei, – pasakoja Kornelija.

Prieš pusantrų metų moteriai kilo noras su savo akmenėliais paeksperimentuoti. Susipažinusi su gintaro meistru iš Kretingos, paskui įsiprašiusi „pameistre“ pas papuošalų kūrėją Nidoje Kornelija pamažu perprato nemenkas šio akmens apdirbimo, paruošimo ir pritaikymo subtilybes, išmoko jį nušlifuoti, poliruoti. Deja, profesionalūs prietaisai buvo per brangūs, tad kūrybos priemonėmis tapo įvairaus rupumo švitrinis popierius, speciali poliravimo pasta ir medvilniniai diskai.

Stengdamasi palikti kuo daugiau natūralumo, gintaro gabalėlius Kornelija komponuoja su oda, medžiu, metalu, net stirnos ragais. Dėmesinga moters akis užkliūva ir už vandens išplautos medžio šakelės – jų ypač daug suradusi Vištyčio ežero pakrantėje – ir už pušies žievės, kurią netikėtai pažino tik pernai, ir už naujų derinių, panaudojant senus papuošalus.

– Ir taip, ir kitaip vis dėlioju gintaro gabalėlį, pavyzdžiui, prie medžio. Dvidešimt kartų netinka, o dvidešimt pirmą, žiūrėk, ir suranda savo vietą. Juk tai taip gražu – medis ir jo ašara, nukritusi prieš milijonus metų. Stengdamasi gražiausiai atskleisti šį derinį prie darbo užsisėdžiu ilgai, o kartais visai į šalį padedu ir sugrįžtu po kiek laiko,– sako K. Baldauskienė, kuriai kūryba tapo ir gyvenimo būdu. Jos dirbiniais puošiasi ne tik Lietuvos moterys, apsilankiusios parodose, mugėse ir pastebėjusios, įvertinusios kūrybingą darbą. Kornelijos dovanotais papuošalais puošiasi draugės ar jų bičiulės ir Italijoje, Vokietijoje, JAV, net tolimojoje Čilėje. Ir tai skatina naujiems eksperimentams – subrandinta mintis gintarą derinti su žalvariu.

Marija BURBIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos